Bet štai mums taip ir nutiko – pakliuvome į pasieniečių pasalą katafalke (taip, čia tas daiktas, kuris karstus vežioja per laidotuves). Taip, visi žodžiai labai tiksliai atspindi, tai kas vakar buvo – pasieniečių pasala katafalke.
Bet nuo pradžių. Sugalvojome žiemos metu pakartoti kažkada vasarą per bernvakarį buvusį žygį iš Vilniaus į Trakus, tik šįkart pasirinkome šiek tiek trumpesnę atkarpą nuo Pabradės iki sodybos ir pirties. Atvažiavome vakar ryte penkiese traukiniu į Pabradę, pirma užduotis – rasti vietinį, kuris vakare mus sutiktų iš sodybos parsivežti į Pabradės stotį. Va čia, kaip paaiškėjo vėliau, ir buvo visa žygio vinis.
Paklausiau poros vietinių prie stoties, vienas nesutiko, kita nukreipė į parduotuvę greta – sako, savininkas turi laidojimo namus, tai gal sutiks parvežti. Nueinu iki jų, savininko nėra, bet paskambinu ant lango užrašytu telefonu – sakau, šįkart gyvieji norėtų užsisakyti paslaugas.
Nesutiko, nes negali. Bet idėja gera, jei Pabradėje nėra taksi, tai vieninteliai kas teikia pervežimo paslaugas (ir gal ne tik mirusiųjų – juk reikia ir gyvuosius per laidotuves pavežioti, tai gal turi tam transportą tinkamą), yra laidojimo įmonės. Išgoogliname antrą įmonę, paskambinu jai – atsiliepusi moteriškė sako, kad jie net savo mašinų neturi, bet žino vietinį, kuris tokio užsakymo neatsisakytų – Algis, sako, pasakyk, kad nuo Danutės.
Skambinu duotu numeriu (ir tik šiandien suvedžiau, kad čia buvo tas pats žmogus iš pirmųjų laidojimo namų – Danutė nukreipė pas konkurentą:), Algis šįkart jau sutinka – matyt Danutės vardas atidaro duris į jo širdį. Arba piniginę. Suderinam, kad vakare pasuksim ir jis atvažiuos pasiimti, dėl kainos irgi susitarsim vietoje.
Pakeliui, beje, radome gražiausią Pabradės namą:
Taip ramiai per visokius kaimelius per kelias valandas pražygiuojam apie 16-17 km, kol pasiekiam sodybą. Čia keletas vaizdų iš maršruto:
Šitas ženklas, kaip vėliau paaiškėjo, bus labai svarbus mūsų žygiui, bet tada mes to dar nežinojome:
Pietų pertrauka po medžiu:
O pelkės ten gražios ir spalvotos:
Paskutinėje atkarpoje šiek tiek pamirkėme batus, o atėję į sodybą užsikūrėme pirtį ir vakarienę.
Kol ji kūrenasi, nusprendžiam, kad kilometrų buvo mažai ir nueinam iki artimiausio įdomesnio objekto – už kokių 4 km Zalavo kaime yra Smetonos atitikmens Lenkijoje Juzefo Pilsudskio gimtinė.
Greta jos randam kažkokį keistoką dvarą:
Ir savotiškus meno kūrinius šalia:
Pasiekiam Pilsudskio gimtąjį tašką. Apžiūrim tą keistą vietą, pakeliui dar sustabdo pasieniečiai (nes Baltarusijos siena visai šalia, o kadangi aplink pelkynas, tai kontrabandininkams ir nelegalams, matyt, gera vieta kirsti sienai), pasižiūri mūsų dokumentus, paklausinėja tikslų ir atsisveikina.
O čia ta keista Pilsudskio gimtinė. Keista, nes taip ir nesupratome mes šios vietos paskirties, ir jausmas keistas - kažkokiame plyname lauke pasodintas ąžuolas (1937 m. jį pasodino berods Lenkijos prezidentas ar pan.), aptvertas ryškia lenkų spalvų tvora, o šalia dar pastatyti paminklai Smolensko tragedijai 2010 m. Kodėl čia, kodėl ne Lenkijoje ar prie Smolensko? Ką ši vieta turi bendro su Smolensko tragedija?
Visi užrašai - tik lenkiški. Lenkams matyt dzin, kad čia Lietuva, ir kad vienas kitas lietuvis kartais užklysta. Veža savų ekskursijas autobusais ir jiems gerai.
Prabangiai traktoriuku grįžtame į sodybą, išsimaudome pirtyje, ir jau ruošiamės grįžimui į Pabradę.
Čia turėjo būti vakaro desertas, bet kaip paaiškėjo - tikrasis desertas buvo dar vėliau:
Dar prieš tai paskambinu Algiukui (kol mes vaikščiojom tuos 20+ km, mūsų kalbose gerietis Algis tapo Algiuku, praktiškai šeimos draugu, nes juk tokią paslaugą daro), pasakiau, kad 19 h lauksime jo prie kelio, ir lygiai tą valandą šunkelyje tarp miškų tamsoje laukiame jo transporto – bus turbūt su lengvąja mašina, pasigrūsim penkiese, kiek čia iki tos Pabradės. Algiukas neatvažiuoja, skambinu – sako, tai reikėjo prieš pusvalandį pasukti, dabar tik išvažiuosiu.
Skubinu, kad greičiau, nes nespėsim į traukinį už 40 min. Kol neramiai laukiam ant kelio, pradėjom eiti link Pabradės, dar kokį kilometrą ar du nuėjom, laikas nuo laiko paskambindami Algiui. Matom, kad į paskutinį traukinį į Vilnių jau nespėjam, 118 pasako, kad autobusų jau irgi nebėra, bet gal Algiukas aplenks traukinį ir įsėsime kitoje traukinio stotelėje.
Ir pagaliau, kai iki traukinio lieka gal 12 minučių, atvažiuoja Algiukas – ir net su mikroautobusu, visi be problemų tilpsim. Vos sustoja, aš iškart įšoku į priekį prie jo ir net nepastebėjau, kaip iš galo pasilenkę kad jų nepastebėtumėm išsliūkino du žali žmogeliukui. Kalbinu ir skubinu Algį, tas tyli, galvoju keistas kažkoks. Šaukiu bernams, kad greičiau lipam, gal spėsim į traukinį, o šalia manęs staiga atsisėda vienas iš tų žalių žmogeliukų.
Kitas iš jų atsisėda į galą (tiesa, ten sėstis nelabai buvo kur – tik kelios dėžės vietoj kėdžių numestos). Algis pradeda važiuoti, o žali žmogeliukai iškart paprašo mūsų dokumentų – pasirodo, pasieniečiai sustabdė Algio mikroautobusą, paklausė, kur vyksta, ir būtų keista, jei jiems nebūtų sukėlę įtarimų tai, kad šeštadienio naktį iš miškų visai šalia sienos jo paprašė parsivežti penki vyrukai. Galvoja, pagaus vietoje, gal kokią kontrabandą tuščiu autobusu bandys parvežti – įsėdo ir atvažiavo pas mus.
Man vienu metu ir pikta ant pasieniečių, kad per juos jau tikrai be šansų spėti į traukinį, ir juokinga, kad jie čia kažkokias pasalas organizuoja. O jie tokie nemandagūs, nepristatė, ir dar gąsdina. Sakau – ot į nerealią situaciją papuolėm, o vienas iš jų atkerta – „Joo, prisidirbot vyrai, sėdit katafalke“. Va tada ir supratome, kad tas Algiuko mikroautobusas – pats tikriausias katafalkas, tik tamsoje mes to nematėme. Gale ant dėžių sėdintys po užpakaliais rado ir bėgius karstui, aplink dar ir keletas eglės šakelių mėtėsi nuo paskutinio kliento.
Jei kada ir galvojome, kad katafalku teks važiuoti tik kartą gyvenime, arba tiksliau, po jo, tai dabar jau nuomonę pakeitėme.
Kokiai absurdo komedijai būtų galima parduoti šitą scenarijų? Pasienis, tamsu, miško keliuku rieda katafalkas, jame sėdi du pasieniečiai, vairuotojas ir penki respektabilūs imigrantai iš sostinės, ką tik po pirties (kaip ir priklauso prieš vykstant katafalku – juk visi klientai nusiprausia, arba tiksliau, būna nuprausiami), tuo metu jau tapę galimais įtariamaisiais dėl kontrabandos (visi šeši, įskaitant ir vairuotoją – su atimtais dokumentais), ir kartu važiuoja iki pasieniečių automobilio.
Apmaudas, kad vėluojam į paskutinį traukinį maišėsi su isterišku juoku, kad mes važiuojame katafalku, ir pykčiu pasieniečiams – kabinėjasi čia dėl nieko ir dar nemandagiai. Bandžiau dar tartis, kad jie mus į Vilnių parvežtų, nes per juos į traukinį nespėjom, bet nelabai į draugystes leidosi. Nuvykstame prie jų automobilio, jie dar patikrina mūsų dokumentus, duoda velnių vienam iš mūsų, kuris neturėjo jokio dokumento, bet paleidžia – mato, kad baltarusiškos cigaretės mums rūpi tiek pat, kiek Algiui ką vežti – gyvuosius ar mirusius.
Atsikratom pasieniečiais ir sprendžiam kitą problemą – kaip nusikapstyti iki Vilniaus. Bet Algiukas ne veltui mūsų kalbose jau tapo šeimos draugu – pažadėjo, kad pasirūpins ir ras vairuotoją, kas tuo pačiu katafalku mus parvežtų iki Vilniaus (jis pats negalėjo).
Po ketvirto skambučio rado vairuotoją – mes net jo vardo nežinom, bet toje situacijoje geresnio personažo ir negalėjom gauti. Pagyvenęs rusakalbis, dirbantis statybose Vilniuje, penkių žodžių sakinyje pavartojantis bent 3 riebius keiksmažodžius, bet nepiktybinis ir viską žinantis apie algas Pabradėje – kas kur kiek kokioje įmonėje uždirba. Nuotraukose matysis jis, be to pafilmavau slapta, nors ir nieko nesimatė, bet girdėsis jo turbinis monologas – pvz. jo natūralus sakinys: „Baba b..t stoletnaja ležala zdes ranše vas na...“.
Va taip lūždami iš situacijos komiškumo mes ir grįžome į Vilnių, visą kelią mirdami iš vairuotojo kiekvieno žodžio. Pakeliui dar skambina žmona – „Kur esat?“, o aš bandau atsakyti – „Kata... Katafalke...“, bet vos ištariu porą skiemenų, ir per juoką ir ašaras nebesugebėdavau užbaigti žodžio. Vis tiek nebūtų patikėjusi, galvotų, kad skiedžiu.
Algio draugas statybininkas po Vilnių maltis nenorėjo, nes nemėgsta vairuoti, tai paleido mus miesto pradžioje. Ir prie visos siurrealistinės istorijos labai tiko atvažiavęs taksi – blondinė su galingu BMW, tikrai ne pagal taisykles praskridusi per Vilnių iki mūsų namų.
Viskas, tikiuosi, kad visi šios istorijos veikėjai gyvens labai ilgai – nes per artimiausius keletą dešimtmečių nėra reikalo vėl bandyti katafalko.
Algi, jei kada skaitysi šią istoriją – linkėjimai, ir kitą kartą įspėk klientus, koks pas tave transportas, kad paskui dėl šoko kam nors neprisireiktų pakartotinų katafalko paslaugų, tik jau vienumoje.