Kai liūdna, skauda, vidinis nerimas varo neaišku kur - noris bėgti bėgti bėgti... Aš ir mano žaislas - fotoaparatas - bėgame...
Šį kartą kojos ir aišku mašina atnešė į Lentvarį... Pamaniau, senokai buvau, o čia juk - vienas iš įspūdingesnių dvarų, dar nesugriuvusių...
Sustojau prie ūkinių pastatų - liūdnai nuteikia apleisti pastatai, Sosnovskio barščiais apaugę, griuvėsiai, technika užgriozdinti dar puikiai išlikę statiniai, ar neskoningai ir nevienodai dekoruojami kiti pastatai - bet, galvoju - gerai bent tai kad jie nepalikti likimo valiai, kažkas nors taip jais rūpinasi...
Paėjus takeliu tarp ūkinių pastatų radau tai - kas nustebino ir sužavėjo (sužeistai širdžiai to reikėjo) - atgaiva žalia žalia.... tebūnie apaugę prūdai, smagiai žali... Nupjauta parko teritorijos pieva (stebuklas, kurį net Vilniuje ne visur rasi), o toliau dar gražiau - medinai laipteliai - lyg takas į dangų - vedantys link rūmų, bei akmeninis takelis link maniau eilinio prūdo - bet ne - kriokliai, praėjimai po jais, olos.... fantastika!
Ta nereali žalia, vandens čiurlenimas, kapsėjimas, teškėjimas, paskutinių rudeninių varlių kvarktelėjimas.... apramino, išpūtė blogas emocijas ir mintis... Pėdinu link rūmų (gaila, kad laiko turiu ne per daugiausiai) - liūdna - tikėjausi aptvertos teritorijos ir bent apsaugoto pastato - kiek žinau jis privatizuotas - tvoros išvartytos ir apaugusios gėlėms, langai išdaužyti, primėtyta butelių ir šukių... kažkokia sulaužyta didybė ir didelis ilgesys to įspūdžio kuris buvo...
Pastatas, tiesą pasakius, dar gana geros būklės, bet aplinka, švelniai tariant - ne kažką - lyg džiunglės pasiglemžė miestą... Džiugina vien tai - kad pastatas nėra suniokotas kaip dauguma Lietuvos dvarų, išlikusi ir apdaila, skulptūros, dekoras...
Visgi - tikrai nerealu kad dar yra vietų kur gali pasislėpti nuo žmonių, pasigėrėti didybe, nesukomercinta... o žiemą ten atsiveria nuostabus ežero vaizdas... o kai ežeras užšala galima nuo ežero grožėtis dvaru... čia nuvažiuoti - būtina. Ir neabejotinai, šioje vietoje verta praleisti mažiausiai gerą pusdienį.