Mažosios gulbės iš arktinės Rusijos dalies kiekvienais metais migruoja žiemoti į Didžiąją Britaniją. Mokslininkė S. Dench praėjusį rudenį sekė jas motorizuotu parasparniu.
„Labai sunkus ir sudėtingas projektas. Sekdami paukščius turėjome kirsti vieną nuošaliausių mūsų planetos kampelių. Pakeliui susipažinome su daugybe žmonių ir turėjome jais pasikliauti. Turėjome taikytis ir prie laukinių paukščių, o jie elgiasi taip, kaip jiems diktuoja oro sąlygos“, – apie projektą pasakoja S. Dench.
Mokslininkės tikslas – išsiaiškinti, kodėl kasmet per migraciją neišgyvena vis daugiau paukščių. Šių paukščių populiacija per pastaruosius 20 metų sumažėjo net 40 proc. ir šis skaičius nuolat didėja. Mažosios gulbės laikomos nykstančia rūšimi.
„Patys norėjome išbandyti gulbių kelią, apžiūrėti tas vietoves, virš kurių jos kasmet skrenda, pamatyti, ar ten kas nors keičiasi. Parasparnis tinka tuo, kad skrenda panašiame aukštyje, panašiu greičiu ir tu patiri visas besikeičiančias oro sąlygas. Be to, mūsų poreikiai panašūs kaip ir paukščių: mums irgi reikia nutūpti, pasipildyti kuro“, – aiškina mokslininkė.
Gulbės dažniausiai nutupia pelkėse, bet, keičiantis klimatui ir didėjant urbanizacijai, pelkių sparčiai mažėja. Gulbėms pavojų kelia ir vėjo malūnai bei elektros laidai. Šios kliūtys pavojingos ir S. Dench bei jos kolegoms, pilotuojantiems parasparnius. Pavojų kelia ir audringi vėjai virš tundros.
Jau pačioje kelionės pradžioje iškilo rimtų problemų. Teko leistis avariniu būdu.
„Į vakarą sugedo mano parasparnis. Mes įstrigome tundroje ir teko kviestis gelbėtojus. Gerai, kad nutūpėme netoli šiaurės elnių fermos. Nors jų augintojai nieko neturėjo, vis tiek mums padėjo, kuo galėjo. Iš vieno gavau miegmaišį ir bent jau turėjau sparną, po kuriuo galėjau pasislėpti“, – įspūdžiais dalijasi S. Dench.
Nepažįstamų žmonių gerumas gal ir padėjo S. Dench išgyventi, bet gulbėms žmonės, o ypač brakonieriai, labai pavojingi.
„Gulbės laikomos šventais paukščiais. Niekas jų nežudo. Niekas jų nemedžioja, bet kartą mano vyras parsinešė gulbę su identifikacijos žiedu. Paklausiau, kodėl jis ją nušovė? Paprastai gulbių niekas nemedžioja“, – pasakoja vienos iš vietovių gyventoja Lydia.
S. Dench tikisi, kad ši kelionė padės atkreipti žmonių dėmesį, jog šiuos retus paukščius reikia saugoti. Mokslininkė neturi daug laiko ant žemės. Gulbės per dieną nuskrenda ir po kelis šimtus kilometrų, o ji nenori pamesti jų iš akių.
Nemažai vargo S. Dench patyrė, kol pakilo iš netoli Sankt Peterburgo esančių pievų. Atrodė, kad ji išsinarino kelią ir turėjo skubiai važiuoti į artimiausią ligoninę. Laimė, gydytojai ją patikino, kad viskas gerai, ir kitą dieną ji galėjo tęsti kelionę.
„Įprastomis aplinkybėmis sau būčiau sakiusi – porą savaičių pailsėsiu nuo skraidymo. Deja, tokios prabangos šiuo metu neturiu. Teks paklausyti gydytojų ir bent vieną dieną pailsėti, nors oro sąlygos tikrai puikios“, – sako mokslininkė.
S. Dench saugiai atskrido ir į Lietuvą. Per šią kelionę ji skrido virš vienuolikos valstybių ir visur sustodavo su žmonėmis pasikalbėti apie gulbes.
„Reikia sukviesti kuo daugiau žmonių, medžiotojų, elektros tiekėjų, vyriausybių atstovų ir imtis priemonių, kurios padėtų šiuos paukščius išsaugoti. Labai to tikiuosi“, – sako mokslininkė.
Kad pasiektų savo tikslą, S. Dench visą ekspediciją filmavo ir ketina sukurti dokumentinį filmą „Gulbių skrydis“.