Miestas, kuriame draudžiama nusikalsti
Meglio morire in piedi, che vivere in ginocchio.
(Geriau mirti stovint, nei gyventi klūpant. Accursio Miraglia)
Įvažiuojant į Korleonę (Corleone) pasitinka ženklas Corleone – capitale mondiale della legalità. Non fare niente illegale (Korleonė – pasaulinė legalumo sostinė. Nedaryk nieko nelegalaus.). Sukirba mintis, kad Sicilija kuo jau kuo, o legalumu vargiai ar gali didžiuotis. Juolab Korleonės miestelis, knygų ir Holivudo paverstas nusikalstamo Sicilijos pasaulio centru.
Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo Korleonėje tikrai gimė keli ypač pavojingi nusikaltėliai ir cosa nostra bosai: Michele Navarra, Luciano Leggio, Bernardo Provenzano, Salvatore Riina ar broliai Bagarella. Korleonių klanui tarnavo ir buvęs Palermo meras Vito Ciancimino, taip pat gimęs šiame miestelyje. Tad miesto reputacija visgi nėra tokia skaidri kaip Mondelo paplūdimiai.
Su mafija kovojantys ir su ja nesusiję Korleonės gyventojai tikrai nebuvo patenkinti ir maždaug nuo 1990-ųjų įvairiomis socialinėmis akcijomis ėmėsi keisti miesto įvaizdį. Deja, už Sicilijos ribų atgarsiai apie šias iniciatyvas beveik nepasklido, todėl užsieniečių galvose Korleonė vis dar yra mafijos sostinė. Maža to, juk žymiai įdomiau skaityti apie sensacijas ir adrenalino kupinus vietinių nusikaltėlių „nuotykius“, negu tragiškas kovotojų prieš mafiją biografijas.
Ką čia slėpti, prieš paliesdama Korleonės grindinį, planavau panaudoti šį nelaimingą miestą pasakojimo apie mafiją fonui, o čia gimusių banditų veikla turėjo tapti pasakojimo ašimi. Tačiau po paskutinės kelionės po Siciliją, po susitikimo su judėjimo prieš mafiją nariais planą pakeičiau. Dėmesio nusipelno ne nusikaltėliai, o jiems besipriešinantys ir su jais kovojantys piliečiai, o pačioje Korleonėje – maršrutas, į kurį įtraukti iš mafijos konfiskuoti pastatai ir savotiškas pasipriešinimo mafijai muziejus.
Tiesa, taip nemanė Italijos televizijos žvaigždė Bruno Vespa, 2016 metų balandžio viduryje į savo laidą pasikvietęs iki gyvos galvos kalinčio buvusio garsiausio ir žiauriausio mafijos boso Totò Riina sūnų Salvo Riina, taip pat teistą ir sėdėjusį kalėjime pagal Articolo 41 bis (Articolo 41 bis – tai 1975 m. Italijoje priimtas aktas, kuriuo reguliuojamas su mafija siejamų nuteistųjų kalinimas. Mafijos nariai kalinami ypač griežto režimo sąlygomis, neturi jokių kontaktų su išoriniu pasauliu, kali vienutėse, artimi giminės juos gali lankyti kartą per mėnesį, tačiau kalbėtis gali tik telefonu atskirti stiklo ir t. t.). Pasikvietė, kad anas pristatytų savo knygą „Riina.
C.I.D.M.A.
Ant kraujo raudonumo sienos baltomis raidėmis įrašyta: Parlate della mafia, parlatene alla radio, in televisione, sui giornali. Però parlatene (Kalbėkite apie mafiją – kalbėkite per radiją, televiziją, laikraščiuose. Tik kalbėkite. Paolo Borsellino).
Paolo Borsellino, mafijos nužudyto teisėjo, žodžiai įrašyti ant sienos Tarptautiniame dokumentų apie mafiją ir kovos su mafija judėjimą rinkimo centre (C.I.D.M.A., Centro Internazionale di Documentazione sulla Mafia e del Movimento Anti-Mafia). Centras buvo atidarytas 2000-aisiais metais buvusiame Šv. Liudviko vienuolyne Korleonės centre (jį galima aplankyti tik su išankstine rezervacija).
C.I.D.M.A. – tai vieta, kurioje atsiskleidžia tikrasis mafijos veidas, o čia dirbančių žmonių pasakojimai sminga giliai į širdį. Tyla centro salėse ir nuotraukos palieka slogų įspūdį, pašiurpina, ištrina tą juokingą, kažkada knygų ir filmų sukurtą romantišką mafijos vaizdinį. Katalogų kambaryje saugomi Maxi proceso dokumentai.
Šis procesas buvo fundamentalus žingsnis kovoje prieš cosa nostra. Dokumentus − storus apipelijusius, nušiurus segtuvus − centrui perdavė Palermo tribunolas. Juose puikiai atsispindi dviejų nužudytų teisėjų, Giovanni Falcone ir Paolo Borsellino, pastangos kovojant su nusikaltėliais. Žinučių kambaryje saugomos drąsios Sicilijos fotografės Letizios Battaglia nuotraukos, kuriose įamžintos aštuntajame–devintajame dešimtmečiuose mafijos įvykdytos žmogžudystės.
Šios nuotraukos tapo neginčijamais dokumentais ir liudijimais, ne tik paskleidusiais žinią apie nusikaltėlių organizacijos brutalumą, bet ir padėjusiais tyrėjams, renkantiems duomenis apie mafijos komunikacijos strategiją. Moters duktė Shobha taip pat pasuko fotografijos keliu ir įamžino daugybės žmonių, praradusių artimuosius ir orų gyvenimą, skausmą. Tai – Skausmo kambario ekspozicija. Na, o paskutinėje salėje saugomos svarbiausių ir žiauriausių mafijos bosų nuotraukos. Kai kuriose jie pozuoja su politikos ir teisingumo atstovais...
Istorija iš pirmų lūpų
Ar gali kas nors geriau papasakoti apie kovą su mafija už žmogų, kovojantį tą kovą, – mąsčiau, klausydamasi Paolo Borrometi, žurnalisto iš Sicilijos, pasakojimo.
– Papasakokite, kas gi yra Paolo Borrometi? – klausiu paties Paolo.
– Paolo Borrometi yra tik paprastas žurnalistas, besistengiantis dirbti savo darbą ir padėti atskleisti tiesą, nes tik informuota visuomenė yra laisva visuomenė, galinti rinktis, kurią pusę (gėrį ar blogį, − aut. past.) palaikyti.
Kadangi Paolo apie save daug kalbėti nemėgsta, pridursiu, kad jis gimė 1983 metais Ragūzoje (Ragusa), Sicilijoje.
– Turite teisininko diplomą. Kodėl pasukote į žurnalistiką?
– Taip, studijavau teisę ir tuo džiaugiuosi, nes jei nebūčiau to daręs, šiandien negalėčiau atlikti sudėtingų žurnalistinių tyrimų. Na, o aistra žurnalistikai ir rašymui gimė, kai dar buvau paauglys, kai pirmą kartą išgirdau jauno ir drąsaus žurnalisto Giovanni Spampinato (Giovanni Spampinato (1946−1972) – iš Ragūzos kilęs žurnalistas, iškėlęs į dienos šviesą Ragūzos neofašistų ryšius su organizuotais nusikaltėliais. Po aštuonių mėnesių jis buvo nušautas, o vienas iš dviejų žudikų buvo Ragūzos teismo pirmininko sūnus.), nebijojusio pasakyti tiesos ir kelti nepatogių klausimų, istoriją. Tokių klausimų, kurių daugybė žmonių vengia ir šiandien, nes atsakymai į juos gali būti kompromituojantys.
– Vadovaujate informaciniam portalui LaSpia.it. Kada ir kaip gimė idėja, kad su mafija galima kovoti ir tokiu būdu?
– Portalas LaSpia.it gimė prieš trejus metus iš poreikio turėti laisvą erdvę. Portalas yra nepriklausomas ir nebijantis politikų peršamos nuomonės. Kiekvienas iš mūsų gali ir turi stengtis kovoti su mafija, to neturi daryti tik pavieniai žurnalistai ar žurnalai. Reikia pamiršti tokias sąvokas kaip žurnalistas, verslininkas ar rašytojas. Kiekvienas iš mūsų, dirbdamas savo darbą, turi stengtis keisti aplinką, o pirmiausia − kultūrą.
– Ar susiduriate su sunkumais darbe?
– Taip, su daugybe įvairiausių sunkumų, nuo omertà iki paprasčiausio solidarumo trūkumo. Kai ėmiau publikuoti žurnalistinį tyrimą, atvedusį iki Šiklio (Scicli) komunos paleidimo dėl nusikalstamų ryšių, pirmoji visuomenės reakcija buvo tokia: „Šitas Paolo Borrometi yra kliedintis beprotis, norintis išgarsėti.“ Tačiau praėjus keleriems metams visi žino, kaip baigėsi žurnalistinis tyrimas: penki sulaikytieji, vyksta tyrimas, buvęs Šiklio miesto meras teisiamas dėl ryšių su mafija, o komuna paleista.
– Ar kada nors bijojote? Gal galvojote liautis?
– Baimė yra mano gyvenimo dalis. Dažnai, labai dažnai bijau. Bandau gyventi taip, kad baimė per daug neribotų mano kasdienybės ir ypač profesinės veiklos. Ar kada mąsčiau liautis rašyti tiesą? Taip, dažnai. Tačiau kaskart pasižiūriu į veidrodį ir suprantu, kad aš paprasčiausiai dirbu savo darbą.
– Dabar gyvenate Romoje. Ar norėtumėte grįžti į Siciliją?
– Taip. Tikrai taip. Aš myliu savo žemę, savo Siciliją. Jei rašau, jei taip rizikuoju ir susitaikau su kančia, tai tik dėl didelės meilės savo mylimai terra natia.
– Kaip manote, ką kiekvienas paprastas pilietis kasdien turėtų daryti, kad mafijos įtaka mažėtų?
– Nesutikti su kompromisais, neprašyti „paslaugų“, ypač tada, kai kalba eina apie žmonių teisių ir laisvių pažeidimus. Pranešti policijai, neatsukti nugaros. Galiausiai nebūti veidmainiams – vieną dieną viešai minėti Falcone ir Borsellino žudynes, o kitą dieną grįžti prie įprasto gyvenimo. Gana veidmainystės, turime būti pilietiški, o ne prisitaikėliai!
– Keliaudama po Siciliją pastebėjau, kad žmonės, kalbėdami apie salos problemas, vengia minėti mafiją. Kaip manote, kokios yra šios tylos priežastys?
– Manau, kad tai kultūrinis paveldas – bandoma paslėpti galvą smėlyje. Kita vertus, iki Kapačio (Capaci) ir Via D‘Amelio skerdynių daugybė žmonių neigė mafijos egzistavimą apskritai. Dar ir šiandien kai kur Sicilijoje, kad ir manojoje Ragūzos provincijoje, vis dar yra teigiančių, kad mafija neegzistuoja.
– Yra daugybė įkvepiančių asmenybių, kovojusių prieš mafiją. Kas įkvepia jus?
– Nėra vieno mane įkvepiančio personažo. Kaip minėjau anksčiau, neturėtume kalbėti apie kovotojus prieš mafiją, nes kiekvienas iš mūsų turime būti kovotojai kasdieniniame gyvenime. Na, o Giovanni Spampinato jau minėjau.
– Mafija ir Sicilija virsta sinonimais. Tačiau koks gi yra tikrasis Sicilijos ir siciliečių veidas?
– Šie žodžiai niekada nebuvo, nėra ir nebus sinonimai. Tačiau siciliečiai turėtų būti atidesni rinkdamiesi, kam patiki savo ateitį.
– Deja, užsienyje žodis mafija yra siejamas ir su romantika. Ką pasakytum žmonėms, tikintiems „doru krikštatėviu“?
– Kad mafija yra kančia, mirtis, išnaudojimas, baimė. Tereikia prisiminti mažąjį Di Matteo (Giuseppe Di Matteo (1980−1996) – buvusio mafijos nario, vėliau tapusio policijos informatoriumi, sūnus. Jis 1993 metais buvo pagrobtas ir laikytas įkaitu, o tada ištirpdytas azoto rūgštyje siekiant nutildyti su teisėsauga bendradarbiavusį tėvą.), ištirpdytą azoto rūgštyje mafijos pabaisų, tokių kaip Giovanni Brusca (Giovanni Brusca (g. 1957) – vienas iš žiauriausių mafijos narių, kaltinamas daugiau negu šimtu žmogžudysčių, tarp jų ir teisėjo Giovanni Falcone.). Tereikia prisiminti visus be tėvų paliktus vaikus ir mafijos nužudytus mažuosius.
– Už Italijos ribų mažai kas žino, kad konfiskuota mafijos nuosavybė panaudojama visuomenės reikmėms. Ar tai teisingas kelias?
– Laisvė yra geras pavyzdys ir kelias. Geriausias pavyzdys yra tai, kad jauni siciliečiai eina į laukus, atimtus iš mafijos, ir juose dirba. Geresnio pavyzdžio nėra!
– Kaip tvarkosi valdžia?
– Manau, kad valstybė turėtų daryti daugiau. Valstybė turėtų vėl tapti teritorijos šeimininke ir sudaryti tokioms organizacijoms kaip „Libera“ arba „Fondazione Caponnetto“ kuo geresnes ir lengvesnes sąlygas veiklai.
– Na, ir pabaigai − ką patartumėte lietuviams, norintiems aplankyti Siciliją?
