Jeigu atostogaudami Turkijos Alanijos miestelyje jau pavargote nuo dykinėjimo po viešbutį arba nuo persivalgymo nebeatsiplėšiate nuo paplūdimio gultų – siūlome apsiauti patogią avalynę ir leistis į nuotykį po vieną gražiausių šios šalies kurortų.
Alanijos pilis. Ši tvirtovė, pastatyta ant Alanijos kalno ir apjuosta ilga 8 km gynybine siena, yra tikrų tikriausia šio miesto vizitinė kortelė. Aukščiausioje vietoje, kalno vakaruose, tvirtovė iškilusi iki 250 m virš jūros lygio, taigi tai tobula vieta pasigrožėti jūra bei besidriekiančia miesto panorama.
Planuojantiems pasigrožėti šia pilimi derėtų žinoti, kad pėsčiomis į kalną užlips tik daugiausia ištvermės turintys. Kitu atveju, kalno papėdėje išsinuomoję taksi automobilį arba užsisakę dienos miesto turą agentūroje, sutaupysite daug laiko ir jėgų. Nors kalnas yra iškilęs 250 metrų, lipant pėsčiomis kelias veda vingiuotomis gatvelėmis, todėl reikėtų tinkamai įvertinti savo galimybes, ypač, jei oro temperatūra vasarą šokteli iki 35 laipsnių šilumos. Mes Alanija grožėjomės liepos mėnesio viduryje, todėl minčių apie savarankišką lipimą į kalną net neturėjome.
Teko aplankyti ir ant kalno esančią mečetę, kuri paliko didžiulį įspūdį. Įeinant buvo liepiama nusiauti batus, o moterims buvo duodamos skarelės apsigaubti galvai bei sijonai, prisidengti kojoms. Įėjus į mečetę pirmiausia į akis krinta didžiulis raudonas kilimas, ant kurio buvo meldžiamasi, o vietinis vyras sutinka sugiedoti maldos giesmę. Kūnu nubėga šiurpuliukai.
Pašmaikštaujame, kad gal nesušalsime, nors lyginant su lauke esančia temperatūra skirtumas yra maždaug 20 laipsnių. Sumokėję vos po keletą lyrų tai leisdamiesi, tai vėl kildami laipteliais apžiūrime urvą ir šiek tiek atsivėsiname nuo dienos kaitros.
Toliau pasukame link dar vienos gana populiarios turistams vietos – Dim Cay. Tai maži restoranėliai, kuriuos galima aptikti pakeliui iš Dim urvo. Šie restoranai siūlo užkąsti sėdint ant plaustų, kurie sustatyti upės viduryje. Tad prisėdę ant minkštų pagalvėlių plauste pasistipriname, o vėliau šokame į ledinį upės vandenį, kurio temperatūra yra apie 11 laipsnių. Įėjimo mokestis čia netaikomas, tad teks susimokėti tik už pasirinktus patiekalus.
Turkio spalvos vanduo. Na, o kai pavargsite vaikštinėti siūlau neaplenkti ir Kleopatros paplūdimio, kuris yra vakarinėje miesto dalyje. Sakoma, kad Alanijos miestą Romos imperatorius Markas Antonijus savo mylimai Kleopatrai padovanojo vedybų proga, vadinasi, šis kraštas – tikrai išskirtinis. Pasak legendos, Kleopatrai Alanija labai patiko, ji čia praleisdavo daug laiko, maudydavosi švelniose jūros bangose. Tai vienas iš pačių gražiausių Alanijos paplūdimių, išsiskiriančių karališkai prašmatniu baltu ir švelniu smėliu.
Čia įsikūrusios lauko kavinės, kurios turistams siūlo deginimosi gultus visai dienai, su sąlyga, kad per visą dieną išsirinksite ir užsisakysite maisto ar gėrimų iš siūlomų meniu. Na, o kainos tikrai nėra bauginančios, štai nealkoholinį kokteilį galima nusipirkti vos už 10 lyrų (3,2 euro), o pietaujantiems užsisakyti makaronų su vištiena ir grietinėlės padažu už 16 lyrų (5,1 euro). Visai šalia yra žaidimų aikštelės mažiesiems, tinklinio kortai, krepšinio aikštelės, įvairūs treniruokliai jaunimui.
Tiesiai už Kleopatros paplūdimio galima rasti nuostabaus grožio parką, kuriame gausu gėlių, fontanų, kurie vakarėjant atskleidžia visą savo grožį ir šviečia įvairiomis spalvomis, tiltelių, suoliukų prisėsti ir maloniai praleisti laiką. Parkas yra nemokamas.
Egzotika. O jei esate nusiteikę itin smagioms ir kiek ekstremalioms pramogoms, siūlyčiau nieko nedelsiant išbandyti plaukimą plaustais leidžiantis nuo kalno itin sraunia upe. Tokią pramogą atvykusiems siūlo ir lietuviškos agentūros, tačiau kaina mažesnė perkant tiesiogiai iš vietinių.
Taip pat visada galėsite sėsti į visureigius ir papramogauti naktiniame safaryje, užsiimti povandeniniu nardymu arba tiesiog leistis į ekskursijas po kiek tolimesnes Alanijos apylinkes. Šios pramogos jums kainuos nuo 30 iki 50 eurų asmeniui.
Dienos turas laivu tikrai neprailgo. Buvo leidžiama šokinėti į vandenį iš laivo, aprodytos Alanijos pakrantės apylinkės, skanūs bei gausūs pietūs, o ekskursijai artėjant į pabaigą surengtas putų vakarėlis laive.
Na, o tiems, kuriuos kankina jūros liga, siūlome puikų pasijodinėjimą kupranugariais. Tik būkite gudrūs, fotografija šalia šio gyvūno jums kainuos 5 lyras (1,6 euro), o jei norite pajodinėti už keletą minučių teks pakloti 10 lyrų (3,2 euro).
Alanijos apylinkės. Pasigrožėję pilimis, mečetėmis, urvais bei jūra nusprendėme aplankyti ir už šio miesto sienų esančias įdomybes. Dienai išsinuomoję septynių vietų automobilį patraukiame link Manavgat krioklių, kurie nuo Alanijos nutolę apie 60 kilometrų.
Važiuojant automobiliu pakeliui iš vietinių nusiperkame kątik nuskintų, dar šiek tiek žalių bananų kekę. Tiesą pasakius, jų skonis kiek skiriasi nuo pirktų Lietuvoje. Jie ne tokie saldūs, o pats skonis šiek tiek primena muilą. Žinoma, mums ir ši patirtis suteikia pramogą, tad paragavę vietinių vaisių skubame prie savo tikslo – Manavgat krioklių ir Sidės miestelio grožybių.
Pirmiausia užvažiuojame pasižiūrėti įspūdingųjų krioklių ir liekame šiek tiek nukabinę nosis. Kriokliai gražūs, tačiau tikėjęsi antrųjų Niagaros krioklių nusiviliame, nes čia vanduo krenta vos iš metro ar kiek daugiau aukščio. Dėl itin mažos apžvalgos aikštelės čia labai daug žmonių. Visi fotografuojasi vieni kitiems užstodami bei besistumdydami. Visai šalia yra keletas kavinių, tačiau kainos stipriai kandžiojasi.
Dėl didelio karščio svajoję, kad galėsime pabraidyti ar net išsimaudyti šaltoje upėje, vėl liekame prie suskilusios geldos. Visa teritorija aptverta, tačiau netrukus šį tą randame. Tai dirbtinai padaryta aikštelė, kurioje galima pabraidyti. Upės vandens gylis tesiekia vos 15 cm, tačiau pripažinkite, tai geriau negu nieko.
Susėdę atgal į automobilį triname rankomis ir džiaugiamės, kad išsimaudysime Sidės miestelyje. Pirmiausiai atvykę už automobilio aikštelę susimokame 10 lyrų (3,2 euro) ir patraukiame prie vieno iš lankytinų objektų – Graikijos amfiteatro. Tai Romos imperijos laikų pastatas, esantis puslankio formos, kurio centre įrengta scena vaidinimams ar arenos kovoms. Jame vykdavo vieši vaidinimai bei gladiatorių kovos tarpusavyje ar su gyvūnais.
Susimokėję įėjimo mokestį, po 15 lyrų asmeniui (4,8 euro), liekame sužavėti. II a. pastatytas teatras buvo vienas iš didžiausių regione ir talpindavo apie 17 000 žiūrovų, o orkestro duobėje buvo įrengti mechanizmai, leidę rengti jūrų mūšių pasirodymus. Atrodo, nesunku įsivaizduoti kaip miestelyje gyvenantys žmonės susirinkę sėdi ant akmeninio grindinio ir stebi vaidinimus. Vienas iš mūsų pabėgęs tolyn sugalvoja patikrinti kaip sklinda garsas ir normaliu balso tonu kažką pasako. Nepatikėsite, tačiau man, esančiai tikrai tolokai, viskas puikiai girdisi. Akustika čia puiki.
Kitas mūsų tikslas – Apolo šventykla. Įlindę į vieną iš senamiesčio gatvelių patraukiame link jūros. Apžiūrėję parduotuvėles prieiname prieplauką, bet vietos maudynėms taip ir nerandame. Kiek paėję pamatome Apolo šventyklą. Šventykla – visai ant jūros kranto. Iš vietinių išgirstame, kad gražiausia čia – saulei leidžiantis, tačiau neturime daug laiko ir privalome grįžti į Alaniją dar nesutemus. Taigi pasidarę fotografijų atsiminimui sėdame į automobilį ir išvykstame, o pakeliui dar išsimaudę, laimingi grįžtame į viešbutį.
Ir pabaigai, mėgstantiems linksmybes reikėtų žinoti, kad Alanijoje išties puikus naktinių klubų pasirinkimas. Dauguma jų išsidėstę pakrantėje, tad paplūdimio vakarėliai – garantuoti. Na, o norintiems atsipalaiduoti siūlau aplankyti turkišką pirtį. Ji gerokai skiriasi nuo rusiškos ar suomiškos. Tai apvalus kambarys, kuriame lankytojai šildosi ir atsipalaiduoja ant karštų marmuro gultų, padengtų rankšluosčiais.
Po to jiems daromas intensyvus masažas, kūnas trinamas grubia plaušine su muilinu vandeniu, o procedūrų pabaigai kūnas apipilamas šaltu vandeniu. Deja, mes šiuo malonumu pasimėgauti nebesuspėjame. Geriausia eiti į pirtį vos atvykus, kol oda dar nenudegusi nuo saulės ir neperšti.