Prieš du metus važiavome per Vakarų Ukrainą, Moldovą ir Rumuniją. Pernai kelias driekėsi Adrijos jūros pakrante iki Albanijos ir toliau iki pat Pietų Graikijoje esančio Peloponeso pusiasalio. Bet to buvo negana – kelionės metu nusprendėme, kad neprošal būtų aplankyti ir Turkijos didmiestį Stambulą (o kam nepatinka malonūs netikėtumai?). Planas buvo įgyvendintas, grįžtant namo aplankyta ir Bulgarija, prasukta pro Rumuniją, Vengrijos Tokajaus regione (tik diena kelio automobiliu iki Lietuvos) papildytos vyno atsargos lauktuvėms.
Bet dėl naujausios kelionės artimieji ir šeimos gydytojas nebuvo itin palankios nuomonės. Reikalas tas, kad tolimose kelionėse šturmano, fotografo asistento ir metraštininko pareigas atliekanti žmona laukėsi septintą mėnesį. Be jokių abejonių ši aplinkybė koregavo mūsų kelionės maršrutą, bet atsisakyti naujo nuotykio neketinome dėl dviejų priežasčių.
Pirmoji buvo ta, kad jau buvome suplanavę kelionės maršrutą, kuris drieksis Vakarų Europos keliais. Kitaip sakant – kelias įdomus, buvome numatę atokesnius ir mažiau populiarius regionus, bet akivaizdu, kad keliauti po juos kur kas patogiau nei po Rumuniją, Graikiją, Albaniją ar Turkiją.
O antroji aplinkybė buvo kelionės automobilis – naujasis „Renault Espace“, kurį išbandę kolegos jį praminė erdvėlaiviu. Kaip vėliau įsitikinome, epitetas buvo itin vykęs ir automobilis nenuvylė ilgoje, 6000 kilometrų siekusioje kelionėje (daugiau apie patį automobilį skaitykite „Delfi“ apžvalgoje).
Kelių daugiau nei vienas
Pradinis mūsų kelionės tikslas buvo Normandija, o galutinis taškas – Normandijos ir Bretanės regionų sankirtoje esanti San Mišelio pilis. Tačiau, kad nevažinėti pirmyn ir atgal tuo pačiu keliu, į priekį nusprendėme padaryti lankstą pro Elzasą ir jo sostinę Strasbūrą. Papildomų kilometrų ne tiek ir daug, o šis Rytų Prancūzijoje esantis ir kur kas mažiau nei Paryžius, Provansas ar Viduržemio jūros pakrantė pažįstamas regionas viliojo ne taip dažnai turistų lankomais keliais.
Taigi, link Elzaso važiavome pro Prahą (anksčiau į Graikiją ir toliau keliavome per pietryčiuose esantį Čekijos Brno miestą). Ir, kaip jau teko pastebėjau, pastarasis kur kas mielesnis ir jaukesnis nei vasarą turistų spūstyse dūstanti Praha – vis dar pigesnes pramogas nei Vakarų Europos sostinės siūlantis čekų miestas vilioja milijonines turistų armijas, tad telieka su malonumu prisiminti prieš 20 metų su draugais patirtus nuotykius tuomet itin pigiu alumi ir nevaržoma atmosfera stebinusia jaukia Čekijos sostine – atrodo, kad tuomet turistų čia buvo ne ką daugiau nei šiandien Vilniuje. Nors ir žolė, panašu, tada atrodė žalesnė.
Iš Varšuvos link Prahos tiek navigacija, tiek ir kelio ženklai siūlė važiuoti į pietinę pusę, bet mes pasirinkome A2 greitkelį, vedantį į Berlyną, iš kurio išsukome ties Lodze. Po kelių metų bus baigta atkarpa, jungianti Gdanską ir Katovicus, bet dabar teko apie 20 km važiuoti siauru keliu ir kirsti pačią Lodzę. Iš Lodzės išvažiavome Katovicų kryptimi – svarbu nepraleisti išvažiavimo dešinėje, kur prasideda nemokamas ir puikus greitkelis į Vroclavą.
Kelionės automobilis pasirodė ne tik patogus, bet ir su itin sumania navigacija. Artėjant prie Prahos atėjo pranešimas apie priekyje dėl avarijos susidariusią spūstį ir iškart pasiūlė alternatyvų maršrutą. Deja, bet pačiame mieste navigacijai pagyrimų mažiau – įvažiavus į centrinę dalį ji „pasiklydo“ draudžiančių įvažiuoti ženklų gausoje, tad po ilgo sukinėjimosi teko palikti automobilį už kilometro nuo kelionės tikslo – visgi gyvenimas pačiame centre turi tiek privalumų, tiek ir trūkumų.
Ryte pasukome Vokietijos link, kur neriboto greičio greitkeliuose užtrunki nebent spūstyse, susidarančiose prie įvažiavimų į miestus ir avarijų metu. Deja, ir šiemet matėme visiškai sumaitotą visureigį, apsuptą greitosios pagalbos automobilių ir malūnsparnio – dideli greičiai, skaudžios ir avarijos. Paskutinius kilometrus Vokietijoje įveikėme Reino upės pakrante. Nenorėdami būti nustebinti aukštesnių degalų kainų Prancūzijoje, netoli sienos nusprendžiame pasipildyti degalų atsargas (dyzelino kaina – 1,25 EUR/l). Tačiau Prancūzijoje įsitikinome, kad degalų kaina beveik tokia pati kaip ir anapus Reino.
Atradimas – Elzaso regionas
Ir nutik tu man taip, kad bene didžiausias kelionės atradimas laukė jau kelionės pradžioje. Elzaso regionas – rytinė Prancūzijos dalis, buvo numatyta tik kaip tarpinė stotelė pakeliui link Normandijos, bet nustebino neįtikėtino grožio miesteliais per kuriuos driekiasi vyno kelias. Tad čia užtrukome ilgiau nei tikėjomės.
Regionas džiugino ne tik puikiais peizažais ir atviručių vertais vaizdais, bet ir palyginti nedideliu turistų skaičiumi. Elzasas buvo viena gražiausių Europoje kada nors aplankytų vietų – jei kalnais su pilimis ir šlaituose esančiais vynuogynais nieko nenustebinsi, tai miestelių grožis stulbinantis!
Atrodo lyg ir panašūs, bet tuo pačiu ir skirtingi – vienas apjuostas gynybine siena, kitas – ant uolų, trečias – su siauromis ir stačiomis lyg Pietų Prancūzijoje ar Italijoje gatvelėmis, ketvirtas – ant upės skardžio, penktas – ... Būtų galima vardinti be pabaigos, bet apibendrinant pasakyčiau taip – išties įspūdingas regionas, esantis ties Prancūzijos, Vokietijos ir Šveicarijos sankirta, kurį tiesiog būtina aplankyti!
O man, kaip neabejingam technikai, dar vienu Elzaso „arkliuku“ tapo Miulūzo mieste įsikūręs vienas didžiausių pasaulyje automobilių muziejų (www.citedelautomobile.com/en/home) su įspūdinga „Bugatti“ automobilių kolekcija. Bet per 3 valandas spėjome tik greitomis apibėgti maždaug 500 (!) senovinių automobilių ekspoziciją, tarp kurių yra ne tik „Bugatti“, bet ir „Rolls-Royce“, „Mercedes“, prancūziškų markių automobiliai, taip pat skirtingų dešimtmečių F1 lenktynių „formulės“ – čia galima rasti ką veikti ir 3 dienas, ir 3 savaites! Be to, kai kuriuos automobilius galima išbandyti šalia muziejaus esančioje trasoje!
Regiono sostinė Strasbūras labai simpatiškas ir kompaktiškas miestas. Bet prieš keliaujant čia verta pasidomėti ar tomis dienomis nevyksta Europos Parlamento sesija, nes tikimybė rasti laisvą viešbučio kambarį už padorią kainą stipriai mažėja.
Šiame mieste paragavome ir tradicinio šio regiono patiekalo Tarte Flambee – vietinio picos varianto su į macus panašiu pagrindu. Kaina – nuo 7 eurų. O kalbant apie maisto kainas Prancūzijoje, jos nėra mažos – pigiausi pagrindiniai patiekalai kainuoja mažiausiai 10 eurų, alaus bokalas – nuo 5 eurų – laimei, kad, palyginti su maisto kainomis, vynas nėra brangus – neblogo vyno kaina užeigoje svyruoja apie 10-15 eurų. Bet, žinoma, jei tik pasitaikydavo galimybė, nakvynei stengdavomės užsisakyti apartamentus su virtuvėle.
Kitą dieną, pamatę, kad Elzasui verta skirti kur kas daugiau laiko, nei buvome numatę, pasukome vyno keliu. Jis driekiasi per neįtikėtino grožio miestelius vakarinėje Reino pakrantėje, kurie keitė vienas kitą. Riquewihr, Hunawihr, Eguisheim, Mittelbergheim, Kaysersberg, Obernai, Ribeauville – sudėtingi šių miestelių pavadinimai proporcingi jų grožiui ir visi jie verti keliautojų dėmesio.
Vėlgi, kad nekeliauti tuo pačiu keliu du kartus, į antrąją savo nakvynės vietą Kolmarą važiavome Vosges kalnų viršūnėmis besidriekiančiu keliu Route des Vosges. Vingiuotas kalnų kelias su nebloga danga neabejotinai puikiai tinka keliauti motociklu, bet didelio įspūdžio nepadarė – ne Pavilnių regioninis parkas, bet ir nieko labai kvapą gniaužiančio kaip kad netoliese esančios Alpės.
Išskyrus Strasbūrą ir Kolmarą, gyvenimas Elzase verda lėtai, todėl tai idealus pasirinkimas ieškantiems ramybės ir kulinarinių malonumų. Ir įsitikinau, kad šiame regione vertėtų apsistoti mažiausiai savaitei ir kasdien vykti į vis kitą vietą – palyginti nedideliame regione jų išties daug ir keliauti itin patogu.
Taip pat Elzaso regione anglų kalbos žinios labai negelbės. Jei nežinote nei vieno prancūziško žodžio, kai kuriose vietose gali praversti vokiečių kalba. Bet kuriuo atveju, tiesiog būtina išmokti pagrindines frazes prancūzų kalba, kurios padės užmegzti šiltesnį ryšį, užsukus į parduotuvėlę ar kavinę. Nors tai tebūtų vos keli žodeliai: bonjour, merci, au revoir...
Per Paryžių – į Normandiją
Į Paryžių atvažiavome penktadienio vakarą. Bet spūsčių bijojau be reikalo – nors išvažiavimai iš miesto buvo užsikišę, mes gana greitai pasiekėme numatytą sustojimo vietą Monmartro rajone. Žinoma, eismas čia reikalauja įgūdžių – ypatingai reikia būti dėmesingam žiedinėse sankryžose, kuriose eismo juostos nesužymėtos, o transporto srautas vyksta ratu ir iš pirmo žvilgsnio chaotiškai (vienas tokių pavyzdžių – eismas aplink žymiąją Triumfo arka). Bet svarbu pataikyti į reikiamą „srovę“, taip pat nepamiršti, kad dažnai ties išvažiavimu iš žiedo būna įrengti šviesoforai. Kurie, tiesą sakant, dažnai lieka „nepastebėti“ tiek turistų, tiek ir vietinių vairuotojų.
Važiuojant link Paryžiaus pastebėjome ir augančias degalų kainas – jos siekė 1,40 EUR/l ir daugiau. Nors įveikti tolimus maršrutus rinkomės nemokamus kelius, paaiškėjo, kad važiuojant jais ne tik prisuki mažiau kilometrų, bet ir beveik nesugaišti laiko. Pavyzdžiui, Italijoje vietoje mokamo kelio, kuriame užtruktum apie 2 valandas, pasirinkus nemokamą alternatyvą, gali sugaišti ir visą dieną. Tuo tarpu Prancūzijoje keliai tarp didesnių miestų yra keturių juostų (leidžiamas greitis 110 km/val., kai tuo tarpu mokamuose greitkeliuose – 130 km/val.). Taigi, nors greitis ir mažesnis, bet sutaupysite degalų ir pamatysite gražesnių vaizdų nei važiuojant mokamais keliais.
Panašu, kad kaip ir Lietuvos didesnių miestų gyventojai, paryžiečiai penktadienį vos baigę darbus, taip pat stengiasi ištrūkti iš miesto, kurį savaitgalį užkariauja turistai. Stovėjimas savaitgaliais čia nemokamas, tačiau rasti laisvą vietą nėra lengva. Jei jau pasiseks, verta laikinai pamiršti automobilį, nes Paryžiuje, kaip ir kituose Europos didmiesčiuose, patogiausias susisiekimas yra miesto transportas.
Kitokia Šiaurės Prancūzija
Toliau važiavome link Šiaurėje esančios Normandijos, kur apsistojome nakvynės namuose kaime. Jei Elzase nemokant prancūzų kalbos galima susikalbėti vokiškai, tai Normandijoje be prancūzų kalbos neišsiversite. Tačiau, net ir mokant vos kelis prancūziškus žodžius, su šeimininkais visą vakarą praleidome besišnekučiuodami prie Bordo vyno butelio – Normandija nėra vyno kraštas. Lietingame krašte auginamos obelys, iš kurių vaisių gaminamas sidras ir kalvadosas. Taip pat šis regionas yra „Camambert“ sūrio tėvynė. Susipažinti su šiais delikatesais geriausia pasirinkus siūlomą daugybę sidro ir sūrio kelių.
Iš pirmo karto aplankyti tarp Bretanės ir Normandijos Lamanšo pakrantėje esančios Saint Michelio salos nepavyko. Ant uolų įsikūręs ir daugiau kaip 1000 metų skaičiuojantis vienuolynas su miesteliu, kuris viduramžiais buvo tvirtovė, o Prancūzijos revoliucijos metu – kalėjimas, mus pasitiko prieigose uždarytomis automobilių stovėjimo aikštelėmis (savo automobiliu privažiuoti nėra galimybės).
Žinoma, galima palikti automobilį atokiau ir keliauti kelis kilometrus pėsčiomis ar dviračiu. Su sąlyga, jei turite laiko. Bet tokiu atveju vis tiek į pilį pateksite tik darbo valandomis, todėl daugiau praktinės informacijos verta paieškoti šioje svetainėje: http://www.ot-montsaintmichel.com/en/renseignements-pratiques.htm.
Aplink pilį esantys plotai yra puiki vieta žygiams pėsčiomis ar dviračiu, tik reikia būti išmintingiems ir atsargiems keliaujant kone kasdien vandeniu apsemiamais plotais. Potvynio metu vanduo kyla itin greitai, taip pat čia galima pasiklysti, užslinkus tirštam rūkui.
Pati pilis, į kurią 2014 metais buvo nutiestas tiltas, tikrai įspūdinga ir verta dėmesio – tai mažas miestelis ant kalno, kuriame įsikūrę viešbučiai, užeigos, parduotuvės, o, užlipus į viršų, atsiveria puikūs vaizdai – pilį ir jos apylinkes galima drąsiai tyrinėti visą dieną.
Normandijai reikėtų skirti bent jau savaitę laiko, o gal net dvi. Ypatingai šis kraštas turi vilioti besidominčius karine istorija, kadangi prieš daugiau kaip 70 metų 1944 metais vyko sąjungininkų išsilaipinimas. „Pointe du Hoc“, Omahos, Jutos paplūdimiai – tai vietos, kuriose vyko didžiausios kautynės. Matant įspūdingas krantus saugančias uolas su ant jų esančiais įtvirtinimų griuvėsiais, sunkiai suvoki kaip sąjungininkams pavyko jas įveikti. Čia yra daugybė muziejų, sąjungininkų ir vokiečių kareivių kapinės ir atminimo memorialai.
Netrūksta čia ir kitokių pramogų – galima tiesiog grožėtis gamta arba linksmai leisti laiką pajūrio kurortuose Dovilyje, buvusiame piratų mieste Honfleure ar impresionistų pamėgtame Etretate, šalia kurio jūroje esančią įspūdingą uolą įamžino žymus dailininkas Monet. Taip pat nepamirštant aplankyti senovinio Kano ir Normandijos sostinės Ruano, kuriame buvo sudeginta Žana d‘Ark – šiuose miestuose akys raibsta nuo įspūdingos architektūros ir istorinių paminklų.
O norintiems gurmaniškų pramogų – jau minėti sidro ir sūrio keliai, taip pat pajūrio miesteliuose įsikūrusios užeigos su ką tik iš jūros ištrauktomis gėrybėmis – tokių porcija kainuoja apie 10-15 eurų, panašiai atsieis ir vyno butelis. Tik skirtingai nei Pietų Prancūzijoje, šiaurinėje Prancūzijos dalyje orai permainingi ir dažnai primena lietuviškus.
Pakeliui namo – per Briugę, Amsterdamą ir Hamburgą
Žinoma, planas per dvi savaites nuvažiuoti maždaug 6000 kilometrų ir aplankyti įdomiausias vietas Europoje iš anksto pasmerktas žlugti – įdomių objektų čia apstu kas keliasdešimt kilometrų. Ypatingai jei kalbėti apie Belgiją ir Olandiją – mažose šalyse vienas nuo kito greta išsibarsčiusiuose miestuose ir miesteliuose galima klaidžioti dienų dienas.
Įvažiavus į Belgiją akivaizdu, kad čia vairuotojai ne tokie pareigingi kaip Prancūzijoje ir kur kas liberaliau žiūri į greičio apribojimus. Belgai iš tikrųjų labai „atsipūtę“, draugiški ir su puikiu humoro jausmu, taip pat didesniuose miestuose nebuvo problemų susikalbėti angliškai. O degalų kainos panašios kaip Prancūzijoje, nors ir mažesnės nei Olandijoje.
Belgijoje nakvynei pasirinkome Vakarų Flandrijos sostinę Briugę. Ir neapsirikome – tai vienas dailiausių Europos miestų, kuris ne veltui įtrauktas į UNESCO Paveldo sąrašą. Esant galimybei būtinai jį aplankykite – istorinė miesto dalis išvagota kanalais, jaukios akmenimis grįstos gatvelės ir aikštės, įstabaus grožio pastatai sutemus apšviečiami magiška šviesa.
Iš Belgijos link Nyderlandų sostinės Amsterdamo važiavome pasirinkę ne pagrindinius, bet šalia tūkstančių Olandijos vandens kanalų besidriekiančius kelius. Neatsiejama šalies įvaizdžio dalis – vėjo malūnai. Bene įspūdingiausias – šalia Roterdamo esantis keliasdešimties senų vėjo malūnų kompleksas, kuris buvo skirtas vandens drenažui žmogaus iš gamtos atimtuose ir nusausintuose žemės plotuose.
Amsterdame ilgai neužsibuvome – nors čia gausu parkų ir muziejų, bet miesto centrą okupavę turistai – čia kasmet jų apsilanko daugiau nei 5 milijonai!
Tad, palikę minias lėbaujančių šėliotojų iš viso pasaulio ir nusprendę sugrįžti ne tokiu populiariu metų laiku, patraukėme Hamburgo link. Kuriame, beje, vandens kanalų daugiau nei Amsterdame ir Venecijoje drauge sudėjus!
Pakeliui link Lietuvos dar užsukome į Riugeną – didžiausią Vokietijos salą, kurią su žemynu jungia ilgiausias šalyje tiltas. Tik salos vaizdą darko dar nuo XIX a. išgaunamos kreidos kasyklos, komunistinės VDR laikais pastatyti blokiniai daugiabučiai pajūryje, pramoninių laivų uostas ir geležinkelių linijos (į šią salą anksčiau kursavo ir „Klaipėda – Mukranas“ keltas). O atgaiva akims – įspūdingos kreidos uolos pakrantėje, drauge su tūkstantmečiais miškais – ypatingai gražus Riugeno salos kraštovaizdis.
Paskutinė kelionės atkarpa vedė Lenkijos pajūriu pro Gdanską – didžiausią Lenkijos uostą. Dailiai sutvarkytas senamiestis ir aukščiausioje miesto varpinėje naktį neonu šviečiantis kryžius – čia Lenkija, čia tokios mados. Nelabai nudžiugino ir netoliese esanti garsi Malborko pilis – greta jos stovi pilki daugiabučiai, o blizgančios sienos išduoda atstatytus mūrus – lietuviška Trakų pilis, nors ir mažesnė, ir taip pat atstatyta, bet atrodo kur kas dailiau, mieliau ir tikroviškiau.
Itin daug įspūdžių
Į Lietuvą grįžome po 14 dienų, patyrę daug naujų įspūdžių ir per daug nenuvargę. Tam įtakos turėjo ir patogus „Renault Espace“ automobilis. Žinoma, keliauti po Vakarų Europą gerokai brangiau nei po Balkanus – degalų kainos didesnės (dyzelinas kainuoja vidutiniškai 1,25 Eur/l), taip pat maždaug 20 eurų bangesnė nakvynė (nebrangus dvivietis kambarys miesto centre kainuoja mažiausiai 60-70 eurų). O labiausiai skirtumas jautėsi, ieškant maitinimo vietų – karšti patiekalai kainuoja mažiausiai 8-12 eurų, tad tekdavo atidžiai rinktis, kur užsukti pavalgyti.
Bet įsitikinome, kad vos dviejų dienų trukmės kelionės atstumu nuo Lietuvos galima patirti neįtikėtinų įspūdžių – labiausiai kelionėje nustebino mažai kam pažįstamas ir nuošaliau nuo didžiųjų Europos miestų esantis Elzaso regionas. Ne mažiau įdomybių ir Normandijoje – ką čia veikti ras ir gurmanai, ir istorijos mėgėjai. O mažosios Belgija ir Olandija džiugina, kad viskas yra itin arti. Tad nėra jokių abejonių, kad čia mes dar sugrįšime – šįkart jau trise.
PS Nakvynę užsisakydavome www.booking.com svetainėje, patarimų apie lankytinas vietas ieškodavome www.tripadvisor.com (tik čia reikia atsirinkti temas, kuriose diskutuoja europiečiai, o ne amerikiečiai, kadangi pastariesiems visas Senasis žemynas – tikra egzotika). Jei vertinate popierinius kelionių vadovus – nepamainomi yra „Lonely planet“ arba mažiau formalus „Rough Guide“ – juos galima tiek užsisakyti internetu, tiek ir įsigyti didesniame knygyne ar Vilniuje esančioje žemėlapių parduotuvėje.