Taip atsidūrėme lėktuve į Moldavijos sostinę, labai žalią miestą.
1 diena. Kišiniovas
Išlipusius iš lėktuvo mus pasitiko gražus gamtovaizdis ir karingai nusiteikę taksistai. Pasiderėjome (nuo 15 iki 10 eurų - ir vis tiek permokėjome) ir su vienu jų nuvažiavome į miesto rajoną, kuriame buvau užsakiusi butą nakvynei. Deja, čia niekas mūsų nelaukė - buto duris radome užrakintas, o į telefono skambučius niekas neatsiliepė. Vėliau paaiškėjo, kad Hostelbookers, per kuriuos rezervavau butą, davė neteisingą adresą ir telefono numerį.
Nusipirkome laikraštį (na tam, kad surastume kitus nuomojamus butus) ir vietos mobiliojo ryšio kortelę, ir troleibusu nuvažiavome į miesto centrą. (Bilietas - 1 lėja, apie 20 lietuviškų centų.)
Troleibuse susipažinome su keistoka jauna moldave Inga, kuri mus iš pradžių prakalbino kažkodėl portugališkai, vėliau, sužinojusi, kad mes iš Lietuvos, prisistatė Ingeborgos Dapkūnaitės bendravarde ir pasisiūliusi aprodyti miestą, pabėgo. O mes prie Stefan cel Mare paminklo lūkuriavom buto, kurį ketinome nuomotis, šeimininko, kurį belaukdami praminėm Štefanu.
Vieno kambario butas senamiestyje, pagrindinėje Stefan cel Mare gatvėje, kainavo 40 eurų parai. O jo šeimininkas - "Štefanas" - kokių dvieju metrų ūgio, skusta galva ir treninguotas (beje, treningai visoje Moldovoje pasirodė populiariausia apranga, net restoranuose bei naktiniame klube), pasirodė įtartinai draugiškas, nes primygtinai ("įsižeisiu, jei neisit")siūlė mums apsilankyti jo žmonos striptizo klube, nemokamai ten išgerti ir nemokamai pažiūrėti merginų ir vyrų striptizų.
Taip pat apsilankyti kažkokių draugų vyno rūsiuose, žinoma taip pat nemokamai. (Kai susidomėjom pasiūlytais vyno rūsiais, šie pažadai taip ir liko tik pažadais.)
Apžiūrėjom miestą, pavalgėm restorane ir jau gana vėlai nusprendėme pašokti restorano padavėjo rekomenduotame "People" klube. Klubas kaip klubas, įėjimas apie 20 Lt., graži muzika (buvo kaip tik atvykęs kažkoks didžejus iš Maskvos), go-go šokėjos, mergaitės su mini mini ir smailianosiais aukštakulniais (mes su Ramune - su džinsais ir sportbačiais - sulaukėm nemažai dėmesio), treninguoti - arba marškiniuoti - vyrukai - būtinaitamsiais akiniais.
Kažkodėl niekas nešoko, kol mes nepradėjom šokti, deja, kažkuo klubo apsauginiui nepatiko Vilius ir pasivedęs į šoną pagrąsino, kad jei ir toliau kažkaip neteisingai šoks, bus bėdos. Tada mes dar patrepsėjom ir išėjom namo.
2 diena. Orheiul Viechi
Antrą dieną buvom suplanavę aplankyti Krikovos (Cricova) požeminį vyno miestą, tačiau dėl švenčių niekas nedirbo... Tad nusprendėm vyno degustaciją pasilikti paskutinei (darbo) dienai ir iš Kišiniovo autobusų stoties išvažiavom į Senąjį Orchėjų - Orheul Viechi, muziejų po atviru dangumi, su seniausiu išlikusiu kaimu Moldovoje ir vienuolynu, iškaltu uoloje (beje, jį neilgai trukus žadama įrašyti į Unesco paveldo sąrašus).
Galvojom autobusu važiuoti i Orchei miestą, bet pasirodė, kad norint patekti į Senąjį Orchėjų reikia rinktis autobusą į Tribujeni kaimą. Nuvykę iškart vairuotojo paklausėme, kada bus kitas autobusas, nes norėjome dar tą patį vakarą važiuoti tolyn, bet autobuso vairuotojas sakė, kad kitas autobusas bus tik kitą dieną. Mums teko išsinuomoti kambarius kaimo motelyje ir praleisti naktį be galo gražiame, dauboje tarp kalnų ir uolų įsikūrusiame kaime. Labai norėjome valgyti, tad kai motelio šeimininkė pasakė turinti tik vakarykščių "placentų", nustebome, bet užsisakėme visi.
Tai buvo pyragėliai su varškės sūriu, bulvių koše arba kopūstais, labai panašūs į beliašus ir vadinosi jie ne "placentos", kaip mes iš pradžių išgirdome, o placindos.
Pavalgę išėjome pasivaikščioti. Ten be proto gražu. Kai ėjom takeliu aukštai ant kalno, apačioje matėsi koks vienišas arkliukas ar karvių banda, upė, šalia murzini vaikai bandė mums parduoti kažkokius iš akmens išskaptuotus dievulius, o kažkur kaime girdėjosi nacionalinė muzika, jaučiausi lyg pakliuvusi į Kusturicos filmą.
Pasivaikščioję ir pasigėrėję nuostabiais vaizdais, visaip bandėm surasti kelią į vienuolyną ant uolos (dar važiuodami autobusu matėm aukštai aukštai iškaltą langelį), bet pasikarstę stačiais uolos šlaitais nuleidome rankas. Dar pasivaikščiojom po etnografinį kaimą, ten vietos "kavinėje" išgėrėm alaus su čipsais (juk šventės - kitokio maisto negalėjom tikėtis, o apie placentas-placindas ir pagalvoti nesinorejo) ir temstant grįžome į motelį, kur vienas vietos dėdulė mums paaiškino, kaip galim patekti į vienuolyną.
Temstant ir pučiant stipriam vėjui mes vėl lipome takeliu į kalną ir po sena varpine radom duris. Viduje buvo ten vis dar gyvenantis senas vienuolis ir dar du vyrai, vienas jų mus pavedžiojo po uoloje išskaptuotas patalpas - jose eiti reikia susilenkus dėl labai žemų lubų, kaip mums buvo paaiškinta - tokiu būdu nusižemini prieš Dievą. Pro kitas duris galima išeiti į nedidelį balkonėlį, be jokių turėklų ir tiesiai nuo stačios uolos žvelgti žemyn į upę ir aštrius akmenis.
Sakė, kad vienuolis tame šaltame ir drėgname vienuolyne gyvena ir žiemą, tik šilčiau apsirengia. Brrrrrr.
Grįžę į motelį prieš eidami miegoti su šeimininke sutarėme, kad anksti ryte jos sūnus mus nuveš apie 30 km iki kelio, kur galėsime susistabdyti autobusą.
3 diena. Soroka
Ryte, žinoma, teko palaukti, nes šeimininkės planai keitėsi kelis kartus, bet galiausiai sulaukėm jos sūnaus ir jis mus nuvežė iki pagrindinio kelio, kuriuo važiuoja autobusai. Mes planavome nuvažiuoti i Soroką, bet tiesioginio autobuso nebuvo, tad važiavome su persėdimu, nepatogiai stovėdami. Užtat sausai ir šiltai, nes lauke lijo ir buvo šalta, o mes įsivaizduodami, kad Moldovoj bus pakankamai šilta, rūbus vežėmės atitinkamus.
Sorokoje apžiūrėjom seną pilį - fortą, statytą dar Štefano Didžiojo. Kadangi turėjom mažai smulkių pinigų, labai mielas bilietų pardavėjas - gidas mums pardavė pigesnius, vaikiškus bilietus. Sužinojęs kad mes lietuviai, papasakojo, kad vienu metu kitoj šalia forto tekančios upės pusėj buvo Lietuva.
Mieste dar užtikom vaškinių figūrų muziejų, tiesa, jos šiek tiek apdaužytos ir nelabai natūralios, bet užtat gavom ekskursiją su gidu, kuris labai nuodugniai papasakojo apie vaško figūrų gamybą.
Sorokos miestas dar garsėja turtingų romų kalva, iškilusia miesto vidury. Tad mes parsisamdėm taksistą, kuris mus nuvežė ant tos kalvos, pavežiojo gatvėmis ir netgi susitarė su pažįstamais romais, kad įleistų mus į jų namus. Namai įspūdingi. Pilaitės, papuoštos milžiniškom arklių galvom, ereliais, viena buvo puošta net šeimininko veido lipdiniu, didžiuliai vartai su sarginiais šunimis. Bet labiausiai nustebino tai, kad iš tikrųjų romai tuose namuose-pilyse negyvena! Jie šalia pasistatę mažus paprastus namukus, su lauko tualetu, lauko virtuve. O didžiuosius namus laiko ypatingom progom, o svarbiausia - tam, kad pasididžiuoti vienam prieš kitą, parodyti savo materialinę padėtį.
Kai pasigrožėjome Sorokos miestu, susitarėm kad tas pats taksistas mus nuveš į Tiraspolį. Autobusams važiuoti jau buvo per vėlu, o ir laiko labai daug užimtų, nes reikėtų važiuoti vėl į Kišiniovą. Susitarėm su taksistu susitikti po valandos - jam reikėjo grįžti namo ir pasiimti dokumentus - vis tik į kitą valstybę ruošėmės važiuoti. Ir - pagaliau - nuėjome pavalgyti.
Tiraspolis - atsiskyrusios nuo Moldovos valstybės Transnistrijos (Padniestrės) sostinė. Mums buvo smalsu pamatyti karinio režimo valstybę, labai norėjosi pačiupinėti jos pinigus - rublius - niekur pasaulyje nepripažįstamą valiutą. Buvo smalsu pamatyti tankus, Lenino paminklus... Ir pamatėm.
Pasienyje kareiviai su automatais, tankai, paslėpti už tvorų su medžio lapų imitacijom, bagažinių tikrinimas, kareiviai net išlaipino mūsų taksistą ir kuitėsi po kėdėm... Galiausiai atėmė jo raciją.(tikiuosi, vėliau jis galėjo ją atsiimti...) Į Padniestręą mes įvažiavom apie aštuntą val. vakaro, o išvažiuoti mums liepė penktą ryto, tad planai ten pernakvoti žlugo... Kol mes nuo sienos dar apie 70 km iki Tiraspolio nuvažiavom, jau ir sutemo. Tad miestą pamatėm tamsoje, dar užsukom į parduotuvę su prekystaliais ir visa kompanija skirtingus skyrius aptarnaujančių kasininkių. Prisimenu, taip buvo ir pas mus, kai buvau vaikas.
Pasivaikščiojom, gal daugiau pasivažinėjom po miestą ir pasukom atgal, dabar jau taksistą samdėm mus parvežti į Kišiniovą. Grįžom pro kitą pasienį, kur vėl kruopščiai tikrino mašiną. Kišiniove skambinom mūsų "Štefanui" ir jis, pasakęs, kad kažkas nori išsinuomoti jo butą savaitei, vis tik nusprendė išnuomoti mums, kaip "geriems draugams"
Žinoma, kad jis kitų klientų ir neturėjo, nes buvo viskas išskalbta: patalynė, rankšluosčiai, viskas - ir sukabinti ant virvės, užtemptos nuo kambario lango iki virtuvės. Kadangi viskas buvo išskalbta, miegoti teko neapvilktais patalais, bet buvom labai pavargę ir mums jau buvo nesvarbu... Tik gražiai nukabinom virvę, pasižadėję "Štefanui", kad viską paliksim taip, kaip radom.
4 diena. Krikova
Ryte dar pabandėm skambinti į Krikovos (Cricova) vyno rūsius interneto puslapyje duotu telefonu, bet atsiliepė... Kažkokie baldų gamintojai. (Apskritai, apie Moldovą labai nedaug informacijos, interneto puslapiai pasenę.) Nusprendėm vis tiek važiuoti ir bandyti laimę patekti į požeminį vyno miestą, kuris, kaip buvau skaičius, tęsiasi po žeme net 120 kilometrų, o ten išsiraizgiusios gatvės pavadintos vyno rūšių vardais.
Prieš išeidami iš "Štefano" buto, pakabinom virvę su skalbiniais taip, kaip buvo ir mums beišeinant ta virvė su didžiausiu trenksmu ir visu langu išgriuvo ant grindų... Tiesą sakant, nežinojom kaip pasielgti, juk tas langas galėjo iškristi jau mums išėjus. Kadangi "Štefanas" nekėlė telefono ragelio, palikom raktą virš durų ir išėjom...
Krikovoje mums, anot bilietų pardavėjo, labai pasisekė, nes į ekskursiją neatvyko viena grupė ir mes sutilpome į traukinuką. Bilietų kainos tiksliai nebeatsimenu, bet lyg be suvenyrų kainavo apie 70 Lt, o su suvenyrais - apie 100 Lt.
Ekskursija buvo labai įdomi, sužinojom ir pamatėm, kaip gaminamas šampanas, vaikščiojom po vyno saugyklas, išklausėm daug įdomių istorijų apie ten laikomą alkoholį. Požemiai įrengti labai gražiai, kai kur - be galo prabangiai, apžiūrėjom sales, skirtas prezidentų apsilankymams. Po ekskursijos degustavom vynus, vaišinomės - vėl - placindom, tik šį kartą labai skaniom. Ir dar apsvaigę nuo įspūdžių ir vyno važiavom į Kišiniovo oro uostą, pakeliui dar susotojom nusifotografuoti prie žymiųjų Kišiniovo miesto vartų.
Kelionė buvo trumpa, bet labai smagi, o Moldova pasirodė be galo graži, draugiška ir svaiginanti šalis.