Teko pabuvoti savo alumi ir viena didžiausia Europoje pagrindine aikšte garsėjančiame České Budějovice mieste bei kitose turistų mėgiamose Čekijos vietovėse, bet ir keliauti po nemažiau įspūdžių palikusias Čekijos kaimynines ar netoli nuo jos nutolusias šalis: Vokietiją, Austriją, Slovakiją, Vengriją, Italiją. Iki šiol mano pažintis su šiomis šalimis yra palikusi bene daugiausiai sentimentų ir, turbūt, leidusi suprasti, kad keliavimas gali tapti didele aistra.
Laikui bėgant ėmiau svajoti apie tai, kur norėčiau praleisti vasaros atostogas, ir neilgai trukus kruopščiai suplanavome savarankišką kelionę Ispanijai priklausančioje Maljorkos saloje. Dar kitą vasarą savo kelionės kryptimi pasirinkome Europos pietryčius – su Juodąja jūra besiribojančią Bulgariją, o praėjusiųjų metų gegužės pabaigą – birželio pradžią praleidome didžiausioje Viduržemio jūros saloje – Sicilijoje.
Matyt, ne veltui viena iš laimingo gyvenimo tiesų – gebėjimą kartą per metus nuvykti ten, kur dar nebuvome – yra įvardinęs Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama. Panašu, kad man laikytis šios taisyklės tampa įprasta ir tai tikrai suteikia laimės, kuri praskaidrina kasdienę rutiną ir žadina pažinimo norą.
Ko gero, šią istoriją skaitantieji nekantrauja sužinoti, kuri ta mano atrasta šalis yra mieliausia. Prisipažinsiu, istorijos pradžią skyriau chronologiškai mano turėtų kelionių apžvalgai tam, kad galėčiau pateisinti mieliausios šalies pasirinkimą. Taigi šalis, kuriai šiandien skiriu mieliausios nominaciją – Ispanija, konkrečiau, Kanarų salynui priklausanti Tenerifė („Tenerifė“ reiškia „baltą kalną“).
Žinoma, turintieji žymiai didesnį nei mano aprašytą keliavimo patirties bagažą savo istorijose dalinsis įspūdžiais iš tolimų, egzotiškų kraštų, o gal, priešingai, kas nors pasidžiaugs netikėtai atradęs patį mieliausią kampelį brangioje Lietuvoje.
Šioje istorijoje nenorėčiau akcentuoti organizacinių kelionės dalykų (lėktuvo bilietų, viešbučio pasirinkimo, automobilio nuomos ir pan.), ir ne todėl, kad jie būtų nemieli, tiesiog kitų įspūdžių labai daug. Taigi į Tenerifę iš Vilniaus išskridome šių metų sausio 31 d.
Nepaisant to, kad Tenerifėje vasario mėnuo bene šalčiausias metuose, ji mus pasitiko su saule ir pavasarišku vėjo dvelksmu. Kol nuo oro uosto pasiekėme pietvakarinėje salos dalyje, netoliese Los Gigantes, esantį viešbutį, kelionė neprailgo: sala nėra didelė, nors didžiausia iš 7 pagrindinių Kanarų salų, akys grožėjosi pakeles palydinčiomis bananų plantacijomis ir danguje sklandančiais parasparniais.
Iš tiesų, Tenerifė turi ką pasiūlyti aktyvaus laisvalaikio profesionalams ir mėgėjams – golfo laukai, įvairus (mažiau nei 10 km, 10-50 km, daugiau nei 50 km) pėsčiųjų takų tinklas, vandens sportas ir kt. Mes patys dar iki išvykimo į Tenerifę susidarėme lankytinų, tiesiog privalomų pamatyti, vietų sąrašą, kuriuo remdamiesi planavome visas 7 dienas praleistas saloje.
Loro parko išskirtinumas – lankytojų didelio dėmesio sulaukiantys, originalumu pasižymintys gyvi orkų, delfinų, jūrų liūtų, papūgų pasirodymai. Po tokių pasirodymų išeini su šypsena veide, džiaugsmu, kokias geras emocijas gali sukurti nuoširdus žmogaus darbas su gyvūnais, bet tuo pačiu susimąstai, kaip svarbu tausoti mūsų Žemę. Parko akvariumuose daugiau nei 10 teminių ekspozicijų – jos tiesiog hipnotizuoja.
Beje, parko akvariumai ir baseinai talpina 1 500 000 l vandens, tiekiamo tiesiai iš Atlanto vandenyno. Vaikščiodami parke lankytojai gali stebėti pingvinų, tigrų, jaguaro, vėžlių, surikatų, šimpanzių, gorilų, flamingų, aligatorių, skruzdėdų kasdienį gyvenimą ir parko darbuotojų rūpestingą gyvūnų priežiūrą. Loro parke praleidome visą puikią dieną. O ir grįžusi po kelionės pastebėjau, kad anksčiau manęs nedominę straipsniai apie gyvūnus, dabar traukte įtraukia.
Labai gerus įspūdžius palikęs Loro parkas žadino kitos dienos, kuri buvo suplanuota aplankyti etnografinį Masca kaimelį, laukimą. Išaušus tos dienos rytui ėmėme kilti jau pažįstamu TF-82 keliu. Pirmieji važiavimai šiuo keliu šiek tiek pykino, o vėliau, pažinus kone kiekvieną kelio vingį, šiokį tokį pasipiktinimą keldavo lėtai važiuojantys keliautojai, dėl kurių susidarydavo kamštis. Tiesa, reikėtų pridurti, kad minimas kelias, ko gero, neblogai atspindi turistų ir vietinių vairavimo ypatumus.
Viename iš internetinių dienoraščių net teko aptikti tam tikrą vairuotojų klasifikaciją. Tai – vietiniai, kurie važiuoja arba greitai, arba vidutinišku greičiu, arba lėtai; vairuotojai, kurių profesija – vairuotojai ir jie turi pakankamai greitai pristatyti tam tikrą produkciją ar pervežti nuomojamus automobilius; laimingi užsieniečiai, bandantys savo naujo modelio automobilius ir vairuojantys sąlyginai greitai; išprotėjusiai greiti norintys būti autoralio vairuotojais arba labai greiti tikri ralio vairuotojai; įvairaus lėtumo išsinuomotais automobiliais keliaujantys turistai, kurių automobilių galinį stiklą puošia Loro parko ar Siam parko lipdukai ir kiti šiaip ar taip lėti turistai prilipę prie automobilių stiklų (reiktų suprasti, kad tokiu būdu nenori praleisti nė vieno puikaus Tenerifės vaizdo).
Masca kaimelio reljefas išsiskiria Macizo de Teno kalnų apsuptimi. O pats kaimelis kaip viena iš vaizdingiausių lankytinų vietų (turbūt antra po Teidės nacionalionio parko), kadaise buvusi piratų prieglobsčiu, atrasta ne taip ir seniai. Šis kaimelis buvo beveik visiškai izoliuotas iki tol, kol 1970 m. buvo nutiesti keliai.
Šiandien ji galima pasiekti serpantininiu keliu iš Santiago del Teide arba Buenavista. Masca - tikra mėgstančių fotografuoti svajonė. O ši vieta ypatinga man tuo, kad kelionės mentu spontaniškai metėm kelią dėl takelio. Takas "Barranco de Masca", vedantis iki Masca paplūdimio ir kuriuo nusekėme paskui minią kitų turistų, pasirodo, oficialiai net nėra patvirtintas ir įtrauktas į žygių pėsčiomis sąrašus. Tik vėliau iš informacinio stendo sužinojome, kad turėtų būti imtasi priemonių užtikrinti gamtos ir žmonių apsaugą tame take-tarpeklyje.
Kol kas turistai įspėjami, kad leisdamiesi į 3 val. trukmės (į vieną pusę iki paplūdimio) žygį, prisiima tik savo pačių asmeninę atsakomybę dėl galimų akmenų griūčių. Savo kailiu patyrusi galiu patvirtinti, kad ne tik bebaimiškumas, bet ir geras fizinis pasirengimas – tik pranašumas siekiant įveikti tokį žygį.
Vaizdai ir garsai važiuojant puikūs: augalijos įvairumas, uolų didybė ir jų formų bei spalvų gausybė, vandens čiurlenimas. Pasiekę paplūdimį sutinkame kitus turistus, laukiančius atplaukiančių laivų iš Los Gigantes arba Playa de San Juan. Tačiau patys, pailsėję Atlanto vandenyno priešakyje, sukome atgal tuo pačiu 7 km (minimalus aukštis virš jūros lygio - 27 m, maksimalus aukštis virš jūros lygio - 627 m) tarpekliu. Kadangi į žygį leidomės neplanuotai, plaukti laivu negalėjom dėl Masca kaimelyje palikto automobilio. Ir visgi tai turbūt geriausia, kas galėjo nutikti: kitaip ar būtume išvydę tokius puikius vaizdus (žr. nuotraukas: 13-30).
Keliaudami po Tenerifę užsukome į Garachico miestelį (žr. nuotraukas: 37-38), kurio pakrantėje stūkso uola, susiformavusi dėl ankstesnių ugnikalnio išsiveržimų. Garachico miestelis turbūt galėtų būti vadinamas viena nelaimingiausių vietų planetoje. Savo neilgoje istorijoje jam teko išgyventi marą, potvynius, audras, gaisrus, ugnikalnio išsiveržimus. El Drago medis: 22 m aukščio, 70 t svorio ir, manoma, kad 1000 metų amžiaus, taip pat sulaukė mūsų dėmesio (žr. nuotrauką: 39).
Šio medžio amžius įprastai, pagal rieves, negali būti suskaičiuojamas, nes jis tiesiog neturi rievių. Nepamiršome patyrinėti Guimar piramidžių parko ir jame esančio botanikos sodo (žr. nuotraukas: 40-41). Įdomu, kad tik 1990 m. buvo pirmąkart viešai paskelbta apie šių piramidžių egzistavimą. Jų panašumas siejamas su piramidėmis Sicilijoje, Meksikoje, Mesopotamijoje, Peru, Polinezijoje.
Santa Cruz (salos sostinėje) neliko mūsų nepastebėta arcitektūros ikona Kanarų salose laikoma Auditorio de Tenerife (atidaryta 2003 m.). Ten vyksta įvairių žanrų muzikiniai pasirodymai. Vieta mėgstama vietinių. Nuo Auditorijos atsiveria vaizdas į Anaga kalnus ir Santa Cruz miestą (žr. nuotrauką: 42). Dar sostinė garsi savo uostu, kuriame sustoja laivai, plaukiantys į Pietų Ameriką, Karibus ir Panamos kanalą.
Tenerifė neabejotinai nepalieka abejingų ir dėl savo paplūdimių. Lankėmės dviejuose visiškai skirtinguose: vienas - Las Terasitas, o kitas - Playa de Arena. 1 km auksinio smėlio, atvežto iš Sacharos, paplūdimys, kurį saugo Anaga kalnai ir juose it inkilas įsispraudęs San Andres miestelis – tai Las Terasitas (žr. nuotraukas: 46-48).
Priešingai Playa de Arena paplūdimiui, kuris mums pasirodė jaukesnis, būdingas juodas smėlis ir šis paplūdimys yra apdovanotas Mėlynąja vėliava – paplūdimio kokybės ženklu – 27 metus iš eilės (žr. nuotrauką: 49). Netoliese Playa de Arena, puikiosios Los Gigantes uolos – Atlanto vandenyno draugijoje jos tiesiog užburia, skirtingu paros metu ir skirtingomis oro sąlygomis atrodo vis kitaip. Į jas galima spoksoti ir nuo Los Gigantes paplūdimio kranto arba plaukiant laivu (žr. nuotraukas: 50-51).
O pabaigai noriu pridurti: teįkvepia mano istorija ieškoti ir surasti mieliausią šalį tuos, kurie dar nėra to padarę. Niekas kitas negali už mus patirti ir išgyventi tų puikių keliavimo įspūdžių, kaip tik mes patys. Keliauti – tai gyventi, pažinti, judėti, mylėti, tyrinėti, atrasti, džiaugtis, bet nepamiršti savo namų. Mielų Jums kelionių!
Toma Imbrasienė
****************************
Šis rašinys yra konkurso „Mieliausia mano kelionėse atrasta šalis“ dalis. Kviečiame ir jus dalyvauti!