Spalvinga knyga ne tik atskleidžia nepaprastai turtingą Sicilijos kultūrą, supažindina su populiariausiais lankytinais objektais, bet ir pasakoja dar negirdėtas istorijas iš salos gyvenimo.
Knygos išleidimo proga pakalbinome autorę ir ji mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.
- Kaip susidomėjote Italijos kultūra ir gyvenimo būdu?
- Italija domino ir traukė nuo universiteto laikų. Tuomet teko daug studijuoti apie šios šalies tapybą ir architektūrą. Vėliau atsirado susidomėjimas kinu, o galiausiai ir noras išmokti kalbą. Viliojo ir mitais apipintas pietietiškas žmonių charakteris ir gyvenimo būdas. Na, o 2010 m. išvykau į Florenciją ir galėjau iš arčiau pamatyti, kas gi apie Italiją ir italus yra tiesa, o kas – legendos.
- Ankstesnėje knygoje „Toskana. Florencija: magiška žemė" aprašėte renesanso sostine vadinamą Florenciją ir Toskanos regioną, o šįkart persikėlėte į Siciliją. Kuo įdomus šis kraštas, kuo patraukė?
- Prisipažinsiu, pirmąją knygą rašyti buvo lengviau, juk gyvenau Toskanoje ir ją pamažėle tyrinėjau. Su Sicilija buvo kitaip − tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio, bet per atstumą. Todėl tik radusi progą vis stengdavausi atostogauti ten. Sicilija patraukė savo „laukine“ dvasia ir įvairiapusiškumu. Čia ilgus amžius maišėsi įvairios kultūros, jos paliko savo pėdsakų architektūroje, maiste, tradicijose, netgi žmonių bruožuose. Be to, gamta, jūra čia nepakartojamos.
- Sicilija garsėja mafija ir nusikalstama veika. Ar tai tiesa?
- Tad kokie jums atrodo siciliečiai?
- Man siciliečiai – draugiški, ekspresyvūs, emocionalūs, sudėtingo charakterio žmonės. Jie labai didžiuojasi savo sala, jūra, maistu ir tradicijomis. Siciliečiui svetingumas yra garbės reikalas! Tiesa, kartais toks jų svetingumas gali atrodyti perdėtas, kartais jie patys gali pasirodyti kiek vaikiški, o sutarti dėl konkrečių dalykų gali būti sudėtinga.
- Knygoje skaitytojai ras ne vieną pokalbį su Sicilijos gyventojais. Kuris iš jų įstrigo atmintyje labiausiai?
- Kalbėjausi su įvairiais žmonėmis, tarp jų buvo ir vulkanologas, ir grafas, ir meno vertybių vagis, ir kiti. Bene labiausiai įsiminė pokalbis su žurnalistu Paolo Borrometi, rašančiu apie sicilietiškąją mafiją, dėl savo darbo specifikos palikusiu salą ir gyvenančiu su apsauga Romoje. Jo pasakojimai apie mafiją ir gyvenimą kovojant su ja palieka gilų įspūdį.
- Knygoje minite UNESCO saugomas teritorijas? Koks šių lankytinų vietų penketukas?
- Sicilijoje yra net septyni UNESCO saugomi materialaus paveldo objektai: arabo-normaniškasis Palermas bei Čefalù ir Monrealės katedros; Agridžento šventyklų slėnis; Etnos ugnikalnis; Villa Romana del Casale vila ir jos mozaikos; Noto slėnio barokiniai miestai; Eolijos salos; Sirakūzai ir Pantalikos olų nekropolis. Į nematerialaus paveldo sąrašą įtraukta Viduržemio jūros virtuvė; marionečių teatras L‘Opera dei Pupi; Pantelerijos saloje augančios vynuogės.
- Kokiais meno kūriniais garsėja Sicilija? Ką būtina pamatyti?
- Galbūt Sicilija taip neišgarsėjo savo menininkais, kaip Florencija, Roma ar Venecija, tačiau tikrai gali didžiuotis savo baroku. Šio laikotarpio architektūra – išties įspūdinga, todėl visiems rekomenduoju aplankyti Noto slėnį. Kita vertus, Sicilijoje gimė ne vienas garsus rašytojas, o mano mėgstamiausias yra Giuseppe Tomasi di Lampedusa ir jo nostalgiškas romanas „Leopardas“. Ką dar pamatyti? Kiekvienas gali rinktis pagal pomėgius – graikų ir romėnų griuvėsius, barokinius miestus, mažus miestelius ir kaimus, sekti kino filmų pėdsakais, gulėti paplūdimiuose. Norintys pabėgti nuo civilizacijos turėtų aplankyti ir mažąsias salas – Lampedūzą, Panteleriją, Eolijas.
- Palermas – Sicilijos sostinė. Kokios jūsų įsimintiniausios akimirkos lankantis šiame mieste?
- Papasakokite apie Etną. Knygoje minite, kad pavyko džipais pasiekti ugnikalnio šlaitus. Kokia tai vieta?
- Etnos ugnikalnis – tai magiška vieta. Ji nuo seno traukė žmones ir įtakojo jų gyvenimus – derlinga žemė buvo palanki žemdirbystei, kita vertus, ugnikalnis pražudė ne vieną dešimtį tūkstančių gyventojų. Atvažiavus prie pirmųjų mažų kraterių atrodo, kad geriau jau nebus, tada pasikeli keltuvu dar aukščiau, sėdi į visureigį (galima ir pėsčiomis) ir keliauji ten, kur iš kraterių veržiasi karšti garai. Aplinkui jokios gyvybės, kvapų (išskyrus lengvą sieros dvelksmą), triukšmo. Tarsi negyvenama planeta, gūdi ir viliojanti.
- Kokia sicilietiška virtuvė? Ką lietuviams rekomenduotumėte paragauti?
- Ji labai įvairi, soti ir tikrai tikrai skani (na, gal išskyrus tuos patiekalus, kurių pardavėjas nė nerodo, prieš suvyniodamas į popierių, pavyzdžiui, sumuštinis su veršelio blužnimi ir plaučiais arba skerdienos likučiais...). Kalbėti apie Sicilijos virtuvę labai sunku, nes kiekvienas miestas, miestelis, kaimas turi savus tipiškus patiekalus. Mano mėgstamiausi – žuvis ir jūros gėrybės, Palermo „street food“, fantastiškai skanūs apelsinai, pistacijos, pomidorai... O kur dar saldumynai. Pamirškite dietą!
- Ar dar liko kas nors, ką norėtumėte aplankyti šiame regione?
- Daugybė vietų! Tikiuosi artimiausiu metu pamatyti netoli Taorminos esančius kaimelius, pavyzdžiui, Savoką ir Kastelmolą. Taip pat norisi grįžti jau aplankytas vietas.
- Ko palinkėtumėte savo skaitytojams?
- Linkiu keliauti, domėtis, skaityti. Pasaulyje populiarėja lėtas ir atsakingas turizmas, todėl linkiu keliaujantiems neskubėti, ne prabėgti pro vietas ir žmones, o įsigyventi ir patirti.