Naujųjų metų šventimo ypatumai Vietname: prietarai ir tradicijos

Paskutinę senųjų metų dieną Hojanas neatpažįstamas: senamiestis turistą pasitinka uždarytomis kavinėmis ir parduotuvėmis, visos miesto ir aplinkinių kaimelių gatvės bei kiemai blizga, blizga ir retokai čia sutinkami automobiliai bei spiečiai pralekiančių motorolerių. Gatvėse, tiesiog ant krūmų, džiovinami kilimai, po liūčių sezono plaunamos ir dažomos namų sienos bei tvoros ir moterų plaukai. Anokia čia šventė jei plaukai šviežiai nenudažyti!

Pakelės žydi parduoti išrikiuotomis gėlėmis ir kinkanų medeliais. Naujųjų metų, čia vadinamų Tet, išvakarės kone vienintelis laikas metuose, kai statistinis vietnamietis, pasikinkęs motorolerį, laviruoja tarp balų beveik magišku kruopštumu: nevalia apsitaškyti, nes sutikti Naujuosius metus išsipurvinus blogas ženklas. Tačiau apsišluoti ir apsiplauti prieš Naujuosius yra tik viena iš daugelio Tet tradicijų. Po lemtingosios dvyliktos valandos ji sėkmingai pamirštama visiems metams. Tuomet šluotis ir plautis nevalia: iššluosi laimę iš namų. - Labiausiai prietaringi, matyt, stengiasi likusią metų dalį taip ir elgtis.

Beveik europietiškai švarios gatvės paskutiniosiomis metų valandomis net nemalonios akiai. Mindamas dviratį, nervingai ieškau šiukšlių. Tuo tarpu ore tvyro skalbiklių, smilkalų ir šviežių dažų kvapas. Kartas nuo karto šiuos kvapus nugali degančių šiukšlių aromatas. Juk vietiniai, ypač vyresnioji karta, švarinimąsi supranta kiek kitaip nei dauguma vakariečių. Štai ir dabar: mažučiukė kaimo senutė medituoja, tupinėdama aplink degančių šiukšlių krūvelę ir uosdama svylančią plastmasę.

Kaip ir visame likusiame pasaulyje Vietname nemažą namų ūkio atliekų dalį sudaro sunkiai yranti plastmasė. Taip ir dega kibirėlyje kartu su sena žole ir supuvusia mediena seni plastikiniai maišeliai, jogurtų indeliai, kažkokie batai ir dar bet kas, senučiukei vis mąsliai pamaišant šį atliekų sultinį senu jau iki pusės taip pat sudegusiu skėčiu.

Mindamas pro raudona spalva gausiai padabintas gatves, nejučia užsikrečiu šventine nuotaika. Raudona, pasak tradicijos, žengiant į Naujuosius metus atbaido piktąsias dvasias. Šis prietaras senas kaip ir pati šventė, tačiau čia, Vietname, jis idealiai dera su komunistų partijos raudona. Gatvėse be raudonų šventinių juostų su man nesuprantamais Tet užrašais dar raudonuoja valstybinės raudonosios su žvaigžde vėliavos. Kai kur jos apginkluotos dar ir kūjais su pjautuvais. Ir partija rami, ir senosios tautos tradicijos nenukenčia. Kažkas pasakys, kad tai tik sutapimas, tačiau aš jau ne kartą spėjau įsitikinti – vietnamiečiai nepaprastai praktiška tauta!

Mane lenkia motoroleriais namo skubantys vietiniai. Dauguma rankose arba ant galinės sėdynės vežasi gėlių puokštes ar kinkanų medelius, maistą šventiniam stalui ar patį stalą, užkėlę jį ant prie motorolerio prikabintos priekabėlės. Kiti lekia ginkluoti visokiais įrankiais namams ar kapams kuopti – sutvarkyti ir aplankyti juos Naujųjų išvakarėse taip pat tradicijos dalis. Pakelėse gausiai deginami smilkalai, mažutėse jaukiose šventyklėlėse jau gaudžia rytietiški varpai ir skamba maldos. Dviračiu praminant pro šalį, man smagu įsivaizduoti, jog šios maldos skamba jau už praktiškai pasibaigusių metų sielą.

Laukuose dar matau plušant pavienius ūkininkus, iki kelių braidančius po vandens apsemtus ryžių laukus. Jiems taip pat dera paskubėti, nes dirbti pirmąją metų savaitę Vietname labai blogas ženklas.

Jau esu perspėtas sukaupti bent minimalias maisto atsargas: juk ne tik vietiniai turgeliai, bet ir didžiosios parduotuvės šalia esančiame Danango mieste, kaip ir visoje šalyje, užsidarys bent jau trims ar keturioms dienom. Oficialiai švenčiama nuo keturių ir kartais net iki dešimties dienų. Manęs tai jau nebestebina.

Ne tik todėl, jog švenčiama, vadovaujantis mėnulio kalendoriumi: nuo jaunaties iki pilnaties. Bet ir todėl, jog Naujųjų metų šventė turi bent jau keturių vakarietiškų švenčių prasmę. Pirmiausiai, Vėlinių, nes tuo metu čia įprasta lankyti ir tvarkyti kapus. Savo išoriškomis tradicijomis tai primena ir Šv. Kalėdas. Per šią šventę ypač svarbu aplankyti artimiausius gimines, brolius, seseris bei tėvus.

XXI a. šį tradicija sukelia tikrą chaosą. Švenčiančioje šalyje savaitei į priekį išperkami visi vietinių skrydžių lėktuvų bilietai, žemės transportas taip pat dirba ant savo pajėgumų ribos. Ir tai nenuostabu: prie šventinių stalų ir papuošto kinkano medžio susirenkanti šeima dažnai atvyksta iš skirtingų didžiulės šalies pakraščių. Jei visiems nepasiseka susirinkti vienu metu, privalu per pirmąją ir antrą Naujųjų metų dienas aplankyti nedalyvavusius.

Jau kitą dieną Vietnamo vieškeliai, keliai ir greitkeliai pilni dūzgiančių motorolerių ir mašinų, vežančių šventiškai apsirengusius žmones. Visai nesvarbu, kad lauke termometras rodo plius 24 laipsnius Celsijaus: šventinis moterų gardeorobas neapsieina be kailiukais papuoštų kone žieminių paltų ar striukių ir lakuotų aukštakulnių. Ir niekam nesvarbu, kad jie dažniausiai derinami prie kasdienių džinsų. Vyrai taip pat neatsilieka: storos rudeninės striukės slepia baltus išlygintus marškinius ilgomis rankovėmis, o nunešiotos kasdienines kelnės pakeičiamos į tas su kantu.

Tet taip pat primena Užgavėnes arba Šv. Velykas – atgimimo ir pavasario šventės prasme. Juk drauge su Naujaisiais Vietname oficialiai prasideda pavasaris. Kadangi pietų Vietnamo sezoniškumas kitoks nei Europoje, realiai čia egzistuoja tik du sezonai: drėgnasis ir sausasis. Drėgnojo sezono pabaiga suprantama kaip pavasaris. Po keleto itin šlapių mėnesių laukuose, pagaliau, pasodinamas naujas ryžių derlius jau spėja sužaliuoti nuostabia šviesiai žalia spalva, sukeldamas nostalgiją pavasariui.

Pasak tradicijos, pirmasis po dvyliktos valandos į namus įžengęs žmogus su savimi atneša namams sėkmę arba nesėkmę, kuri tęsis iki pat kitos Naujųjų metų šventės. Todėl lankytis svečiuose be pakvietimo pirmąją Naujųjų dieną yra draudžiama. Šiuo prietaru džiugiai naudojasi Vietnamo jaunimas. Naujųjų išvakarėse lyg netyčia, išėjus švęsti su draugais, gaunamas ne tik oficialus leidimas, bet netgi ir reikalavimas negrįžti iki kitos dienos popietės.

Dar prieš įžengiant į namus, privalu paskambinti tėvams ir paprašyti leidimo. Jei pirmojo svečio, kuris turi būti gero charakterio, tvirtos moralės ir sėkmingas žmogus, dar nėra, jiems grįžti dar nevalia. Svečias ar svečiai Tet proga vaikams ir senjorams, tiems kas dar arba jau negauna jokių pajamų, raudonuose vokeliuose įteikia smulkių pinigų.

Apsukrūs valdininkai savuosius vokelius susirenka dar iki Naujųjų, ta proga labai pareigingai atidirbdami savo valandas. Kurgi ne! Tai vienintelė diena metuose, kai praktiškai oficialiai galima priimti kyšius – pasak senųjų tradicijų, metus būtina užbaigti be skolų. Taip pareigingai ir budi biurokratai, laukdami savųjų „skolininkų“.

Smulkieji raudonųjų vokelių pinigai nuostabiai greitai ir triukšmingai vėl paleidžiami į apyvartą, žaidžiant naujametinį azartinį stalo žaidimą. Dažniausiai, pirmąją šventės dieną jį žaidžia vyriausieji, o antrą – jaunimas. Pagrindinėje kiekvieno kaimelio gatvėje ant žemės patiesiama paklodė su žaidimo piešiniais, o aplink susėdusius žaidėjus sustoję žiūrovai stebi, kaip statomi ir pralaimimi ar išlošiami Tet šventės metu dovanoti smulkūs pinigai. Jau kitą dieną tampu žaidimo liudininku.

Pasikinkęs dviratį, nutariau pasibastyti po apylinkes, stebėdamas, ką gi pirmąją Naujųjų metų dieną veikia vietnamiečiai. Neįvertinęs atstumo, atsidūriau tolokai nuo namų ir po trijų valandų jau namie mobili programėlė užfiksavo beveik 65 kilometrus mynimo. Kelionės metu man nuolat mojo, šypsojosi, sveikinosi ir sveikino sutikti vietiniai. Jiems mano nuogi pečiai, plieskiant karštai sausio pabaigos Vietnamo saulei, atrodė ne mažesnė kvailystė nei man jų striukės su kailiukais ir šilti šventiniai paltai. Iš dviračių sektos per visą dieną sutikau tik du kolegas, tiksliau, koleges.

Pirmoji, jau numynusi daugiau nei 40 km. senolė, kuri beveik sąmokslininkiškai šypsojosi ir linksėjo galva. O už kelių kilometrų sutikau ir dar vieną likimo draugę – gal penktokę. Mindama priešpriešais, ji su užuojauta ir siaubu mane nužiūrinėjo: matyt, tėvai jai pažadėjo už gerą elgesį nupirkti motorolerį ar bent elektrinį dviratį. Aš, visas suplukęs ir raudonais nuo saulės pečiais, jai buvau akivaizdus pavyzdys ir priminimas, kad blogi vaikai ant motorolerių taip ir neužlipa, likdami pasmerkti visą gyvenimą minti prakeiktus dviračius.