Taip pat skaitykite: Stebuklingos Vilniaus vietos pasakoja miesto legendas ir žada atnešti sėkmę
Bonusui dar gavome aukščiausią Lietuvos kalną, kuris atrodo nelabai aukštai.
Tiesa, dar ėjome ir į naująjį Kasiulio dailės muziejų, bet jau buvo prieš pat uždarymą, todėl nepatekome. O iš pirmų trijų šiek tiek telefoninių vaizdų.
Karo technikos ir transporto muziejuje (beje, nemokamas) - sovietinio palikimo karinė technika ir šiek tiek šių laikų eksponatų. Kaip muziejus, visiškai nepritaikytas lankytojams, tiesiog stovi krūva karinės technikos ir tiek, jokių įdomesnių aprašymų, daug griūvančių atvirų patalpų, į kurias smalsu, bet turbūt nelabai saugu landžioti.
Bet šiaip pasižiūrėti į karinę techniką iš arti, įlįsti į ją - visai įdomu. Ypač vaikams - savotiškas karinis atrakcionas.
Nors bendras įspūdis tai toks - merdėjantis muziejus, kuris anksčiau ar vėliau užsidarys (esu girdėjęs svarstymus čia įkurti kūrybines dirbtuves - labai pritarčiau).
Po metalinių karo mašinų muziejaus užsukome į kitą metalo muziejų - Lietuvos banko ne taip jau seniai atidarytą Pinigų muziejų. Visiška priešingybė tiek karinės technikos muziejui, tiek turbūt 95 proc. visų Lietuvos muziejų.
Modernus, interaktyvus ir iš muziejaus temos išspaudžiantis maksimumą. Pinigų tema juk siaura, ir atrodytų, ne tokia įdomi (bent jau man), bet tas muziejus tikrai vertas valandos ar dviejų išsamaus apžiūrėjimo.
Visų eksponatų pateikimas - normalus, kaip ir turi būti, prieblandoje apšviesti tik eksponatai, ir nereikia patamsyje skaityti smulkaus šrifto (spėju, kad geras apšvietimas sudaro turbūt bent penktadalį sėkmės, dėl to daugelį Lietuvos muziejų ir nurašau - na susitvarkykit pradžiai net ir įdomesnių eksponatų neįdomų eksponavimą). Iš tokių tamsių, bet gerai apšviestų muziejų labiausiai įstrigę Branly Paryžiuje ir Barselonos Cosmo Caixa. Pinigų muziejus - mažas modernaus muziejaus pavyzdys Vilniuje.
Vienas būtiniausių šiuolaikinių muziejų elementų - interaktyvumas - įmanomas net ir pinigų muziejuje. Priėjus prie telefono aparato, jis suskamba ir kviečia atsiliepti, ten - Lietuvos banko vadovo V. Vasiliausko įrašas.
Yra čia ir daugiau, ką veikti - kompiuteriuose galima atlikti testus, didžiuliame ekrane pasaulio žemėlapyje pasirinkti bet kurią valstybę ir sužinoti apie jos pinigus, ant plonos metalinės plokštelės galima nusikalti savo pinigą, ir pan. Ir dar kas labai svarbu - darbuotojai savo paslaugumu labai tinka šiam muziejui (ko labai pasigedome Medininkuose).
Tėvus ir senelius čia galima vestis dėl nostalgijos:
Įdomi instaliacija - arka iš įvairių valstybių sunaikintų pinigų:
Ir visiškai nemokamai (kaip ir pats muziejus, beje) galima pasiimti tokį suvenyrą - susmulkintų lietuviškų litų.
Smulkmena, bet matyt būtent dėl tokių smulkmenų šis muziejus Tripadvisor užsieniečių įvertintas kaip trečia geriausia pramoga Vilniuje. Pirmoje vietoje - Onos bažnyčia, antras - Vilniaus senamiestis apskritai. Iš muziejų: penktoje - KGB muziejus, šeštoje - Gedimino pilis. Sakyčiau visai sąžiningas Vilniaus muziejų trejetukas. Visai netoli jų laikyčiau dar ir Energetikos ir technikos muziejų.
Ir dar pavažiavom 20 km link Baltarusijos sienos į Medininkus. Atstatytas pilies bokštas ir jame gana šviežiai atidarytas muziejus.
Vaizdas nuo bokšto viršaus:
Galima pasivaikščioti aplink visą Medininkių pilies sieną:
Pati ekspozicija muziejuje nustebino - kaip naujam muziejui tikėjausi tuštesnių erdvių, o čia visai yra į ką pažiūrėti.
Kažkada taip atrodė Vilniaus Katedros aikštė ir Gedimino pilis - gal kas nežinote - dabartinėje aikštėje tos raudonos plytelės ir iš jų sukurta forma žymi senosios Vilniaus katedros pamatų ribas, o ten, kur dabar eina Šventaragio ir Vrublevskio gatvės, anksčiau tekėjo Vilnelė.
Vienintelis Medininkų pilies muziejaus trūkumas - darbuotojai, primenantys apie tipinį sovietinį muziejų. Kasos būdelėje pasitinka jau kažkur matyta muziejų kasininkė, kuri net į klausimą „Nuo kur siūlot pradėt apžiūrėti muziejų?“, kažką burbteli nelabai patenkinta, kad jai dar papildomo darbo duoda, ne tik bilietėlius plėšyti.
Pačiame bokšte įrengtas liftas, bet vežimu juo neleido naudotis - skirtas tik žmonėms su negalia. Viskas ok, taisyklės, bet kai Ąžuolas sugalvojo juo pasivažinėti, muziejaus darbuotojų paaiškinimas, kad liftu draudžiama naudotis, galėtų būti ir draugiškesnės intonacijos.
O kad jos kada nors prieitų prie lankytojų ir pačios pasisiūlytų papasakoti apie eksponatus - to net nesitikiu, nors taip buvo Pinigų muziejuje. Nesuprantu aš jų - įsivaizduokite save, dirbantį muziejuje, ištisas dienas sėdintį ekspozicijos salėje, geriausiu atveju skaitantį knygą, blogiausiu - šimtas aštuntą valandą spoksantį į tą patį paveikslą. Negi nesinorėtų nuobodžios darbo kasdienybės paįvairinti bendravimu su lankytojais, pasakojimu apie eksponatus (net nereikia būti profesionaliu gidu - jei tu praleidi ekspozicijos salėje tiek laiko, turbūt viską puikiai mintinai žinai) ir taip padaryti muziejų patrauklesniu?
O visai greta Medininkų (gal 2-3 km) yra aukščiausias Lietuvos kalnas - Aukštojas. Kažkada buvom atvažiavę ant Juozapinės, pasijuokėm ir iš jos (Medvėgaliai, Šatrijos ir Rambynai irgi pasijuoktų), ir iš kažkur tolumoje matomo Aukštojo. Dabar ten įdomiau - nors ta kalva praktiškai lyguma, bet pastatytas apžvalgos bokštas turėtų vilioti daugiau turistų:
Labai geras sprendimas turint kalną-lygumą. Ir nors nuo to bokšto vaizdas įprastas - lietuviškos lygumos, bet turbūt į jį palipa kiekvienas čia atvažiavęs.
O taip atrodo aukščiausias Lietuvos taškas - Aukštojas, jo vietoje pastatytas akmuo:
