Dienoraštis - kalba (beveik) neredaguota.
2007 01 27
Mes jau Bankoke. Karšta… Viešbutis SUK 11 nerealus. Visiškas dzen ir kvepia medžiu, kriauklėm ir tuktukais. Lapsnių 28, tiek google radom, kad parašyta, bet realiai gerokai daugiau, o jūs galit netikėti, kad mums žiauriai karšta.
Skrydis iki Maskvos buvo greitas, tik lėktuvas toks tiuninguotas Yaris’as (mažutė Toyota Yaris). Maskvoj šalta brrrrr, ten kai kas ir kuprinės vos nepradangino, kol mus kraustė iš vieno oro uosto į kitą.
Skrydis iki Bankoko oooooi koks ilgas, bet lėktuvas didelis, nieko nesijautė: nei kilimo, nei leidimosi. Na, bet Bankokas viską atperka…
2007 01 28
Mes vis dar Bankoke. Čia vis dar nerealu. Šiandien ryte numatėme turą po Bankoką. Labai karšta, bet kambaryje yra kondicionierius. Maistas labai skanus. Jau matėm džiovintus ar skrudintus žiogus, voriukus, dar kažką, bet vakar nesiryžom ragaut, gal šiandien? Taigi pasibastėm visą dieną po Bankoką, buvom Karalių rūmuose ir nežinia kiek šventyklų, apžiūrėjom didžiausias Budas, važinėjom tuktukais - su nuotykiais, nes jie vis bandė mums įkišti vietinio šilko ir brangakmenių. Ai, važiavom penkiese vienam tuktuke, o jis - dvivietis:) Verta buvo pamatyti, kaip Vidukas ant Artūro sėdėjo.
Dar šiandien plaukiojom valtimi kanalais (ta valtis tai maždaug kaip Venecijos gondola su motoriuku). Nuplukdė mus į gyvačių, krokodilų ir beždžionių fermą, kur šėrėm beždžionytes iš rankų kukurūzais. Plaukdami matėm, kaip gyvena žmonės šalia kanalų, nameliai tiesiog ant vandens, plaukioja koks pastipęs šunelis, šalia maudosi žmonės. Bet visi linksmi, mojuoja, mes irgi linksmi, mojuojam.
Beje, labai gera sugrįžti i mūsų budistinį hosteliuką iš kitos, triukšmingos miesto dalies - kaip į priebėgą.
Kažkaip netyčia užsukom į kelionių agentūrą (čia vis tuktukų vairuotojų biznis - “pavešiu tave nemokamai/labai pigiai, tik kai kur reikės užsukti”) ir visai netyčia toje agentūroje nusipirkom po kelialapį. 100 dolerių už penkias dienas saloje, nuvežimas ir parvežimas įskaičiuotas… Taigi, rytoj išvažiuojam i kažkokią salą, pas dramblius ir jūrą.
O vakare buvom nuėję į TAS Bankoko gatves. Pat Pong. Oi matėm, matėm… Ir po tokios tipiškos bankokiškos programos paryčiui grįžinėjom į viešbutį labai ekstremaliai. Keturiese sulipom į tuktuką, kurio visiškai jaunas vairuotojas greičiausiai buvo neseniai žiūrėjęs “Taxi3″. Parvažiavom laimingai, bet dar nemiegojom laimingi - kad gyvi - iki ryto… Pajutom, ką reiškia tikrai ekstremalus vairavimas Bankoko gatvėse.
2007 01 29
Ir štai mes saloje, interneto kavinėje ir niekas neatsimena salos pavadinimo. Tikriausiai musyčių priskrido į labai skanius patiekalus, gal todėl ir užmiršom… O gal jis per sunkus mūsų liežuviui. Galbūt vadinasi Kon Chang, bet gal ir ne.
Apsigyvenom viešbutyje, kuris priklauso olandui, na, iš tikrųjų tas viešbutis - bambukiniai-palmių nameliai ant kranto… Iš pradžių buvom šokiruoti, nes Bankoke agentūroje mums rodė tokius saldžius paplūdimio vaizdelius, o čia aplink kažkokios statybos, pakrantėje ne smėlis, o akmenys, prikritę papuvusių kokosų, bastosi valkataujantis šuo…
Dar pasirodė, kad mes ne ten, kur turėjom būti, nes kito mūsų užsakyto viešbučio stogus šiąnakt nunešė vėjas, tad buvom atvežti čia. Bandėm kalbėtis su savininku - kaip minėjau, olandu, kad norėtume persikelti į kitą vietą, nes čia mums nepatinka. O jis taip nusiminė! Pradėjo skųstis, kaip jam sunku turėti verslą, nes visus užsakymus gauna vietiniai, jis čia jaučiasi svetimas… Sako, neskubėkit, išgerkit alaus, pernakvokit, rytoj išsinuomosit motorolerius, nuvažiuosit į “Paradise” paplūdimį.
Mums pasidarė baisiausiai jo gaila, tad išgėrėm alaus jo bariuke. Pavalgėm. Ir nusprendėm, kad nėra taip blogai. Kad ši vieta netgi turi savo žavesio. Tie nameliai iš nendrių, pilni driežiukų, vėl dzen aplinka… Liekam. Rytoj nuomosimės motorolerius ir šiaušim ten, ir visur kitur aplink salą. Beje, sala maždaug 200 km, jei važiuosi ratu palei krantą - vidury miškas (džiunglės?) ir kalnai, kriokliai, dramblių fermos.
2007 01 30
Pagaliau išsiaiškinom salos pavadinimą. Iš tikrųjų - Koh Chang. Matot, neklydom. Vadinasi, jokių musių mūsų patiekaluose nebuvo.
Čia taip skanu! Kai pavalgom, laukiam, kol nors truputėlį išalksim ir tada vėl valgom. Labai labai pigu, viskas šviežia, gamina tik tada, kai užsisakai. Kainos už karštą patiekalą apie 2 doleriai, alus - doleris. Jūros gėrybės, mėsytė, daržovės, vaisiai, ryžiai...
Išsinuomavom motorolerius. Mergaitėm rankos drebėjo ir lygsvaros trūkumas - čia kelias labai kalnuotas ir vingiuotas. Tad galiausiai mergaitės sėdo vyrukams už nugarų, nors jiems irgi kinkos drebėjo. Vidukas sako, kad čia motoroleriai du kartus galingesni nei tie, kuriais galima važiuoti be dokumentų LT. Na, mūsiškiai į tokius stačius kalnelius tikrai neužkoptų. Kaina parai motorolerio apie 15 Lt. Dar benzinas - 1,5 Lt už litrą.
Paplūdimyje darėmės thai masažą. Atostogaujam beveik pasyviai… Rytoj žadam nardyti.
2007 02 01
Šiandien turėjom nerealią atrakciją - giluminis nardymas. Apsvaigau ir po pirmo nėrimo nusipirkau dar vieną. Na, čia kai kuriems tai ne nauja visai ir gal net neegzotiška, bet man tai smagu. Nepalyginsi su paviršiniu nardymu Egipte. Juo labiau kad instruktorius mano buvo gražutis, ir ne koks vietinis, o europietis. Tai kėlė didesnį pasitikėjimą, be to, romantiška Ramiojo vandenyno dugne pasiplaukiot susiėmus už rankučių. Nerašysiu nieko daugiau, nes nieko daugiau ir nebuvo. Ir pasirodo, už rankos laikė visus. Tiek čia tos romantikos…
Šeštadienį turėtų atskristi Inga - musu kompanionė, kuriai oro uoste suplyšo pasas ir todėl neišskrido prieš savaitę su mumis - ir jau pradėsim keliauti. Baigsis mūsų katino dienos. Beje, katinai ir šunys šitoj saloj karaliauja. Driežai irgi. Gyvačių sakė nėra, nes katės suvalgo peles, o jei nėra pelių, tai nėra ir gyvačių. Driežai suvalgo uodus - argi gali būti geriau? Bet prieš miegą vis tiek drąsiau užsitempti ant lovos tinklelį. Jau, atrodo, pripratom prie šio salos ritmo, niekur neskubam ir dėl nieko nesijaudinam. Viskas taip lėtai… Pasaka.
2007 02 02
Gaila buvo skirtis su sala. Bankokas pasitiko triukšmu, mašinų kamščiais, dingo visi nuoširdumai, šypsenos, dar kainos kelis kartus aukštesnės, nuotaika kita. Ne vienas europietis verslininkas sakė, kad kai atvyko į Koh Chang’ą, suplėšė atgalinius bilietus. Gal ir prifantazavo, bet toks noras tikrai kyla. Gerai, kad čia turim savo mielą viešbutuką.
2007 02 03
Šeštoji keliauninkė prisijungė prie mūsų - mes ją sėkmingai pasitikom oro uoste. Jau turim bilietus autobusui į Laosą ir rytoj vakare išvažiuosim. Laose žadam kelias dienas plaukti laiveliu per džiungles - kelionė prasideda!
Šiandien pasidarėm sau dar vieną turą po Bankoką, o aš nusipirkau sportbačius - kelionei džiunglėse, nes mano senieji sportbačiai suplyšo dar saloje - ten ir liko.
2007 02 05
Mes Laoso sostineje. Po Bankoko atrodo lyg būtume kaime. Mažuliukas senamiestis, pats miestukas visai nedidelis. Bet gražu. Keista, bet žmonės išvaizda labai skiriasi nuo tų, kuriuos matėm Tailande. Atrodė, kad azijiečiai visi turėtų būti vienodi…
Na, dabar jau šešiese. Daugiau diskusijų, nes visi turim savo nuomones. Turbūt lengviausia keliauti vienam. Autobuse sutikom anglą, kuris jau keturis mėnesius keliauja po Aziją - tris iš jų buvo Indijoj, vieną - Tailande, dabar keliaus po Laosą, paskui Kambodža, Vietnamas… Iš viso planuoja keliauti devynis mėnesius. Daug keliauninkų - vien mes važiavom dviaukščiu autobusu su jaunais (ir nelabai) žmonėmis iš viso pasaulio.
Važiavom tuktuku iš šventyklos ir įkalnėje jis užgeso. Pariedėjo atgal ir stuktelėjo už jo esančiai, signalą įmynusiai mašinai. Jau galvojom minti savais keliais, bet iš kažkur atsirado vietinių vyrukų, kurie tuktuką užstūmė į kalną mums sėdint viduje. Tikri turisto lituano.
Galvojom, kad Tailande pigu, bet iš tikrųjų tai ne. Čia kainos išvis nerealios! Kad ir kaip sunku patikėti, čia tikrai viskas po baksą, tik nakvynė 3,5 dolerio žmogui, na, bet čia juk sostinė.
Vientianyje Mekongo upė išdžiūvus. Nerealiai atrodo. Ant upės dugno kažkas žaidžia futbolą, važinėja motoroleriais, vaikštinėja. O mes strigom Vientianyje… Planai palikti Laoso sostinę ir važiuoti į Luangprabangą žlugo, nes autobusas išvažiuoja tik ryt ryte. Aštuonios valandos kelio ir tada jau tikrai trauksim link džiunglių. Dar galvojom plaukti iki Luangprabango upe, bet… Mekongo upė išdžiūvus…
2007 02 06
Atvykome šiandien į buvusią Laoso sostinę. Viešbutį vos gavom - čia didžiausia turistų koncentracija Laose. Akivaizdu, kad čia gyvenimas verda labiau, nei dabartinėje sostinėje. Apsigyvenom šalia Mekongo upės - čia ji neišdžiūvusi. Maistas Laose ne toks skanus kaip Tailande buvo…
Visą dieną važiavom autobusu, per kalnus, matėm kalnų kaimelius, žmones kaip iš knygų ar televizijos. Vaikai sutūpę ant skardžio krašto, močiutės su keistais galvos apdangalais, ožkos, šunys, paskendę balose ryžių laukai… Karvės ar kitokie raguočiai vidury kelio… Keista mums, kad matom berniukų su automatais, vienas lydėjo ir mus autobuse. Kartu keliavo du budistų vienuoliai oranžiniais rūbais.
Dabar jau vakaras, po valandos bus dvylika, taigi nebegalima būti gatvėj, tai keliaujam į viešbutį.
2007 02 07
Šiandien vis dar buvusioj sostinėj, vis dar Laose. Nuo ankstaus ryto plaukėm valtimi į olas, kur yra daug daug (lyg 4000) Budų statulėlių. Kažkuo panašu į Kryžių kalną Šiauliuose. Ryte nespėjom pavalgyti pusryčių, planavom grįžti per pietus, bet užtrukom, nes laosiečiai kažkodėl sugalvojo sprogdinti bombas Mekongo upėje. Greičiausiai, kad pagilintų upę, nes ji gerokai išsekus.
Labai sunku buvo išsiaiškinti, kodėl staiga sustojom ir ko mes laukiam, nes beveik niekas iš vietinių nekalba angliškai. Bet susišūkaliojom su turistu iš Japonijos, kuris laukė kitame laivelyje - keliauja vienas ir išsinuomojo vienas visą laivuką. Vėliau dar mus nuplukdė į du kaimus, kurių viename gamina vietinį alkoholį “Lao lao”, taip pat ryžių vyną.
Kitame gamina popierių, tai kas mėgsta piešti, nusipirko. Labai gaila, kad negalima visko iš eilės pirkti, nes laaaabai pigu ir laaaabai gražu, akytės žiba ir visko norisi. Bet užtenka pagalvoti, kad viską teks tempti ant nugaros…
Grįžę iš pasiplaukiojimo pagaliau pavalgėm ir susiradom gidą keturiom dienom į džiungles, rytoj ryte iškeliaujam. Plauksim upe, daug eisim pėsčiomis ir jei jam (gidui) pavyks gauti mums miegmaišius, nakvosim džiunglėse. Jei ne - nakvynė bus džiunglių kaimelyje. Spurda širdelė greičiau iškeliauti.
Tiesa, labai norisi papasakoti apie įdomų vietinių vyrų įprotį - jie visur nešiojasi (dažniausiai marškinių arba kelnių kišenėj) mažą veidrodėlį ir pincetą, ir bet kurioj įmanomoj vietoj, kur rankos neužimtos, išsitraukia tą savo turtą ir rauna plaukelius nuo smakro ir viršutinės lūpos. Kas keisčiausia, kad jie tą daro absoliučiai viešai, visai nesislėpdami.
2007 02 12
Apie džiungles turbūt neįmanoma papasakoti ir parašyti… Plaukėm Mekongu, paskui kita upe (neprisimenu pavadinimų, nes juos tik girdėjau - žemėlapyje nepažymėti), plaukdami matėm raguočius, panašius į karves ir juodas kiaules su miniatiūriniais paršeliais, atėjusius prie vandens atsigerti. Nuogus vaikus, bemirkstančius vandeny, aukso ieškotojus, skalaujančius pintus krepšius su (gal?) auksu upėje.
Pirmą naktį nakvojom mūsų gido, vardu Kongas, gimtajame kaime, jo tėvų name. Namai čia bambukiniai ir šiaudiniai, ant ilgų polių (o ne pamatų), norint įeiti į vidų, reikia ropštis aukštai kopėčiomis.
Tame kaime mus pasitiko pulkas kaimo gyventojų, kurie sekiojo iš paskos, vaikai, suaugę, bobutės ir diedukai. Tik kai norėdavom juos nufotografuoti, pasibaidydavo kaip žvirbliukai. Vienintelis būdas prie jų prieiti - tai parodyti juos fotoaparate - krykštaudami badydavo pirštukais ir jauni, ir seni.
Kadangi neturėjom nieko, ką galėtume duoti vaikams, vietinėje parduotuvėje nupirkom saldainių, tokių baisiai neskanių su nenusilupančiais popieriukais, panašu, kad jų per amžius niekas nėra pirkęs ir ragavęs… Bet vaikai (beje, ne tik jie) visai džiaugėsi saldumynais.
Vakare buvom pavaišinti vietiniu gėrimu, panašiu į ryžių vyną su mažomis baltomis besiraitančiomis kirmėlytėmis. Labai skaniai gėrėm, kol nesugalvojom pašviesti žibintuvėliu ir nepamatėm tų gyvūnėlių…
Ryte iškeliavom. Kelias per džiungles buvo užverstas nukirstais medžiais, tad iš pradžių daugiausia bridom upe, priekyje ėjo vietinis vedlys, paskui visus - mūsų pasamdytasis gidas. Einant jis papasakojo, kad Laose gyvena trys tautos - Lao (pas juos nakvojome pirmą naktį), Kamon (kilę iš Kambodžos) ir Mongai ( iš Kinijos).
Antrą naktį turėjom nakvoti mongų kaime, bet jie yra klajokliai, nuolat migruoja po kalnus, įsikurdami vis kitose vietose. Mūsų vedlys ir gidas pametė kelią, tad ekstremaliai ropštėmės kalnų šlaitais, leidomės visiškai stačiais kraštais, temstant ėjom kalnų keteromis, kur būtų užtekę vieno netikslaus žingsnio… Ėjom, kiek turėjom jėgų, paskui jėgų nebeturėjom ir vis tiek ėjom…
Galiausiai džiunglėse visiškai sutemo, kelio neaišku kiek likę, tad mūsų vedliai pagamino deglus iš bambukų ir šiaip ne taip pasiekėm kaimą. Kaimas buvo ne tas, į kurį planavo mus vesti, bet vis tiek buvom mielai priimti (vėliau gidas sakė, kad už nakvynę sumokėjo dolerį - už visus), patiesė mums bambukinius kilimukus turbūt didžiausiame name, ir susirinko visas - laukinių mongų - kaimas.
Kas netilpo mūsų laikiname miegamajame, buriavosi lauke, po balkonu. Visi vaikai ir kai kurie suaugę nė karto nebuvo matę kitataučių, nes gyvena aukštai kalnuose ir net nemato upės ir ja praplaukiančių valčių. Tad buvom visą laiką stebimi. Vėliau mums buvo leista apsilankyti šamano apeigose - kaime daug žmonių sirgo ir buvo atvykęs šamanas jų gydyti. Kai užlipom kopėčiom į namą, kuriame vyko apeigos, nustebau, nes šamanas buvo visai ne toks, kokį galėjau įsivaizduoti.
Tai buvo jaunuolis su kiniškais ryškiai salotiniais šortais ir oranžiniais marškinėliais. Mums įėjus, apeigos nutrūko, vyrai pradėjo krizenti, mums pasiūlė ryžių alaus (vėl kirmėlytės?), kažko parūkyti, mes, žinoma, visko atsisakėm. Kilo šioks toks šurmuliukas, kažkas krizeno, verkė karščiuojantys kūdikiai.
Vienas vyras įsidrąsino, bandė mums kažką paaiškinti, rodė į mus, į akis ir į dangų. Nesupratom, ko jie nori, tad teko išeiti. Paprašėm gido, kad išsiaiškintų, kas atsitiko. Pasirodo, moterims draudžiama dėvėti kelnes ir mes papiktinom dievus bei sumaišėm jų ritualus savo apranga. Tad kaime prasidėjo atsiprašymo dievams apeigos, buvo aukojami viščiukai, visą naktį visas kaimas gėrė ir lėbavo, o mes beveik nesumerkėm akių galvodami, ar nebūsim ir mes paaukoti…
Dabar pats laikas papasakoti, kodėl mongų tauta nevalgo kiaulienos, nors už kaimo tvoros ir pačiam kaime visada pilna juodų kiaulių ir paršiukų. Jie jas augina pardavimui ir dėl sanitarinių tikslų, nes kaime nėra tualeto, visi reikalai atliekami bet kur ant žemės arba už tvoros, o kiaulės viską suvalgo.
Kaime nėra vartelių. Visas kaimas aptvertas tvora ir ant tos tvoros keliose vietose užmestos kopėtėlės aukštyn ir žemyn. Gal tam, kad tos kiaulės neateitų į kaimą ir visko nesuvalgytų, o gal nuo miško žvėrelių… Gidas sakė, kad einant atlikti gamtinių reikalų, reikėtų neštis kokį pagalį kiaulėms vaikyti… O lietaus sezonu reikia dviejų pagalių - vienas kiaulėms nuvaikyt, kitas - visokiems šliužams nuo kojų braukt, nes kai lyja, visi ropliai mėgina lipti aukštyn.
Beje, dabar ir mes nebevalgom čia kiaulienos.
Kita diena džiunglėse buvo kur kas ramesnė. Pirmą dieną mes ėjom devynias valandas, greitai, sunkiai ir pavojingai, o antrą, nors tempas buvo didelis, bet jau nebebuvo sunku. Vakare maudėmės upėje, gidas paprašytas mums atplukdė valtimi alaus. Dėl to jam teko motorine valtimi apiplaukti visus aplinkiniu kaimus ir po buteliuką kitą surinko pilną dėžę. Naktį vėl nakvojom jo namuose.
Įspūdžiai iš džiunglių liks tikrai ilgam.
Dabar apie Kongą - mūsų gidą
Jam apie 40, jis visą gyvenimą pragyveno džiunglėse, kaime. Ir prieš keletą metų sugalvojo žmogus išvažiuoti į miestą studijuoti anglų kalbos. Studijuoja, dirba kelionių agentūroje ir į namus sugrįžta maždaug kartą per metus, pas tėvus, žmoną ir dukrytę. Taigi mes buvome gera proga jam aplankyti šeimą. O kaime jis - žvaigždė, draugai jam pavydi (nes žmona išleido gyvent į miestą), tėvai didžiuojasi. Baigęs mokslus, žada grįžti ir mokyti kaimo vaikus anglų kalbos. Kai ėjom su juo per kaimą, jautėmės kaip filme apie Boratą. Kongas ėjo pirmas, mes iš paskos, o mums iš paskos visas kaimas, kuris, kaip rašiau, atsisukus išsilakstydavo.
Po džiunglių su tuo pačiu gidu ir jo draugu vairuotoju autobusiuku atvažiavom į Phonsovanį. Šiandien apžiūrėjom Ąsočių slėnį - čia tokia mistinė vieta, su akmeniniais milžiniškais, panašiais į ąsočius ar puodynes, daiktais. Niekas nežino, iš kur jie atsirado, bet spėjama, kad jiems daugiau nei tūkstantis metų. Beje, laukai, po kuriuos išsibarstę apie 400 ąsočių, yra užminuoti dar nuo karo laikų ir todėl galima vaikščioti tik specialiai pažymėtais (išminuotais) takais.
Ryt pradedam ilgą kelionę autobusais į Kambodžą. Laukia ilgas kelias.
2007 02 15
Pagaliau Pnompenyje - Kambodžos sostinėj! Miestas didelis ir gražus, kažkodėl staiga labai gera, kad čia daug turistų…
Iki Kambodžos keliavom ilgai. Nuo Ąsočių slėnio visą dieną iki Vientianio (Laoso sostinė), iškart į kitą autobusą ir per naktį iki Paxe (vis dar Laosas). Ten išlipom tokioj atseit stoty, pripuolė daug tuktukininkų ir mes jų klausiam, kur autobusų stotis, iš kurios važiuotų VIP autobusas i Kambodžą, o tie žvengia iš mūsų, sako: “No big bus to Cambodia”.
Čia gal reikia paaiškinti, kad Laose yra dviejų rūšių autobusai - local - vietos - tokie seni vos judantys, kuriais vietiniai vežiojasi vištas, paršelius ir pan.; ir VIP autobusai - su kondicionieriais (labai svarbu, nes žiauriai karšta, ypač kai važiuoti reikia 10 ar 12 valandų), su WC ir - turbūt svarbiausia - karaoke, vietine kalba prieškariniais klipais ir dideliu garsu, kad būtų neįmanoma miegoti. Kaina abiejų autobusų skiriasi gal dviem doleriais, tad mes stengėmės rinktis VIPinius (išlepę europiečiai).
Kažkaip išsiprašėm, kad vežtų į autobusų stotį, iš kur galėtume važiuoti i Kambodžą, tai nuvežė kažkur už miesto į šiukšliną lauką, pilną tuktukų ir mažų sunkvežimiukų su stogeliais ir prikaltomis lentomis atsisėsti. Pasirodo, tai vienintelė priemonė, kuria mes galim nuvažiuoti iki Kambodžos.
Sumetė mūsų kuprines ant stogelio, sulipo iš viso 29 žmonės ir 4 valandas šunkeliais vežė, sustodami kiekvienam turgely, kur tiesiog prie mūsų “autobuso” pribėgdavo būrys prekiautojų ir kišdavo į vidų rankas su ridikėliais, keptom žiurkėm/kanarėlėm/vabalais, bambukais ir pan. Plaukai, rūbai ir visas kūnas pasidengė dulkių sluoksniu, buvo žiauriai karšta. Inga vis žiūrėjo, kad nepamestume kuprinių (kažkas vis kritinėjo nuo stogo), aš tai užsiėmiau meditacija ir visišku relaksu, kažkodėl norėjosi šypsotis.
Pasienis tai dar nerealesnis. Kelias, jei toks ir buvo, baigėsi, išdygo kažkokia kaimo trobelė, kur paprašė mūsų pasų. Užpildėm dokumentus, tada jau vežė į Kambodžos pasienio postą, dar vieną panašią trobelę. Ten susitikom keturis prancūzus, paklausėm, gal žino, kaip toliau keliauti, o jie juokėsi, sakė, nusigaukit iki upės, pasimaudykit, pasimelskit Budai ir gal po kelių dienų atplauks laivelis. Bet neteko nei maudytis, nei melstis, prisistatė vietinis su auksinais papuošalais, auksiniu laikrodžiu ir ilgais, prižiūrėtais nagais bei (tarp kitko) automobiliu (senutėlis Mersas) ir pasisiūlė mus po 10 dolerių už žmogų nuvežti iki artimiausio miesto.
Važiavom miško keliuku, miškas degė (turbūt nuo karščio), mano galvoje sukosi mintys apie raudonuosius khmerus (kurie mus pagrobs ir reikalaus išpirkos).
Miestuke bandėm susirasti, kas mus vakare pavežtų iki sostinės, bet tamsiu paros metu niekas už jokius pinigus nesutiko važiuoti. Tad pernakvojom ir šiandien visą dieną tokiu pusiau vietiniu autobusu (be kondicionieriaus ir WC, bet užtat su karaoke) važiavom iki Pnompenio. O čia - transporto spūstys, daug turistų, vėl triukšmas, vėl civilizacija.
Jau praėjo du trečdaliai kelionės. Greit laikas bėga. Mūsų mėnesis čia atrodo toks niekingai menkas, vis sutinkam jaunų (ir ne tik jaunų) žmonių, kurie keliauja šešis, devynis mėnesius ar metus.
2007 02 16
Su vasario 16! Kažkaip simboliškai išėjo, kad būtent šiandien apsilankėm Žudynių laukuose ir kalėjime. Mintys niūrios, ypač liūdna, kai pagalvoji, kad teisingumo jokio. Tie, kurie žudė prieš 30 metų, iki šiol yra nenubausti. Atvirkščiai, vis dar yra valdžioje. Dažnai matom žmones su raudonųjų khmerų ženklais - gal jie didžiuojasi tuo, nesuprantu. Žudynių laukuose (kaip kitaip išversti - angliškai būtų Killing fields) yra stiklinė piramidė, iki viršaus prikrauta kaukolių, o ant žemės mėtosi iki šiol nesurinkti kauleliai, drabužių liekanos.
Labai sukrėtė aprašymai prie dviejų medžių - vienas, kurį naudojo užmušti kūdikiams, kitas, pavadintas Magic tree (stebuklų medis), kur buvo pakabinti mikrofonai ir kolonėlės, kad kaliniai girdėtu vieni kitų dejones. Skaudu dėl tokios liūdnos jų istorijos dalies.
Dar apsilankėm kalėjime, prieš tai buvusiam universitete… Įspūdžiai niūrūs, bet yra apie ką pagalvoti… Manau, kad vien apsilankymas ten ir mintys yra savotiška pagarba skaudžiai Kambodžos istorijai.
Vilius su Vidmantu dar iš “kalašų” pašaudė pakeliui. Čia tokia pusiau legali pramoga turistams. Jei nori, duoda ir granatas pamėtyt, ir bet kokiais ginklais pažaisti… Viskas taip labai šalia, tie laukai su kapavietėm, šautuvai…
Šiandien dar apžiūrėjom visus turistinius objektus mieste, pasikalbėjom su beždžionėm medžiuose ir nusprendėm rytoj išvykti link Angkoro šventyklų. Labai daug triukšmo čia, eismas beprotiškas (čia tikrai reikia melstis Budai, jei nori pereiti gatvę), tai, nuo ko svaigom pirmą dieną - pasiilgę civilizacijos - jau pradeda varginti. Aš labai noriu į Siemripą (miestą prie kurio yra garsiosios šventyklos) plaukti ežeru laivu, bet bijau, kad neįkalbėsiu kitų, juo labiau kad agentūros siūlo važiuoti mikroautobusu. Sako, kad ežeras nusekęs ir plaukti pavojinga.
Vidmantas išgyvena, kad eilinį karta nebus kaip jam susipakuoti į mažą (pagal vietinius skaičiuotą) taburetę (jis 2 metrų ir sveria 110), o plaukti šešias valandas - dvigubai ilgiau ir kažkiek brangiau negu autobusiuku.
2007 02 18
Jau labai arti Angkoro. Vakar keliavom taip, kaip kas norėjo - kas su laivu, kas su taksi. Aš buvau su tais, kurie plaukė - matėm plaukiojančius kaimus (kaip jums: ant medinio plausto namas, prie šio plausto pririštas kitas plaustas, ten daržas, auga daržovės; kitas, didesnis plaustas su namu - mokykla, sporto aikštelė ir pan.) ir labai patogiai išsitiesę laivo priekyje deginomės. Ežeras, kuriuo atplaukėm į Siemripą nors ir nusekęs, bet vis dar nemažas, maždaug vidury iš visų pusių nesimatė krantų. Tokios erdvės aplinkui, mūsų akytės pailsėjo, o dabar vėl triukšmingame turistų pilname mieste - tuoj važiuosim apžiūrinėti šventyklų.
2007 02 19
Jau pirštukai sunkiai spaudo klaviaturą, baaaaisiai nuvargom, vakar ir šiandien besiganydami po Angkora. Nusipirkom bilietus trim dienom, rytoj jau paskutinė. Labai karšta ir tieeeek žmonių, ypač didesnėse šventyklose. Gražiausios man tos, kur giliau džiunglėse, kur akmenis medžiai ardo, kur žmonių sukurtas grožybes gamta griauna. Visur begalės vaikų, visi ką nors nori parduoti - vandenį, knygas, suvenyrus, visi vienas per kita rėkia “mister, lady, buy from me!”, bet jie linksmi, mažos mergaitės pribėga ir sako “please, buy, don’t make me cry” ir nutaiso liūdną veiduką, bet po akimirkos juokiasi, kalbina, klausia, iš kur mes, nori bendrauti.
Jie neprašo išmaldos, bet visi bando kaip nors užsidirbti. Nebe pirmą dieną pravažiuodami pagrindines šventyklas, sutinkam tuos pačius vaikus, pasikalbam, kartu suvalgom ledų. Vakar viena mergaitė pribėgusi davė man laišką, parašė, kad siunčia man laimės. Įkyrūs tie vaikai, bet verčia šypsotis, kai kada neatsilaikom ir nusiperkam kokių visai nereikalingų atvirukų.
O pats Siemripas tikrai turistų meka. Centrinėj gatvėj minios žmonių, daug barų, kavinių, klubų, visur verda gyvenimas. Matėm picerijų, kur gali užsisakyti “very happy pizza”.
Rytoj trise žadam kilti oro balionu virš Angkoro šventyklų - anksti ryte pasitikti saulės. Paskui dar aplankysim tolimiausias šventyklas. Tada dar turėsim porą dienų čia ir važiuosim į Bankoką.
Labai įdomios čia mados. Moterys ir vaikai dažnai puošiasi pižamom, o vyrai nešioja ilgus nagus, o barzdas kaip ir Laose pešioja pincetu.
2007 02 21
Vakar kėlėmės penktą ryto, kad nuvažiuotume saulėtekio prie šventyklų pažiūrėti. Kažkaip naiviai tikėjomės, kad bus nedaug žmonių, bet kai atvažiavom, nors dar buvo visai tamsu, jau buvo minia prie Angkor Wat šventyklos. Ypač daug japonų su ant galvos tvirtinamais prožektoriais ir su mažutėmis arba milžiniškomis foto kameromis ant kaklų. Na, nors oro balionas ne toks populiarus - kilom tik penkiese (mes trise ir dar dvi indės). Gražu iš viršaus (kėlė 180 metrų), matėsi, kaip vyniojasi rūkas aplink medžius ir šventyklas.
Paskui važiavom į tolimąsias šventyklas, kelias tikrai tolimas, o mes važiavom tuktuku, tad prisivalgėm dulkių ir pasidengėm storu jų sluoksniu. Bet šventyklos labai labai gražios, tikrai buvo verta.
2007 02 23
Vėl Bankoke. Vėl mūsų mielam viešbutyje SUK11, su daugybe augalų ir galybe uodų. Kanda.
Nors jau kelionės pabaiga, bet keliavom vėl su savotiškais nuotykiais. Iš Siemripo nusipirkom bilietus iki Bankoko autobusu, viešbutyje dar patvirtino, kad bus “big bus” (didelis), o atvažiavo toks kaip senų laikų rusiškas “paršiukas”, vos pakrutantis. O keliai - blogiau nei mūsų kaimuose - smėlis ir daug duobių, tiksliau - vienos duobės.
Langai atidaryti (kitaip nėra kuo kvėpuoti), matom, kaip šalia sėdintis vyrukas žilsta nuo nusėdusių dulkių ir visi kosim, kosim… Kažkas verkia… Ant Viliaus vis užgriūdavo benzino (ar tepalo) bakelis, o šalia sėdinti gerooookai pagyvenusių vokiečių pora išsigandę dar labiau susitraukdavo nuo bildesio. Tie vokiečiai, kai sustojo autobusas pirmą kartą, prisipirko kukurūzų burbuolių ir toliau važiuodami jas godžiai valgė, paskui pralinksmėjo ir krizendami bei truputį susigėdę nuograužas mėtė pro langus.
Kažkaip nubildėjom tuo kriošena iki sienos (per geras keturias valandas gal kokį 100 km), o čia kaip iš žurnalų apie Azijos šalis - Tailande pasienyje oro kondicionierius, VIP autobusas (pagaliau, karaoke!), asfaltuotas lygus dviejų juostų kelias, jokių lūšnų pakelėse, žalia pieva ir palmės, kurios Tailande atrodo daug žalesnės. Vėl civilizacija!
Na, vietoj žadėtų 9 valandų važiavom gal 14. Todėl visai nusikalę nuėjom į masažą. Kambodžietiškas “stiprus” masažas iš tikrųjų buvo tik paglostymas, nes čia buvo baisu, kad tuoj ką nors sulaužys. Atsimenu tailandietisko masažo reklamą Lietuvoj - tiems kas tingi sportuoti - šis masažas atstoja sportą su asmeniniu treneriu. Iš tikrųjų, panašus jausmas.
2007 02 24
Štai jau ir paskutinis vakaras Bankoke, karšta, uodai kanda, bet vis tiek dar žadam pasiganyti po naktinį miestą. Baisu darosi, kai pagalvoju apie šaltį Maskvoj. Kažkaip net nerealu čia galvoti apie sniegą - aš ruda kaip šokoladukas.
2007 02 25
Beveik nemiegojom, naktį pabuvom verdančiame gyvenimu mieste, pagaliau valgėm keptus skėrius (kiti gyviai atrode blogiau) Vežam jų ir lauktuvėms. O mūsų laukia ilgas skrydis lėktuvu ir 12 valandų Maskvos oro uoste, o tada - namai namučiai.
Viešbučio kiemelyje sėdi moteris iš Austrijos, maitina iš pipetės du mažus aklus voveriukus, juos nusipirko Bankoko turgely. Ji su šeima (dviem vaikais ir vyru) keliauja jau 9 mėnesius, rytoj skrenda į Maltą mėnesiui, kaip sakė ji pati, “pailsėti nuo atostogų”. Eilinį kartą pasidaro aišku, kad mūsų mėnesiukas yra niekas.