Spalvinga namų akvarelė
Be gondolų Venecija netektų savo veido, todėl romantiškas vandens teškenimas į jos šonus užburia vaizdais, kuriuos pamatysi tik nuo kanalo. Dar žvilgsnis į Dožų rūmus, legendomis apipintą Atodūsių tiltą, apžvalgos aikštelė 99 metrų aukščio bokšte, pasivaikščiojimas Rialto tiltu, apkibusiu prekeivių gėrybėmis. Tai tik įžanga į unikalų miestą, kuris dar žinomas ir kitais vardais: „Adrijos perlas“, „Kaukių“, „Plaukiojantis“, „Tiltų“, „Kanalų miestas“.
Nuo šv. Morkaus aikštės garlaivis plaukia į kanalais sujungtą 118-os salų labirintą. Burano saloje neįprastai ramu – mažesnis turistų srautas lėtina ir prekybos ritmą, lengviau atsikvepia paprastas ir kasdieniškas vietinių žmonių gyvenimas.
Netikėtai salą nuprausia ūžtelėjęs lietus: šlapiame grindinyje nutįsta spalvinga akvarelė. Tai namai, sulipę vienas prie kito šonais, žvelgia į savo atspindį kanale ir grožisi pastelinėmis spalvomis. Spalvotais fasadais garsėjanti sala atsirado miesto valdžios dekretu: vienas namas nuo kito privalėjo skirtis spalvomis. Originali spalva turėjo ir praktinę paskirtį: padėdavo nepasiklysti iš jūros grįžtantiems pavargusiems žvejams, kai salą gaubdavo tirštas rūkas.
Burano spalvų simbolis – namas „Casa deo „Bepi Sua“: fasadas išmargintas mėlyna, raudona, geltona, žalia ir kitomis ryškiomis spalvomis geometriniais raštais.
Nėriniai žadino aistrą
Jau nuo šešiolikto amžiaus Burano salos moterys garsėjo rankdarbiais. Ir dabar parduotuvėlėse gausybė nėrinių, o jų kūrėjos – elegantiškos nenusakomo amžiaus moterys. Kai turistų mažiau, tarpusavyje suėjusios jos ramiai šnekučiuojasi, traukia iš kambarių šepečius ir kruopščiai trina po lietaus grindinį. Tiek jo ir tėra – nuo namo iki kanalo vos kelių metrų pločio juosta.
Ant nosinaičių siuvinėti inicialai praeitame šimtmetyje buvo neatsiejama aukštuomenės damų gyvenimo dalis. Prikvėpinta šilkinė dovana slapta įsprausta mylimajam į delną, veikdavo kaip afrodiziakas. Nedidelėje saloje visos dvaro paslaptys greitai išaiškėdavo, todėl damos laukdavo karnavalo, kai pridengusios veidą kauke, galėdavo nevaržomos atsiduoti kūno malonumams.
Užburianti stiklo magija
Venecija garsi įmantriai išpūstais stiklo dirbiniais: pirmieji amatininkai persikėlė iš osmanų užimto Konstantinopolio. Murano stikliai išgarsėjo XVI a. – naudodami sudėtingą techniką, išgaudavo ryškias spalvas ir krištolinį skaidrumą.
Vaikštinėjant po Murano salą stiklo fabrikėliuose stebi, kaip meistrai suka karštą stiklą - tarsi spalvotus ledinukus. Ištrauktus iš krosnies tįstančius lašus dar kaitina, glosto ugnies liežuviais, gnaibo, pešioja žnyplėmis, kol šamaniškai užkalbėtas minkštas stiklas pasiduoda meistro magijos galiai ir klusniai gula po jo delnu.
Garsiausi stiklo meistrai, gimę Murano saloje, nuo paauglystės semiasi amato paslapčių pas patyrusius mokytojus.
Anksčiau Venecijos stiklo pūtėjai dažnai sukeldavo gaisrus, todėl specialiu dekretu buvo „ištremti“ į Murano salą. Tokia izoliacija išėjo tik į naudą, nes meistrai tapo tokie garsūs, kad jiems ir nereikėjo niekur keliauti – Murano stiklas tapo garsus visame pasaulyje.
Pasigrožėjus stiklo skulptūromis, paskutinis garlaivio stabtelėjimas ties Amžinybės riba: San Mikelės Mirusiųjų sala, į kurią mirusiųjų kūnai atplukdomi gondolomis. Iš toli matyti lagūnos bangų skalaujama aukšta siena, juosiantį kapines. Palaikai įnešami pro aukštus arkinius vartus, po kojomis sučeža akmenukais grįsti takeliai, kiparisai meta milžiniškus šešėlius.
Panteone ilsisi venecijiečių protėviai, garbingi ir žymus istorijos veikėjai bei eiliniai mirtingieji. Tokia gyvenimo mieste ant vandens pradžia ir pabaiga.