Istorijos apie įdomius lietuvius mus, turbūt, traukia tuo, jog visi turėjome tą patį ar panašų startą – kadaise lankėme valstybines mokyklas ir visi žiūrėjome tuos pačius animacinius filmukus. Todėl, norėdama išsiaiškinti kaip iš statistinio Lietuvos piliečio virstama pasaulinio masto avantiūristu, pokalbį su Danu Macijausku pradedu nuo labai paprastų, esminių klausimų.
- Koks tavo išsilavinimas? Ir koks santykis su Lietuva?
- Mano išsilavinimas - Informatikos bakalauras. Bet taip niekada toje srityje ir nedirbau. Nuo 2006 metų dirbau televizijoje montažo režisieriumi. Darbas buvo įdomus, tik visą laiką sėdėdavau montažinėje ir labai retai turėjau išeiginių dienų. Beveik negalėdavau skirti laiko sau. Nuo 2007 metų, norėdamas išmokti filmuoti, ėmiausi fotografijos. Taip ir “užsikabliavau”. Pradėjau fotografuoti draugus, vestuves, modelius, bet tuo pačiu dirbau ir televizijoje.
Lietuvą vis palieku ir vis parvažiuoju. Pirmą kartą išvažiavau neribotam laikui 2010 metais. Visada norėjau keliauti, tik visada, kaip ir dauguma lietuvių, galvojau, kad tai man ne pagal kišenę. Juk net kai dirbau neblogai apmokamą darbą ir galėdavau išvažiuoti kartą per metus atostogų - per porą savaičių išleisdavau tikrai nemažai pinigų. Dėl to labai bijojau tolimų ir ilgų kelionių.
Bet atėjo toks laikas, kai labai stipriai persidirbau, pervargau, buvau paskendęs problemose ir nusprendžiau, kad laikas išbandyti tai ko labiausiai bijau - išvažiuoti neribotam laikui, beveik neturint santaupų. Tąsyk pasirinkau Ispaniją ir Portugaliją. Netrukus ten pradėjau dirbti fotografų asistentu, retušuotoju, ar “fotošopo” mokytoju. Užsidirbau pinigų.
Tačiau be lietuviškos vasaros negalėjau, taigi po devynis mėnesius trukusios kelionės - grįžau. Kitais metais labai toli nuo Lietuvos nepabėgau - išvažiavau keturiems mėnesiams į Kanarų salas. Bet pradėjęs keliauti užsikabinau ir trečią kartą jau panorau važiuoti toliau nuo Europos. Pirma tolima kelionė buvo į Aziją: Filipinus, Vietnamą, Kambodžą, Tailandą ir Indoneziją.
Čia kelionėmis visiškai užsikrėčiau. Ir nors be galo įsimylėjau Balio salą, tačiau užsibrėžiau tikslą aplankyti žymiausias surfinimo vietas ir kitoje pasaulio pusėje. Taigi kita kelionė - visą lotynų Ameriką.
- Dabar Lietuvos žiniasklaidoje vis dažniau pastebiu tokį kaip ir savotišką socialinį statusą „keliautojas“. Ar galėtum jį pritaikyti sau?
- Dabar jau esu aplankęs berods trisdešimt aštuonias šalis. Ir tikrai galiu save pavadinti keliautoju. Tik skirtingai nei daugeliui sutiktų keliautojų, manęs beveik nedomina miestai. Nors žinomiausius visada aplankau, tačiau mane labiausiai traukia paplūdimiai ir ypač vandens sportas. O geriausias miestas yra tas, kurį gali nuo pradžios iki galo pereiti pėsčiomis per valandą ar mažiau.
Per paskutinius ketverius metus išbandžiau surfinimą, burlentes, nardymą (tiek su oro balionais, tiek be jokios įrangos), vandenlentes, o pastaruoju metu visiškai „susirgau“ jėgos aitvarų sportu. Nors savęs dideliu sportininku nepavadinčiau, nes keliaujant sutinku tikrai itin gabių sportininkų, bet man iki jų LABAI toli! Aš tai tiesiog darau savo malonumui. Susidomėjimas vandens sportu prasidėjo kai Portugalijoje apsigyvenau pas surferius. Nors ir labai tada nenorėjau, bet mane draugai ištempė į vandenį. Ir dabar esu jiems labai dėkingas!
- Beje, kalbant apie banglentes, paaiškink paprastai lietuvaitei, kaip įsidrąsinti ant tos lentos atsistoti bangai priešakyje? Vis tik ekstremalus sportas. Turbūt pasitaikė ir tau šiurpių akimirkų, ar viskas taip kaip rodo banglentininkų filmuose – slysti banga lyg skristum?
- Banglenčių sportas yra nelengvas ir gali būti labai pavojingas. Esu rimtai pakovojęs dėl savo gyvybės bent porą kartų - plaukiant į didesnes bangas reikia būti pasiruošus ir nemenkai pasiirti, ir nukritus nuo bangos nepulti į paniką (kai du ir daugiau metrų banga “pagauna”, jautiesi kaip skalbimo mašinos centrifugoje ir panika čia gali labai blogai baigtis).
Turbūt įsimintiniausia diena buvo, kai su labai patyrusių australų surferių pagalba išsiyriau į penkių metrų aukščio bangas. Tą dieną bangų gaudyti net nebandžiau. Bet matyti (ir girdėti, - nes garsas panašus į griaustinio) tokius vandens monstrus lūžtant šalia buvo tikrai įspūdinga. Sunku buvo suvokti kaip kiti išdrįsta gaudyti tokias bangas!
Slydimas pačia banga tikrai yra vienas malonumas, tačiau išsiyrimas iki jos, gaudymas, startas ir kova su kitais surferiais dėl bangų - tikras darbas. Tiesa, būtent dėl to dariau šiokią tokią pertrauką nuo surfinimo.
- Ko labiau reikia, norint tapti keliautoju: kelionių ar kuo daugiau viešumo ir nuotraukų socialiniuose tinkluose?
- Tapti keliautoju nei jokių nuotraukų, nei jokio viešumo nereikia. Svarbu eiti paskui savo norus. Jei yra didelis noras keliauti - važiuok ir neprapulsi. Tik turbūt svarbiausia savybė, kurią reikia turėti norint keliauti daug, pigiai ir linksmai - reikia mokėti bendrauti su žmonėmis. Vietiniai visada labai maloniai priima, padeda ir drauge puikiai praleidžia laiką, jei tik su jais bendrauji atvirai, nuoširdžiai ir linksmai.
Kitas dalykas, kuris labai padeda kelionėse - kalbų mokėjimas, arba noras mokytis. Tokiose šalyse kaip Filipinai ir Indonezija visada būdavau pasitinkamas su šypsena, kai pasakydavau, kad moku pasisveikinti ir skaičiuoti jų kalbomis. O paskutinėje kelionėje pramokau ispanų kalbos - tai atvėrė begales durų. Gavau kvietimų ir dirbti Ekvadoro televizijoje, ir filmuotis reklamose Peru, o geriausias jų - dirbti prie trumpametražio kino filmo Venesueloje.
Aš pats viešinu savo nuotykius, nes tiesiog man tai patinka ir noriu įkvėpti žmones siekti savų svajonių. Beje, pernai išsipildė mano viena slaptų svajonių - tapau „Sony“ ambasadoriumi, ir dabar mano nuotraukos dažnai pasirodo pristatant šios kompanijos produktus Lietuvoje (pinigų už tai negaunu, tačiau gaunu “pažaisti” su naujausia foto technika).
- Ar tiesa, kad kelionės lyg virusas – kartą pradėjęs, negali sustoti ir norisi vis daugiau? Ar turi noro nuo to pasveikti?
- Kai keliauju ilgai ir per sąlyginai trumpą laiką aplankau daug šalių - pavargstu. Galvoju, kad daugiau keliaut ilgam nebenorėsiu, noriu apsistoti vienoje vietoje, o keliauti tik retkarčiais. Bet vos pabūnu vienoje vietoje du mėnesius ir “uodega pradeda degti”… viskas - noriu važiuot toliau! Ar tai „virusas“? Manau – taip, ir vienas iš naudingiausių.
- Kur labiausiai patiko? Kodėl?
- Labiausiai patiko dvi šalys ir abi visai skirtingose pasaulio pusėse. Azijoje - Indonezija, o tiksliau Balio sala. Čia maudžiausi pačiose geriausiose ir gražiausiose bangose. Čia sutikau nerealius žmones (beje, viena jų - lietuvė), čia maistas pasakiškas, čia, jei yra noro ieškoti, gali labai pigiai pragyventi. Galų gale, Balyje buvau atsivertęs į labai sveiką gyvenseną - jokių rūkalų, alkoholio, mėsos, net jokio termiškai apdoroto maisto (tačiau lotynų Amerika vėl mane sugadino).
Pietų Amerikoje - Venesuela. Į ją net neplanavau važiuoti, nes spaudoje nuolat pilna blogų žinių apie šią šalį, kainos internete atrodė “kosminės”, ir apskritai ten nemačiau nieko įdomaus (remdamasis internetinėmis paieškomis). Tačiau Kolumbijoje sutiktas vienas draugiškas venesuelietis mane perkalbėjo – į Venesuelą išvykau dviems savaitėms, kurios virto trimis mėnesiais!
Ten yra visko: turint JAV dolerių grynaisiais šalis yra ji beprotiškai pigi, jei susipažįsti su išsilavinusiais žmonėmis - jie labai draugiški, norintys tau padėti ir tikrai aukšto intelekto. Venesueloje yra vėjo, bangų, nuostabių paplūdimių, kalnų, aukščiausias pasaulyje krioklys, džiunglės ir daug daug visko. Jei tik galėsiu, labai norėčiau tenai sugrįžti.
- Ruošdamiesi kelionėn žmonės dažnai vieni kitų klausia kiek pasiimti pinigų, kiek kainuoja nakvynė ir pan. Ar pats naudojiesi populiariomis alternatyvomis, kaip kaučsurfingas, darbų mainai ir pan?
- Didžioji dauguma mano pažįstamų keliautojų turi biudžetą pakankamą visai kelionei. Aš tuo tarpu visada išvažiuoju turėdamas minimalią pinigų sumą. Bet atvykęs stengiuosi užsidirbti arba bent jau nemokėti už gyvenamą vietą ir maistą. Daug hostelių sutinka su tokiais mainais - jie mane pamaitina ir apgyvendina, o aš jiems padarau video klipą arba interjero nuotraukų.
Kartais pavyksta fotografuojant sportininkus gauti arbatpinigių. Bet dažniausiai dirbu su kitais fotografais, padėdamas tvarkyti jiems nuotraukas. Uždirbu nedaug, bet autobuso bilietui (nes per žemynus beveik visada keliauju autobusu) ir pavalgyti užtenka.
- Ar yra buvę, kad atvyksti į kokį miestelį ir pagalvoji: viskas, noriu čia gyventi? O kur iš teisų nori gyventi?
- Esu du kartus pagalvojęs - viskas, noriu čia gyventi. Tai buvo Balis, kuriame praleidau 2 mėnesius, Sayulita (Meksikoje), kurioje prabuvau šešias savaites. Bet ką reiškia gyventi? Man ir dvi savaitės yra gyvenimas. Tiesa, tokios vietos, kur norėčiau įleisti šaknis, pasistatyti namą ir likti bent 10 metų - nėra… Net nežinau, ar bus kada? Anksčiau galvojau, kad mano savybė būti nepastoviu yra labai bloga… Bet ji man padeda gyventi daug daug linksmiau ir įdomiau!
- Kaip sekasi asmeninis gyvenimas, ar kam nors šiuo metu su Tavimi pakeliui?
- Dabar keliauju su drauge, mes kartu vystome projektą „offtosomewhere.net“ - abu esame išprotėję keliautojai, nenuoramos, nepastovūs žmonės. Abiems patinka vandens sportas. Buvimas kartu septynis mėnesius dvidešimt keturias valandas septynias dienas per savaitę gal neretai ir pavargina. Tačiau labai džiaugiuosi, kad keliaujam kartu. Gintarė - nuostabus žmogus!
- Kaip manai, ar įmanoma tiesiog keliauti visą gyvenimą? O kaip pensija? Ką darai, jei pavyzdžiui sunkiai susergi?
- Keliauti visą gyvenimą įmanoma, bet nežinau ar reikia. Nežinau ir ar aš po penkerių metų dar keliausiu, o gal mano nuomonė apie keliones visiškai pasikeis? Kaip bus, taip bus gerai. Dėl pensijos tai aš šiek tiek darbuojuos Lietuvoje, kai parvažiuoju vasarai. Dėl susirgimų - stengiuosi būti atsargus, ypač, jei esu šalyje kur gydymas brangus.
Tačiau yra daug šalių, kur medicinos paslaugos yra nemokamos arba kainuoja labai nedaug. O šiaip tai kuo daugiau galvosi apie problemas, tuo daugiau gali jų pas tave ateiti. Vieną dieną gal pasigailėsiu, kad negrūdau pinigų į kojinę, bet… viskas susidėlioja kaip turi susidėlioti.
- Kaip manai, ar kelionės yra gyvenimo pasiekimas?
- Man gyvenimo pasiekimas yra tas, kad nepaklausiau aplinkos ir nepatikėjau, kad mano “blogosios savybės” yra blogos. Kad nepastovumas, smalsumas, plepumas ir džiaugimasis savo bet kokiais pasiekimais – neva yra blogis. Tai savybės, kurios mane veda į nuotykius, o kelionės yra vienas iš nuotykių! Keliauti nereikia jeigu nenori; jei galvoji, kad tai ne tau, bet gal padės kažką rasti - nekeliauk. Rask tai kas patinka ir daryk būtent tai.