Tačiau įdėmiau apsidairius, dar geriau – pakalbinus vietinį patriotą, jums atsivers įstabus šio krašto gamtos grožis bei žilos istorijos slėpiniai.
Barboros Radvilaitės laikai
Šio krašto patriotų ypač daug Barboros Radvilaitės pagrindinėje mokykloje. Vardas šiai mokyklai duotas ne šiaip sau: Lietuvos ir Lenkijos karalienės pilis kadaise stūksojo visai greta dabartinės mokyklos. Šios kolektyvas pastatė nuostabų miuziklą apie Barboros ir Žygimanto meilę: tokį ne gėda parodyti ir karališkojoje Krokuvoje! O buvęs mokyklos istorikas Aurelijus Gieda ir auklėtinis Povilas Liubauskas tapo šio krašto, kadaise vadinto Rokantiškėmis, nutylėtos istorijos metraštininkais.
Mūsų protėvių Vilnios slėnyje gyventa jau prieš 12 tūkstantmečių, pasitraukus paskutiniajam ledynui. Adomas Pliateris, praeityje garsus archeologijos entuziastas, aptiko Rokantiškėse net 72 pilkapius. Ir dabar galite patirti keistą jaudulį pakilę šviežiai sukaltais laiptais į kalvą su nuoroda „Naujosios Vilnios pilkapiai": nejau čia kadaise gyveno žmonės, mitę mamutiena!.. Be juokų: mamutų kaulų rasta kasant žvyro karjerą prie Kučkuriškių.
Pirmąją pilį Rokantiškėse, ant vaizdingo kalno kairiajame Vilnelės krante, šalia Murlės intako, pastatė Alšėnų (dabar Baltarusija) kunigaikštis Alšys 1530 metais: apie tai byloja Bychovco kronika. Paskutinis šios giminės atstovas buvo Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis. Didikas studijavo Romos ir Krokuvos universitetuose, kunigavo Vilniuje ir auklėjo mažametį karalių Žygimantą Augustą.
Mirė 1555 m., Rokantiškių pilį padovanojęs jo motinai karalienei Bonai, Barboros Radvilaitės anytai. Vėliau pilis ėjo per rankas, ją valdė ir Pacų giminė, o 1655 m. Maskvos carui okupavus dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, gražuolė pilis buvo sudeginta 20 tūkst. Zolotarnkos kazokų, kurie paskui sostinėje surengė žiaurias trijų dienų skerdynes.
Litovkų sostinė
Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad Rokantiškėse XVI amžiuje išties būta vienų gražiausių Lietuvoje renesansinių rūmų. Šiandien pakilę į sutvarkytą kalną terasite menkus jų griuvėsius. Tačiau vaizdas į Vilnelės krantus, kur kadaise driekėsi žvėrių pilnos gūdžios girios, vertas pakilimo. Beveik Šveicarija! Kalvos dantytos tamsiais eglynais, o mėlyną Vilnelės kaspiną, kaip ir dera, kerta geležinkelis. Jis ir pradėjo naują šio žilo krašto istorijos ir Naujosios Vilnios tarpsnį.
Vardą miesteliui, kaip ir Vilniui, davė sraunioji Vilnia, prieš 100 metų gudiškai vadinta Vileika, lenkiškai – Vilenka. Mietelis atkuto 1824 m. Balceriui Reinartui ją užtvenkus ir pastačius Kučkuriškių vandens malūną bei popieriaus fabriką (išlikę jo pastatai akį traukia ir dabar), o ypač pradėjus tiesti Varšuvos–Peterburgo geležinkelį. 1858 m. iškirtus aplink geležinkelio mazgą miškus, it grybai ėmė dygti dirbtuvės, lentpjūvės, gamyklos, miestelis rusiškai buvo pakrikštytas Novovilejvsku. Jį išgarsino litovkos:
čia įkurta pasagvinių (uknolių) gamykla po dešimties metų tapo didžiausiu pasaulyje (!) dalgių fabriku.
Čia dirbo arti 100 darbininkų, degė 34 žaizdrai, veikė 47 staklės. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kasmet būdavo pagaminama iki 3 mln. garsiųjų litovkų, itin kokybiškų modernios technologijos dalgių iš švediško plieno. Litovka (Rusijoje dalgis kitaip ir nebuvo vadinamas) 1900 m. buvo eksponuojama ir pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Ilgainiui miestelyje atsirado geležinkelio dirbtuvės, metalo liejykla, du popieriaus fabrikai, stambi lentpjūvė, siuvykla, mielių, odos gamyklos.
Iš Šveicarijos atkakę broliai Mozeriai įkūrė stambų mezginių fabriką. XX a. pradžioje Naujoji Vilnia buvo trečias Lietuvos miestas pagal pramonės išsivystymą, čia gyveno 5 tūkst. įvairiausių tautybių gyventojų: žydų, vokiečių, vengrų, lenkų. Darbo sąlygos buvo nepavydėtinos, taigi nenuostabu, kad marksistinė ideologija rado čia palankią dirvą.
Sovietmečio grimasos
Tikru revoliucinių idėjų lopšiu, beje, tapo dar caro laikais pastatyta didelė psichiatrijos ligoninė, juolab kad jos personalas, vadovaujamas psichiatro humanisto V.N.Krajinskio, buvo atsiųstas iš Charkovo, itin proletariško miesto. 1905 m. ligoninės vadovas buvo nušalintas kaip nelojalus caro valdžiai, o felčere šiek tiek vėliau dirbo gudų poetė Aloyza Paškevič, slapyvardžiu Ciotka (jos vardu pavadinta gretima gatvė).
Ar kas žino, kad ši moteris buvo Stepono Kairio, 1917 m. Lietuvos Nepriklausomybės manifesto autoriaus, žmona?
Niūrius ligoninės pastatus juosia Džiaugsmo, Pergalės, Parko ir Linksmoji gatvės, tačiau linksmybių, džiaugsmo ir ramybės čia būta maža, o pergalės labai abejotinos: tai liudija daugybė bunkerių, karo amunicijos sandėlių, apkasų, išlikusių šiose apylinkėse. Po Pirmojo pasaulinio karo čia, sostinės prieigose, nerimo kovos: valdžią paimdavo tai bolševikai, tai Lietuvos kariuomenės daliniai.
Netrukus Vilniaus kraštą užėmusi Lenkijos kariuomenė miestelį pavertė kareivinėmis. Tarpukariu čia neišvengiamai klestėjo lenkų kultūra bei tradicijos. Lietuvai atgavus Vilniją, Sovietų Sąjunga ligoninėje įsirengė didelę karinę bazę – sakytum, tarsi visiems laikams, paliko ją tik 1941m., vokiečių spaudžiama. Šie ją pavertė belaisvių stovykla, kurioje mirė ar buvo nužudyta apie 4,5 tūkst. kalinių. Tai primena broliškos kapinaitės su paminklu karo aukoms, prigludusios prie psichiatrijos ligoninės tvoros iš Linksmosios gatvės pusės.
Tuo tarpu Pergalės gatvė šauna į kalvą nuo aikštės, kurioje amžiams sustojo garvežys su gyvuliniais vagonais. Iš Naujosios Vilnios stoties 1941-ųjų birželį į Sibirą išvežta šimtai tūkstančių nekaltų mūsų tautiečių. Tik prieš pusmetį ši vieta pagaliau gavo tinkamą Tremtinių vardą, pakeitusį makabrišką „Draugystės“.
Daug karčios ironijos šiame krašte, kur ant sovietmečiu klestėjusios „Neries“ gamyklos net iki 1992-ųjų kabojo šūkis rusų kalba „Idėji Lenina živut ir pobeždajut!“(Lenino idėjos gyvena ir nugali). O skvere šalia Vilnelės vis dar stūkso pamiršta vienišo sovietų proletaro statula.
Ir gerai, kad ji neatsidūrė Grūto parke. Neverta lyginti Naujosios Vilnios – buvusių Rokantiškių – su kitais sostinės priemiesčiais. Ši vieta unikali ne tik nuostabia gamta: ji akivaizdžiai primena, kad nežmoniškos idėjos miršta nieko nenugalėjusios.