Nuostabia gamta ir svetingais žmonėmis garsėjanti šalis lietuvius vilioja kainomis

Po trijų su puse valandų skrydžio iš Vilniaus lėktuvas nusileidžia mažučiame ir jaukiame Kutaisio oro uoste. Tolumoje didingai stūkso Kaukazo kalnai, o išlipus pasitinka maloni gaiva. Sveika, Gruzija! Nors dabar tik gegužės pradžia ir Lietuvoje žaluma dar tik nedrąsiai kalasi, čia jau tikrų tikriausia vasara.

Mūsų tikslas – aplankyti nuostabia gamta, turtinga istorija ir svetingais žmonėmis garsėjantį Adžarijos regioną, kurio sostinė yra Juodosios jūros pakrantėje įsikūręs Batumis.

Plačiai šypsodamasis mus pasitinka Adžarijos turizmo departamento atstovas Bitchiko. Pasiglėbesčiavę garmame į mūsų laukiantį mikroautobusą ir netrukus dardame link Batumio. Iki jo – beveik 2 valandos kelio, tad spėjame prisižvalgyti iki valios. Pakelėje pro akis bėga mažučiais būreliais išsirikiavę miesteliai ir saulės atokaitoje ant suoliukų tingiai besišnekučiuojantys vietiniai gruzinai.

Neišpuoselėti namukai liudija, kad gyvenimas čia nėra pertekęs, tačiau į akis krenta prie kiekvieno namo vešintys vynuogynai. Sakoma, kad kiekvienas bent lopinėlį žemės turintis gruzinas savo gamybos vynu apsirūpina visiems metams. Nieko nuostabaus - dauguma vyno tyrinėtojų pasaulyje Gruziją vadina vyno lopšiu. Manoma, kad vyndarystė čia prasidėjo dar prieš 7 tūkst. metų ir išplito į kitas šalis. O gruzinai didžiuodamiesi sako, kad žodis „vynas“ yra kilęs iš gruziniško žodžio „gvino“.

Eklektiškasis Batumis – pramogautojų rojus

Batumis mus pasitinka apniukęs, o netrukus prapliumpa lyti. Turime valandą įsikurti viešbutyje. „Radisson Blue“ viešbutis - visai prie pat jūros. Pro jo langą atsiveria pribloškiantis vaizdas – jūra, kalnai ir miesto panorama. Patogiai išsitiesiu krėsle priešais langą ir gurkšnodama kavą stebiu, kaip lietus prausia žemai aikštėje stovinčias skulptūras ir namų stogus.

Po kelionės tikrai nuoširdžiai trokštame patirti legendomis apipintą gruzinišką svetingumą, nes pilvai visais balsais jau groja maršus. Tad keliaujame į restoraną „Porto franco“, garsėjantį pačiais geriausiais Adžarijos chačiapuriais. Čia jie kitokie, nei visoje Gruzijoje. Jeigu tradicinis gruziniškas chačiapuris primena picą su sūrio įdaru, tai adžarietiškas – visiška egzotika.

Mielinei tešlai suteikiama laivelio forma, dedamas sūrio įdaras ir kišama į krosnį. Po kiek laiko ištraukus sūryje padaroma duobutė, įmušamas kiaušinis ir dar minutei kepinys keliauja į krosnį. Ištrauktas iškart patiekiamas su sviesto gabalėliu, kurį reikia dėti ant kiaušinio, sumaišyti su sūriu ir valgyti. Sutinku, kai kam tai gali pasirodyti tikras iššūkis! Mums irgi taip atrodė, bet buvome tokie alkani, o chačiapuriai, pripažinkime, buvo tokie skanūs, kad žalio kiaušinio faktas visiškai nublanko. Visgi nepaisant skanumo reikia pasakyti, kad jų dydis yra milžiniškas – net ir esant tokio alkanumo laipsniui nesugebėjome jų įveikti.

Esam tokie sotūs, kad iš restorano tiesiog išsiritam ir keliaujame apžiūrėti Batumio. O jis keistas. Nepanašus į jokį anksčiau matytą miestą. Akį rėžia kontrastai – paplūdimį apjuosę įspūdingi dangoraižiai ir vietinių gruzinų kasdienybę atspindintys aptriušę namukai. Žiūrint į naujuosius statinius nejučia kyla mintis, kad kažkas šiame kurorte norėjo realizuoti visas savo architektūrines fantazijas. Šiokia tokia kakofonija, bet paėmus kiekvieną objektą atskirai, jie tikrai labai originalūs.

Miestas intensyviai ruošiasi kurortiniam sezonui – darbininkai paplūdimio zonoje pluša nuo pat ryto – kloja naują grindinį ir sodina palmes. Per akmenukus nušokuoju iki įlankos pafotografuoti prisišvartavusių laivelių. Iš vieno išlenda gruzinas ir teiraujas, iš kur esu, ar dažnai atvažiuoju į Batumį. „Pirmą kartą“,- prisipažįstu. „Reikia dažniau“,- šiek tiek nusivilia atsakymu, bet nusišypso.

Žingsnelis po žingsnelio ir Batumis pamažu atveria savo slėpinius – senus vėsius parkus, šokančius fontanus, elegantiškas skulptūras. Suprantu, ko labiausiai čia trūksta, kad jis įgytų pilną vaizdą – tai gausybės poilsiautojų. Juk viskas čia sukurta būtent dėl jų! Dar mėnuo ir šie parkai parkai bus pilni gyvybės ir klegesio.

Vakarieniaujame miesto pakraštyje esančiame žuvies restorane „Golden fish“ ant jūros kranto. Saulei leidžiantis tolumoje pradeda žiebtis žiburiai ir Batumis įgyja visiškai kitokį veidą.

Kai grįžtame po vakarienės, jį su jau sunku beatpažinti. Spalvų ir šviesų blyksniai mus nuvilioja iki krantinėje stovinčio apžvalgos rato, kur savo šokį šoka garsiosios Batumio skuptūros – Ali ir Nino. Jų istorija primena Romeo ir Džiuljetos meilės pasaką. Anot legendos, azerbaidžanietis jaunuolis Ali pamilo Gruzijos princesę Nino, tačiau žuvo gindamas savo šalį. Gruzijos menininkas Tamar Kvesitadze įamžino šią meilės istoriją, sukūręs 7 tonas sveriančias skulptūras, kurios eina viena link kitos, bet vis išsiskiria. Jų šokis ypač įspūdingai atrodo tamsiu paros metu, kai figūros apšviečiamos skirtingomis spalvomis.

Jau vėlu, bet naktinis Batumis nenori mūsų paleisti. Atgiję architektūriniai šedevrai žybsi visokiais užrašais ir kviečia užeiti. Stebina tai, kad čia be galo daug kazino – sako, juos ypač mėgsta Turkijos, kuri yra vos už 20 km, turistai, atvykstantys čia tiesiog savaitgaliams. Tačiau tai ne mūsų tikslas. Rytoj mūsų laukia išvyka su dviračiais kalnuose, tad naktinius burtus paliekame kitiems.

Nepakartojama gamta ir unikalūs kaimai: viskas taip pat, kaip ir prieš kelis šimtus metų

Iš pat ryto mūsų mikroautobusiukas ropoja kalnų keliukais aukštyn. Vaizdai pro langus fantastiški – kalnai, upės ir kai kur labai įspūdingi tiltai, tad adrenalino netrūksta. Privažiuojame remontuojamą tiltą, kuriame tiesiog žiojėja didžiulė skylė. „Strigom ilgam“,- šauna pirma mintis. Tačiau Gruzijoje tai ne problema. Darbininkai kiaurymę uždengia lentomis ir mosteli, kad važiuotume. Atsimerkiu tik tada, kai po ratais sugirgžda akmenukai: pagaliau!

Profesionaliam vairuotojui dėkojome dar ne kartą – važiuojant serpantinais tokia proga tyko už kiekvieno posūkio, kai priešais iššoka kitas automobilis. „Py-pyyyyy“- kvykia vienas. Kitas atsako tuo pačiu. Ką tai reiškia jų kalba – niekaip nesuprantu, bet atrodo, kad Gruzijoje taip įprasta tiesiog pasisveikinti.

Karvės – dar vieni eismo dalyviai kalnų keliukuose. Kartais jos kabo ant skardžio virš galvos, ramiai skabydamos žolę, kuri ten, viršuje, turėtų būti akivaizdžiai gardesnė, nes kitu atveju – ko gi ropštis į tokias aukštybes? Pabandau įsivaizduoti, kokia jėga galėtų užvyti ten mūsų lietuvišką karvę? Gruziniškos, beje, liesos, mažutės. Alpinistės. Džiugu, kad jos visiškai nesibaido automobilių ir mes visai draugiškai prasilenkiam.

Pasirodo, karvių Gruzijoje niekas niekada neriša ir negano. Rytais jos išeina ieškoti skanėstų ir ganytis pačios, o vakare sugrįžta namo pas šeimininkus. Gruzinai labai kvatojosi, kai papasakojom, kad Lietuvoje karvės kartais nutrūksta ir tenka ilgai jų ieškoti. Ką gi, tenka pripažinti, kad čia jos protingesnės. Bet mes važiuodami beveik lipame pro langus, kad pagautume dar įspūdingesnį kadrą su karve ant uolos. Smaguma.

Šioje kelionėje laukia dar viena dovana – sutinkame piemenis su didžiule banda avių. Rėkiame vairuotojui, kad sustotų – juk šitokia egzotika! Piemenys tikrų tikriausi, su šunimis, arkliukais, kurie irgi mažesni, nei pas mus, gena savo baubiančią bandą kažkur į ganyklą. Įspūdingas ne tik vaizdas, bet ir kvapas, bet tai neatbaido mūsų šokinėti avinams tiesiai prieš ragus su fotoaparatais. Kailiniuota kompanija nubaubė savo keliu, o mes sukame savo. Dar tik kelionės pradžia – o šitiek įspūdžių!

Po valandėlės privažiuojame savo tašką, iš kur dviračiais keliausime tolyn. Kiekvienas tyliai tikimės, kad nereikės minti serpantinais į viršų. Ir nereikia. Pasišokinėdami dardame kaimo keliuku, kuris yra tikras iššūkis mūsų sėdimosioms, bet tikrai labai patiktų bekelės ekstremalams. Minam neilgai, vos suspėjam sušilti. Pabaigoje mūsų laukia siauras arkos formos tiltelis be jokių atramų. Apsidrausdama nušoku nuo dviračio, o pora drąsuolių jau guli. Nieko, svarbu gyvi ir nesulūžę. O tiltelis buvo ne bet koks – pasirodo, akmeninis X amžiaus statinys.

Paliekam dviračius prie upės įrengtoje poilsiavietėje ir einame aplankyti Mirveti krioklio. Takas veda per mišką, kuriame galima būtų filmuoti fantastinį filmą – visi medžiai nuo drėgmės apžėlę samanomis ir stirkso kaip kokios pabaisos.

Pakeliui randame keletą sodybų, kur laikas sustojęs jau kelis amžius. Ant aukštų polių kaip raganos trobelė stovi tikrai šimtametis nameliukas. Gidė paaiškina, kad tai sandėliukas, kuriame vietiniai gyventojai laiko savo gėrybes. O poliai su specialiu sijonėliu reikalingi tam, kad viso to gėrio nepasiektų ir nesuėstų graužikai.

Grįžtam gerokai praalkę, o poilsiavietėje mūsų jau laukia puota – štai kas yra tas gruziniškas vaišingumas! Nuo chačiapurių, šašlykų ir kitokio gėrio stalas lūžte lūžta. Skanaujam, ragaujam ir klausomės gidės pasakojimų apie Adžariją, kuri per savo gyvavimo istoriją priklausė ne viena karalystei – Kolchidės, Lazikos, Abchazijos, Gruzijos. Dėl savo geografinės padėties daugelį amžių buvo draskoma galingesnių kaimynių – Osmanų ir Rusijos imperijų.

Dabar Adžarija yra autonominis regionas Gruzijos sudėtyje ir yra suskirstytas į 5 municipalitetus – Keda, Kobuleti, Chelvačauri, Šuachevi ir Chulo. Kiekvienas iš jų garsėja savo tradicijomis ir įžymybėmis. Kobuleti didžiuojasi savo parkais, Chelvačauri – ypatingu medumi, Keda – unikalia vynuogių rūšimi Čchaveri. Šuachevi auginamas originalus tabakas, Chulo garsėja savo sūriais.

Klausantis norisi pamatyti viską ir mintyse jau rezgu savo artimiausių atostogų kursą. Smagu tai, kad ši šalis labai laukia turistų ir kiekvienas į kaimelį užklydęs keliautojas yra priimamas kaip Dievo atsiųstas svečias. Jis bus pavalgydintas net tuo atveju, jei šeimininkas neturės kuo pavaišinti pats – atneš kaimynai. Nes jo svečias yra viso kaimo svečias. Ant stalo netruks nei maisto, nei vyno, o kalbos užtruks iki paryčių. Užstalės kultūra čia siekia gilią senovę, gal todėl alkoholizmo problemos Gruzijoje nėra – čia vynas geriamas bendraujant ir niekada – siekiant nusigerti.

Svečiuose pas Noe

Laikas bėgte bėga, o pamatyti turime dar labai daug. Šiandien mūsų laukia viešnagė gruzinų namuose, kurios nekantriai laukiame. Šeimininkas yra ir paskutinis ginklų gamintojų palikuonis, tad turime netgi progą pykštelėti iš unikalaus šautuvo. Sako, juo medžiodavo meškas, kurių čia apstu, bet dabar tai draudžiama, tad dažniausiai medžiojami laukiniai avinai. Anot Noe, šis šautuvas šauna labai toli ir tyliai. Kiek toli, sunku pasakyti, bet driokstelėjo taip, kad aidas atėjo net iš Turkijos.

Kol vyrai nagrinėja šautuvą, mes apžiūrinėjam Chkhutuneti etnografinį muziejų, kuris įrengtas buvusioje mečetėje. Čia ir senoviniai buities rakandai, ir pinigai. O štai dėžutės, į kurias seniau jaunuoliai dėdavo visokius lobius savo būsimai nuotakai ir kai dėžutė būdavo jau pilna, galėdavo pirštis. Visai nebloga tradicija.

Papyškėję einam žiūrėti tautinių vaikų šokių, kurie nuginkluoja absoliučiai visus. Mažiausiam šokėjui – gal dveji su puse, bet šokant lekia net žiežirbos. Taip, džigitais čia gimstama. Šokėjų gal keturiasdešimt ir visi jie – šio kaimelio gyventojai. Šoka nuoširdžiai ir su ugnimi, o kaip mūsų laukė, suprantame, kai pakviečia ant scenos pašokti kartu. Ko dabar gailimės labiausiai – kad neturime kuo jiems atsidėkoti. Greit gimsta planas – grįžę namo nusiųsime jiems didžiulę dėžę lietuviškų saldainių!

Širdys dar pilnos jausmų ir gruziniškų melodijų, kai šeimininkas pakviečia visus prie stalo į savo namų verandą. Valgiai vienas po kito keliauja ant stalo ir čia tenka pamatyti tai, kuo sunku patikėti, bet tai yra gruziniškas svetingumas. Kai lėkštės su maistu ima netilpti ant stalo, jas deda vieną ant kitos - kad nieko netrūktų. Taip pat naminio vyno ir čiačios – gruziniškos naminukės, apie kurią jau sklando legendos. Pirmasis tostas Gruzijoje– visada už taiką, nes ši tauta per amžius praliejo daug savo kraujo ir tikrai žino taikos kainą.

Šeimininkui Noe – septyniasdešimt penkeri, tačiau guvus ir ne iš kelmo spirtas. Stebi svečius ir ragina pakelti taurę, o visiems gi maga greičiau tuo lūžtančiu stalu feisbuke pasidalinti, tai maigo savo telefonus. Čia Noe iš kišenės išsitraukia savo išmanųjį ir sako – „Aš irgi esu feisbuke, jeigu ką“. Ir dar parodo savo čiačios fabrikėlio nuotraukas. Štai taip.

Maistas be galo skanus, bet neįmanoma visko išragauti. Daug patiekalų su sūriu, o chačiapuris čia dar kitoks – kažkiek primena mūsų lietinius su varške. Pagaliau pavyksta sustabdyti net sukaitusias šeimininkes ir priprašyti pakelti taurę kartu. Pasirodo, virtuvėje pluša kaimynė, marti ir anūkė, kuriai šiandien sukanka 18! Žavi šiltas ir nuoširdus šeimynos tarpusavio bendravimas.

Domimės, kiek kainuotų poilsis Noe apartamentuose. Kadangi kainos Gruzijoje mažesnės nei Lietuvoje, ta suma atrodo juokingai maža – 35 lariai (maždaug 14 eurų) žmogui per parą su maitinimu 3 kartus per dieną. Ko gero, į tai įeina ir vyno kaina, o tai, kad jūsų langai bus su vaizdu į kalnus, vargu ar galima įkainuoti. Tokių nuomojamų apartamentų galima rasti kiekviename Gruzijos regione, o kadangi „Wizz Air“ jau kelerius metus porą kartų per savaitę skrenda iš Vilniaus į Kutaisį, poilsis šioje šalyje yra tikrai pigesnis nei Palangoje.

Viešnagė smagi, tačiau diena su galu, o jubiliatė Mariam vakare dar laukia svečių. Atsiglebėsčiuojame su vaišingais šeimininkais ir jau sutemose riedame kalnais žemyn į Batumį. O ryt jau namo. Prognozės sako, kad ir Lietuvoje pagaliau prasidėjo pavasaris.