Vėl artėjo atostogos, vėl ieškojau kur ir su kuo vykti atostogauti. Išgelbėjo mintis, kad žmonės keliauja ir vieni. Iš karto supratau, kad viskas, ko man reikia – kalnai ir jūra – yra Kroatijoje. Kelionių agentūroje pasiūlė atostogas prie Adrijos jūros. Puiku, nereiks kiekvieną naktį miegoti vis kitame viešbutyje.
Autobuse susidariau planą – plauksiu į Kornati salas, važiuosiu į Velebito kalnus (Paklenicos nacionalinį parką), kitas dienas eisiu prie jūros, maudysiuos ir deginsiuos. Ne, į miestus nevažiuosiu, juk jie manęs nedomina. Nežinau, kas mane užbūrė – ar autobuse grojusi kroatiška muzika, ar gidės pasakojimai, ar žmonės, kurie sakė, kad nuvažiuoti į Dubrovniką yra būtina.
Ką daryti, jei vyksiu visur, kur noriu, nebeliks laisvos dienos ir prie jūros nueiti, paplaukioti? Taigi atsikėliau anksti, nuėjau į paplūdimį. Pasirinkau kriauklyčių, padėjau jas ant kranto. Paplaukiojau, žiūriu – mano kriauklytės eina į atgal į jūrą. Net nemačiau, kad kriauklytėse krabiukai gyvena... Taigi ir kitą rytą - kai visi rinkdavosi pusryčiauti, aš jau nusimaudžiusi...
Plaukioti tarp Kornati salų nuostabu. Visos jos savaip nuostabios ir įdomios, bet viena sala – lygi, plokščia. Išleidome virėją gaminti mums pietus, pakilome į kalną pasigrožėti salomis iš aukščiau. Vynas, nacionalinis gėrimas rakija, smagi kompanija, vandens skaidrumas... Ak...
Labai džiaugiausi, kad į Zadarą, vieną didžiausių Dalmatijos regiono ir seniausią visos Kroatijos miestą, nuvykome vakare. Turėjome galimybę palydėti saulę kitaip – grojant jūros vargonams, kai muziką sukuria vėjas ir vanduo. Labai gaila, bet neatsirado norinčių su manim lipti į bokštą ir pasigrožėti vakariniu Zadaru iš aukštai, o viena nedrįsau.
Tikrai nesitikėjau, kad taip susižavėsiu miestais - Trogiru, Splitu, Šibeniku! Prisipažinsiu, vykau ten tik dėl to, kad tuo pačiu vykome į Krka nacionalinį parką. Parašyti, kad šie kriokliai nuostabūs, laikomi gražiausiais kalcio karbonato kriokliais visoje Europoje, tikrai maža. Nežinau, kokie žodžiai galėtų perteikti tą gamtos dovaną. Atsirado keletas norinčių (žinoma ir aš) išsimaudyti šaltame vandenyje. Kad nepaslystume, viena kitą palaikydamos už rankos, netgi išsimaudėme po kriokliuku...
Taigi pati nepajutau, kaip sumokėjau pinigus už kelionę į Dubrovniką. Pasidaviau pagundai pamatyti 25 aukščio, 4-6 metrų pločio gynybinę sieną. Juk daugiau šiame krašte gali ir netekti pabūti. Kelionė į Dubrovniką ir atgal buvo ilga, bet galėjo būti dar ilgesnė.
Įkvepiančio grožio vingiuotas kelias jūros pakrante, raudonų čerpių Dubrovniko senamiesčio stogai, turistų susitikimo vieta ir troškulį numalšinęs Onofrio fontanas miesto centre. Norėjosi visą tą senovinį grožį pamatyti, nufotografuoti: pagrindinę miesto gatvę ir joje esančias parduotuvėles, barokinio stiliaus puošnią katedrą, miesto globėjui Šv. Blažiejui skirtą Šv. Blažiejaus bažnyčią, prabangius Renesanso ir Gotikos architektūros Sponza rūmus Stradun gatvėje...
Pasak Džordžo Bernardo Šo, jei jūs norite pamatyti rojų žemėje, atvykite į Dubrovniką. Aš džiaugiuos, man pasisekė, aš ten buvau...
Gidė sakė, kad kai važiuoja į Makarskos kurortą (Kroatija), saulės palydėti vykstama į kalnus. Tikiu, kad kada nors, būdama aukštai kalnuose, pamatysiu saulėlydį kitaip – kai saulė nusileis į jūrą „man po kojomis“...
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
