„Negaliu išbūti vienoje vietoje ilgiau ne pusmetį nekeliaudama“, – taip sako Gintarė.
Mergina pasakojo, kad išvykti į užsienį ją įkalbėjo draugės. Ji pripažįsta, kad iki tol kai prieš šešerius metus išvyko į Suomiją, niekada nebuvo keliavusi ir net nejautė tam jokio poreikio.
Keliauja kas pusmetį
Pasak jos, tai buvo pirmųjų kartų išvyka: pirmasis skrydis lėktuvu, pirmoji didesnė kelionė ir pirmasis apsistojimas svečioje šalyje. Gintarė mano, kad pirmasis kartas ir buvo lemtingas, nes nuo to karto negali išbūti vienoje vietoje ilgiau nei pusmetį. Po Suomijos, atradusi “apetitą” kelionėms ir supratusi, kiek daug galima pažinti ir išmokti palikusi savo komforto zoną ji išvyko į Londoną.
Į universitetą –su slidėmis
Dėl gyvenimo Norvegijoje ji sako minčių dar nesusidėliojusi.
„Žiemą galiu grožėtis šiaurės pašvaistėmis, slidėmis čiuožti iki universiteto, tačiau du mėnesius gyvenu poliarinėje naktyje. Pavasarį dangus nusidažo man niekur kitur nematytomis spalvomis, vasarai artėjant saulė nebenusileidžia net naktį, prasideda kopinėjimo po kalnus sezonas, o gamtos grožis ten atima žadą.
Tačiau gyvenant vandenų apsuptoje saloje dažnai tenka savaitėmis kiurksoti su debesimis vėju ir lietumi. O ir norvegiška kultūra man nors jau ir pažįstama, nėra labai priimtina. Bet aš mėgstu mokytis, o kiekviena patirtis augina. Žiūriu į šį etapą kaip dar vieną potyrį, kur mokausi vertinti saulę, atrasti žiemos malonumus, mėgautis kalnais, pasivyti skandinavus aktyvumu ir nepasiduoti bandant užmegzti artimą ryšį su žmonėmis, kas šiaurėje nėra taip paprasta“, – pasakojo Gintarė.
Rekomenduoja savanorystę
„Savanorystę visada rekomenduoju, nes man tai buvo vienas aktyviausių asmeninio tobulėjimo, augimo etapų. Apie savanorystę kalbėti sunku, nes tas jausmas, kad ūgtelėjai kaip asmenybė projektui pasibaigus, yra labai stiprus, bet nėra lengvai racionalizuojamas“, – sakė Gintarė.
Ji neneigia, kad kelionės, naujos pažintys, linksmybės sudarė didelę savanorystės dalį. Tačiau kita dalis buvo bandymas pritapti rumunų bendruomenėje nemokant kalbos, vietinės kultūros tyrinėjimas ir darbas mokykloje su vaikais. „Tiek vaikai, su kuriais dirbau mokykloje, tiek bendraminčiai savanoriai iš skirtingų kultūrų, tiek pakelyje sutiktas beribis skaičius labai spalvotų asmenybių, nesibaigiantys pokalbiai, iššūkiai, požiūrių mainai, susidėjo į vieną visumą, kuri užaugino ir netgi performavo mano vertybių sistemą“, – kalbėjo Gintarė.
Lietuvė į daugelį savo kelionių leidžiasi autostopu. Ji pripažįsta, kad tai nėra saugiausias keliavimo būdas, tačiau keliaujant juo tikrai parsiveži daugiausia įspūdžių.
„Esu susidūrusi su keletu nemalonių situacijų, bet laikausi požiūrio, kad ir gatve einant vienas iš 100 sutiktų žmonių pasitaikys idiotas. Didžioji dauguma sutiktų žmonių yra įdomūs ir atviri. Dažnai jie ne tik primygtinai siūlosi pavaišinti pietumis, bet ir aprodo neeilines vietas ar pakviečia pasisvečiuoti į savo namus suteikdami unikalią galimybę pažinti vietinę kultūrą iš vidaus. Taip keliaudama išsiugdžiau tikėjimą žmonių gerumu“, – dalinosi Gintarė.
Gintarė po pasaulį keliauja taupiai. Ji pasidalino savo taupymo metodais:
Skrydis. Didžiąją mano finansų dalį suryjanti kelionės dalis. Bandau sutaupyti rinkdamasi pigių skrydžių bendroves bei keliaudama tik su rankiniu bagažu.
Nakvynė. Daug kur turiu draugų ar pažįstamų, naudojuosi couchsurfing.org, kartais su savimi turiu palapinę - retai kada moku už nakvynę. Kelionėse nesiekiu komforto, tad viešbučiuose negyvenu, jei reikia, susirandu kokį įdomų, istoriją turintį hostelį ar nakvynės namus. Esu atvira, kontaktuoju su vietiniais, ne kartą esu apsistojusi pakeliui sutiktų vietinių gyventojų namuose.
Maistas. Niekada nevalgau prabangiuose restoranuose. Geriau susirandu kokią tam kraštui tipinę užkandinę ir valgau tai, ką valgo vietiniai. Dažnai šiuo klausimu gaunu rekomendacijų iš žmonių, pas kuriuos apsistoju, tad valgau šviežią ir skanų maistą. Atsidėkodama už stogą virš galvos dažnai pati pagaminu vakarienę. O kelyje visada turiu vandens ir sumuštinių ar vaisių, riešutų.
Transportas. Daug keliauju autostopu, tad išvengiu transporto išlaidų. Tiesa, kartais vietinis transportas yra kur kas įdomesnis už pakeleivingą mašiną, pavyzdžiui Berberų taksi Maroke.
Paklausta ką galėtų patarti žmonėms, kurie nori keliauti, tačiau nedrįsta arba nesugalvoja kur, Gintarė atsakė: „Tiems, kurie nori, bet nesugalvoja kur, negalėčiau patarti nieko, nes man pačiai toks požiūris tiesiog galvoje tetelpa. Juk pasaulis toks platus ir nuolat kintantis! O tiems, kurie nenori, ir patarti nėra ką. Stengiuosi nebrukti savo vertybių kitiems. Žinau, kad sėslūs žmonės atranda kitų džiaugsmų savo gyvenime, kurie man nuolat judant galbūt net nėra pasiekiami.“
Pašnekovė pripažino, kad iš visų aplankytų šalių, jai didžiausią įspūdį paliko Gruzija: „Galbūt todėl, kad tai viena iš paskutinių šalių, kurias esu aplankiusi, o gal todėl, kad gruzinų kultūra man pasirodė labai įdomi ir turtinga, maistas skanus, o gamtos grožis į jokius sakinius nėra sudedamas. Visų jau apkalbėtas svetingumas ir nuoširdumas susipynęs su tokiomis prieštaringomis vertybėmis, kaip statuso sureikšminimas (liaudiškai tariant – norėjimas “pasirodyti”), neseniai vykusio karo ženklai. Ir kalnai!“
Mergina ir jos draugas Marijus kartu kuria blogą www.waboms.org. Ji pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo to, kai jos draugas Marijus išklausęs Gintarės kelionių istorijas vis sakydavo, kad tai turi išgirsti ir platesnė auditorija.
„Kažkada parašiau straipsnelį apie savo nuotykius Maroke ir Marijus ėmė primygtinai mane įtikinėti, kad rašyčiau blogą. Kartais stokoju savidisciplinos ir ne visada randu laiko ar įkvėpimo rašymui, tad kurį laiką dar “tempiau gumą”. Per tą laiką jis pats spėjo išvykti savanoriauti į Nikaragvą, prisigaudyti nuotykių, tad nusprendėme kurti blogą kartu. – apie savo blogą kalbėjo Gintarė. - Šiuo metu dėl laiko stokos aš aktyviau reiškiuosi nuotraukomis Feisbuko puslapyje, o Marijus užpildė puslapį rašinėliais. Taip ir balansuojame. Neskubėdami, vienas kitą pastumdami, po truputį, bet svarbiausia, kad pasakojimų rezervuose prikaupę turime, užteks dar ilgam.“