Mono ežeras Kalifornijoje - vienas druskingiausių pasaulyje

Seklus ir druskingas Mono ežeras telkšo rytiniame Sierra Nevada kalnų grandinės šlaite Kalifornijoje, JAV. Kadangi ežeras neturi susisiekimo su vandenynu, jo vandenyse kaupiasi didžiuliai kiekiai druskų.

Taip pat skaitykite: Šis paslaptingas Venesuelos salynas atima žadą dar prieš pamatant jį gyvai

arba: Igvasu kriokliai užgniaužia kvapą kiekvienam

Dėl sūrumo jame nėra žuvies, tačiau pilna artemijų (labai sūriame vandenyje gyvenančių krevečių). Daugiau nei du milijonai kasmet migruojančių paukščių sustoja Mono ežere pailsėti prieš tolimesnį skrydį į Pietų Ameriką ar tropikuose tyvuliuojančius vandenynus. Paukščiai čia lesa artemijas, deda kiaušinius ir peri savo jauniklius.

Pats įstabiausias Mono ežero bruožas – virš vandens paviršiaus stūksantys tufo bokštai. Jie susiformuoja, kai kalcingos povandeninės srovės susimaišo su ežero vandeniu, gausiu karbonatų. Jų reakcijos rezultatas – kalkakmenis. Bėgant metams, kalkakmenio sankaupos susiformavo į bokštus ir nukritus vandens lygiui iškilo į ežero paviršių.

Tačiau vandens lygio kritimas nebuvo natūralus reiškinys – ežeras pradėjo sekti nuo 1941 metų, kai Los Andželo miestas pradėjo naudotis šaltiniais, maitinančiais ežerą. Buvo nutekinta tiek vandens, kad Mono ežeras nuseko apie 1,5 metro.

1982-aisiais ežeras sumažėjo iki 15, 252 hektaro ploto – nuo 1941-ųjų jis prarado 31 procentą savo ploto. Todėl atsidengė šarminis smėlis bei po vandeniu slėpęsi tufo bokštai, susiformavo salą bei pakrantę jungiantis natūralus tiltas.

Anksčiau sala buvo migruojančių paukščių poravimosi vieta, vandens apsupta tvirtovė. Tačiau kai nuseko vanduo ir susiformavo tiltas, jungiantis pakrantę ir salą, įvairūs kiaušiniais ir paukščių jaunikliais mintantys grobuonys (pavyzdžiui, kojotai) galėjo laisvai pasiekti perinčius paukščius. Dėl to, laikui bėgant, paukščiai apleido salą.

Be migruojančių paukščių, kelios kitos rūšys taip pat peri Mono ežere. Kai 8 dešimtmečio pabaigoje susiformavo tiltas į Negit salą ežero viduryje, Kaliforninis kiras, kartu su kitais paukščiais, taip pat persikėlė į netolimas saleles ir ten įkūrė naujas ir saugesnes perėjimo vietas.

1988 vykdyto tyrimo rezultatai parodė, kad jei ežero sausėjimas ir toliau nebus kontroliuojamas, iki 1999 metų ežero sūrumas pasieks tokį lygį, kai artemijų produktyvumas ims kristi. Galiausiai, iki 2012-ųjų, ežero ekosistema nustos funkcionavusi, mat dėl ežero sūrumo artemijos ir pakrantėse besiveisiančios sūrios muselės nebegalės išgyventi, o tai reiškia, kad 1,3 milijonų paukščių nebeturės kuo maitintis.

Anot 1994-aisiais paskelbto pranešimo, Kalifornijos vandens išteklių kontrolės valdyba išleido įsaką saugoti Mono ežerą. Jų iškeltas tikslas – grąžinti ežero vandens lygį iki 2m virš jūros lygio. Remiantis 2012-ųjų metų liepos mėnesio duomenimis, ežero vandens lygis siekė 194cm virš jūros lygio, tačiau dėl tame regione vis dažniau pasitaikančių sausrų, tikslo siekimas tampa vis sunkesne užduotimi.