Puikiai prisimenu tą ketvirtadienį, gegužės dvidešimt aštuntąją dieną, kai atsikėlusi anksti ryte, išėjau į lauką ir su nekantrumu laukiau atvykstančio autobuso, kuris turėjo mane ir dar keletą žmonių iš kitų viešbučių nuvežti iki Herakliono uosto, iš kur turėjau išvykti į anksčiau minėtąją salą.
Praėjus maždaug valandai su puse, atvykome į Herakliono uostą, kur netrukus buvau įlaipinta į laivą, kurio pavadinimo, deja, neprisimenu. Praėjus vienai valandai ir trisdešimt minučių tolumoje pamačiau gana nedidelę salą su apsnigta viršūne. Nustebau – jau tuoj ir kalendorinė vasara prasidės, o ten vis dar sniego būta. Bet su laiku prie salos vis artėjome ir artėjome.
Kai laivas sustojo, galiausiai supratau, kad ta salelė apsnigta viršūne ir yra Santorinis! Vėl suglumau – argi gali būti, kad saloje, kur birželio mėnesio viduryje termometro stulpelis siekia keturiasdešimties laipsnių karštį, vis dar yra sniego? Susimąsčiusi nuėjau autobuso, kuris turėjo nuvežti mane kito miesto link. Nesunkiai jį susiradau. Vos tik susirinko visi žmonės, autobusas pradėjo riedėti iš Atinioso (būtent ten ir yra Santorinio uostas) į salos sostinę – nedidelį Firos miestelį. Autobusas riedėjo siaurais keliukais kalnuose, kitaip vadinamais serpantinais, o aš tuo metu žiūrėjau į vis tolstančią jūrą ir vis mąsčiau apie sniegą.
Netrukus jau atvykome į Firos miestelį. Vos tik išlipusi iš autobuso, supratau, kad tai, ką aš laive palaikiu sniegu, iš tikrųjų buvo nedideli balti nameliai, mėlynais stogais, kuriuos galima būtų pavadinti Santorinio vizitine kortele.
Su gide ir turistine grupe nuėjome į apžvalgos aikštelę, kuri buvo pakilusi keturis šimtus metrų virš jūros lygio. Iš ten galima pamatyti dvi mažesnes saleles – Palea kameni ir Nea Kameni, taip pat ir du ugnikalnius, iš kurių vienas - povandeninis. Abu ugnikalniai buvo veikiantys. Pabūgau: o kas, jeigu ugnikalnis išsiverš? Bet gidė, tarsi išgirdusi mano mintis, nuramino, kad tada (2009 metais) tikrai nebūtų išsiveržę, bet mokslininkai prognozavo, kad ugnikalnis turėtų išsiveržti po kokių dviejų-trejų metų, ir galėtų suniokoti visą salos grožį bei unikalumą. Sužinojau, kad povandeninis ugnikalnis į vandenį išmeta kažkokias dujas, kurios iš lėto teršia Egėjo jūrą. Po šių pasakojimų, gidė leido pusvalandį pasivaikščioti ir įsiminti šio miestelio vaizdus.
Po pusvalandžio visi vėl susirinko į autobusą ir šį kartą jis nuriedėjo Ojos arba Ijos miestelio link. Vėl visi kartu nuėjome prie apžvalgos aikštelės. Gidė mums papasakojo šiek tiek apie miestelį, paskui nuėjome į vietinę stačiatikių cerkvę, kuri pasižymėjo prabangumu. Na, ir vėl laisvas laikas. Šįkart turėjome net dvi valandas apžiūrai. Turbūt buvę Ojoje pasakys, kad ten būtinai reikia nusileisti laiptukais prie jūros, bet aš nesileidau, nes, visų pirma, pabūgau tų daugiau kaip penkių šimtų laiptukų, o antra - turėjau kiek kitą tikslą – pasiekti dominikonų bažnyčią, bei parvežti artimiesiems ko nors tokio, kas visada primintų apie šią salą.
Bet besižvalgant po įvairias krautuvėles ir nupirkus visiems po suvenyrą, pastebėjau, kad žvalgybai teliko pusvalandis, per kurį aš tikrai nespėčiau pasiekti bažnyčios ir sugrįžti atgal, tad iš karto pasukau autobusų stoties link. Atėjusi penkiomis minutėmis anksčiau, pastebėjau, kad autobusas dar neatvyko, o mano žvilgsnį patraukė netoliese stūksojusi nedidukė parduotuvėlė, tiksliau tai, kas buvo aplink ją – nedideli akmenėliai, kurie man priminė sustingusią lavą.
Prisirinkusi šiek tiek, pastebėjau, kad jau ir autobusas atpuškėjo. Norom nenorom, bet teko lipti į autobusą, su kuriuo ir išvykau atgal į Atinioso miestą, kur įlipus į laivą ir vėl perplaukusi Egėjo jūrą (ne visą) grįžau į Kretos salą. Jau po pusvalandžio buvau vėl viešbutyje, kur visiems papasakojau savo įspūdžius.
Dabar iš šios salos teliko prisiminimai ir nuotraukos, kurias su nostalgija gan dažnai peržiūriu. Ir žinau, kad kada nors aš sugrįšiu tenai ir pamatysiu, tai ko nemačiau anąkart - unikalųjį raudonąjį paplūdimį, pamatysiu nuostabųjį Ojos miestelio saulėlydį bei aplankysiu dominikonų bažnyčią.
Šis tekstas - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalyvio rašinys.