Taip pat skaitykite: „Nesišypsančio“ Vietnamo šypsenos lietuvės akimis: sunkiai suprantami vairuotojai ir ypatingi išmaldos prašytojai
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
Dar, nuėjus į parką, galėsite stebėti vieną sceną po kitos, kur tiek jauni, tiek garbaus amžiaus žmonės, mokosi klasikinių bei pramoginių šokių.
Galėčiau pažymėti, kad tai yra daug geresnis laisvo laiko praleidimo būdas nei sėdėjimas prie televizijos ekranų, todėl tyliai svajojau, kad kažkas panašaus atsirastų ir Lietuvoje. Kitas pavyzdys, kaip išnaudoti viešąsias ir turistų lankomas vietas - anglų kalbos mokymasis. Kai pirmą kartą perskaičiau, kad prisėdus parke ant suoliuko, sulauksite studentų, norinčių pasipraktikuoti anglų kalbos, dėmesio, nemaniau, kad tai plačiai paplitęs reiškinys.
Visgi, tą teko išgyventi asmeniškai. Prisėdus parke ir ištraukus dorojimui milžinišką mango, po minutės iš poros žmonių su drauge sulaukėme pasiūlymo „į draugus“. Galbūt toliau galėjau mėgautis savo mangu, tačiau bendravimas su vietiniais pritraukė kitus smalsuolius ir kelių minučių bėgyje jau buvome apsuptos milžiniškos grupės jaunų vietnamiečių, kurie tiesiog norėjo su mumis pabendrauti. Apgraužtą vaisių teko slėpti į krepšį ir prisijungti prie aktyvaus ir smagaus pokalbio.
Būnant Ho Ši Mine, galima lengvai suplanuoti tolimesnes kelionės kryptis. Tiems, kurie iš Vietnamo planuoja kirsti Kinijos pasienį, tai yra vienintelis miestas pietuose, kuriame galima pasidaryti Kinijos vizą. Žinoma, tai užtrunka keletą dienų, todėl, kol jūsų dokumentai yra tvarkomi, labai patogu aplankyti apylinkes.
Viena įspūdingiausių ekskursijų - kelionė į Mekongo deltą. Tai savotiškas pasiplaukiojimas per džiungles, kuris tiek stebina, tiek žavi.
Pasiilsėjus ir pasikultūrinus, iš Ho Ši Mino nuvažiavome į Mui Ne. Apsistojome viešbutyje toliau nuo miesto centro. Taip, kaip buvome atvežtos vietinių mototaksistų (su kuriais tuo tarpu, sutarėme dėl ekskursijos į kuopas), gavome nemažą nuolaidą kambariui. Ir nors kaina buvo aukštesnė nei tikėjomės, ilgai liūdėti neteko, nes apartamentai viršijo visus mūsų lūkesčius.
Su drauge dalinomės milžinišku šviesiu kambariu, kurio langai žiūrėjo tiesiai į lauko baseiną. Pastarasis, beje, labai privertė tada, kai dėl kaitrios saulės tingėjome toli ieškoti paplūdimių. Pats Mui Ne miestas yra rojus turistams, mėgstantiems jūrų gėrybes. Čia galite rasti tiek milžiniškų omarų, tiek ryklių košės, tiek pakankamai platų žuvies patiekalų pasirinkimą.
O pasiilgusieji prabangos už, palyginus, grašius gali nusipirkti tikrų perlų vėrinį. Be to, šį miestą jau spėjo įvertinti rusų turistai, todėl, suprantantiems rusiškai, tikrai nebus problema skaityti meniu ar netgi bendrauti su aptarnaujančiu personalu.
Tiesą sakant, vaizdai buvo tokie nuostabūs, kad menkai teatsimenu patį krioklį. Vėliau sustojome prie laivų ir valčių nusieto kranto. Jų buvo tiek daug, kiek gyvenime dar neteko matyti. Mūsų vairuotojai kantriai laukė, kol vaikščiojant tarp krepšių ant kriauklėto paplūdimio, išfotografavome visas valtis. Kelionės kulminacija buvo baltojo smėlio kopos.
Visuomet dievinau Nidos kopas, nes jose nors dalele galėjau pasijausti kaip Sacharos dykumoje, todėl, kai atsidūriau Mui Ne kopose, daug platesnėse, aukštesnėse bei baltesnėse už mūsų lietuviškas, bemaž patikėjau, kad esu ne Azijoje, o Afrikoje. Kelionę užbaigė nuostabaus saulėtekio stebėjimas raudono smėlio kopose.
Taip, Mui Ne kopos tikrai patenka į labiausiai vertų pamatyti vietų Pietryčių Azijoje dešimtuką.
Iš Mui Ne patraukėme į Da Lat, prancūzišku žavumu dvelkiantį miestelį. Buvome išlaipinti tiesiai į viešbutį, kuris, panašu, prieš dvidešimtmetį buvo labai prabangus. Pirmą dieną praleidome miestelyje. Pavalgėme vegetariškoje kavinėje (kur buvo galima rasti net daktariškų dešrų, pagamintų iš sojos), atsigėrėme arbatos knygyne, apsilankėme vietiniame turguje.
Vienas įdomiausių nuotykių buvo kepintų žiogų ragavimas ir pasaulyje brangiausios kavos, kurios gaminimo procese dalyvauja palminis mustangas, atsigėrimas. Šios kavos kaina gali siekti trys tūkstančius dolerių už kilogramą. Mes tuo tarpų išleidome tik kelis papildomus dolerius.
Iš kalnų ir miškų apsupto Da Lat, vėl grįžome prie Vietnamo paplūdimių. Nha Trango miestas priminė Pietų Europos pajūrius, pilnus vietinių ir vakariečių turistų, viešbučių, dangoraižių ir kavinių kvartalų. Tuo tarpu, labiau į šiaurę išsidėstęs Hoi An miestas dvelkė senove – spalvingos gatvytės, senovės architektūra, turgus, pilnas rankų darbo suvenyrų, upės pakrantėje išsidėsčiusi gatvės kavinukė, skirta ne tiek turistams, kiek vietiniams valtininkams. Tai puikiausia vieta atsipalaiduoti ir pasimėgauti tingiu Vietnamu, geriant cukrinių nendrių sultis, ragaujant saldžių bulvių blynelius ir besiklausant per gatvių garsiakalbius leidžiamos muzikos.
Vietnamas - tikrai be galo įdomi vieta, neabejotinai verta to, kad ją aplankytumėte. Ši šalis gali didžiuotis neįtikėtino grožio gamtos kampeliais, tokiais kaip Mekongo Delta, Mui Ne kuopos ar Halongo įlanka. Miestai yra pritaikyti turistams iš vakarų, o pliažai – daugiausia rusams.
Vietname, palyginti su kitomis Pietryčių Azijos šalimis, yra sunkiau rasti pigesnius viešbučius, bet kartu, jus galite užtaikyti ant prašmatnių - už gana priimtiną kainą. Galbūt, kai kurie vietnamiečiai gali pasirodyti niūrūs, bet, sakyčiau, taip tik pasirodo ir jie dažniau yra paslaugūs ir mieli. Žinoma, Vietnamas, nepaisant didelio ekonominio išsivystymo, toliau išlieka Azijos dalimi, bet juk būtent dėl to ir keliaujame – kad galėtume pamatyti tai, kas vis dar sugeba nustebinti mūsų išpaikintą akį.