O gyvenimas Masai Maros nacionaliniame parke – tai visą parą transliuojamas Discovery kanalas tik tiek, kad realybėje.
Kyla natūralus klausimas: į ką atsiremti, kai tenka gyventi šiame nuolatiniame realiame pavojuje? Įprastai, priklausomai nuo sukelto streso lygmens, tūlas lietuvis griebiasi butelio arba žemės ūkio. Kai situacija tampa nebepakeliama, tenka išmokti derinti abu variantus. Jei kas man ir kolegai Donatui prieš dešimtmetį būtų pasakęs, kad išsigelbėjimo ieškosime besikapstydami darže, iš pradžių būtume nusijuokę, o paskui vyriškai pasikalbėję. O dabar... Matyt, senstam. Vis tik lenkia prie žemės.
Dar prieš man atvykstant čia, Donatas su vietinio liaudies meistro pagalba, pavyzdiniam ūkiui prie namo skardine tvora ir vieliniu tinklu iš viršaus nuo gamtos atsitvėrė kuklius 20 kvadratinių metrų. Ypač viliojo galimybė ne tik pasodinti tuos penkis bananų ūglius ir varganą papają, bet, net ir esant toli nuo namų, nepamiršti lietuvių taip pamėgto nacionalinio sporto: nelegalių statybų valstybės saugomose teritorijose.
Žinoma, čia ne Sabonio bokšteliai Nidoje...Bet ir šis iššūkis vertas profesionalo – juk Kenijos Masai Maros nacionaliniame parke yra griežtai elgiamąsi su savivaliautojais. Suprantama, liūtams ir hienoms mūsų bananai nerūpi, nuo buivolų mūsų ekologinį „Trijų bananų“ ūkį saugo pusantro metro tvora, drambliams pamėtėme spygliuotų šakų, nes, matote, jų pėdutės labai mikštos...Ir čia tikrai ne mano kvailas juokelis. Žirafoms sutrukdys tinklas iš viršaus. Kaip ir viskas paruošta...
Tačiau kaip apsiginti nuo beždžionių!?
Šitie padarai mikliai atranda kokią silpną mūsų beveik tobulos apsaugos sistemos vietą: tai po tvora kažkaip pralenda, tai savo mažais piršteliais vielinį tinklą nuardo. Gal viskas tik iš smalsumo... O gal čia tokia prigimtis? Panašu, kad joms tiesiog smagu viską aplinkui griauti, ardyti, laužyti ir visaip kitaip niokoti. Svarbiausia, kad aš pagaliau patikėjau, kad žmogus kilęs būtent iš šios padermės padarų!
Diena iš dienos mūsų kuklus darželis vis labiau panašėja į Antrojo pasaulinio karo laikų koncentracijos stovyklą: tvoros, vielos, spygliai. Sargybiniai bokšteliai su kulkosvaidžiais čia neiškils tik todėl, kad žvėriuko, gyvenančio nacionalinio parko teritorijoje, sielą valstybės baudžiamoji teisė vertina taip pat kaip ir Kenijos mokesčių mokėtojo ar nemokėtojo gyvybę. Šeši metai griežto režimo ir taškas. Taškas. O mes dar skundžiamės per griežtais gamtosauginiais įstatymais!
Vos grįžom iš viešbučio po vakarienės, kuomet, priėjęs prie savo kambario lango, išgirdau lauke kažką krebždant ir akivaizdžiai laužant vieną iš mūsų pavargusių medelių. Tikėdamąsis tą nedorėlį nubaidyti, ėmiausi senos, gyvenant Pietiniame rajone išmoktos, šiaulietiškos taktikos: paleidau naktin keiksmų tiradą ir ramiai sau laukiau rezultatų. Deja, deja.. Jokio efekto. Tokiu akiplėšišku svečio elgesiu pasiskundžiau mūsų bakūžės vyr. agronomui ir vietinės faunos ekspertui Donatui. Čiupęs prožektorių, jis netikėtai suriko:
– Taigi... Čia dramblys!!!
Pro duris abu nėrem į tamsą. Už kokių trisdešimties žingsnių pamatėme išdidžiai ir ramiai atsitraukiantį dramblį. Nuostabiausia, kad šis milžinas žygiavo savana visiškai neskleisdamas garso. Lyg koks ninzių smogikas iš japoniško filmo apie samurajus!
Tuo metu maždaug už penkiasdešimties metrų tarp mūsų stovyklos ir šio padaro stovintys masajai šūkavo labai keistus garsus. Viskas skambėjo lyg koks užkeikimas. Jis buvo lydimas padrikų, tačiau bendru taktu atliekamų judesių. Akivaizdu, kad šis metodas suveikė. Dramblys iš stovyklos atsitraukė akimirksniu.
Ryte pamatėme visus nuostolius, padarytus mūsų skurdžiam ūkiui: medis šalia namo atsisveikino su šaka, netoliese augusiam galiūnui pasisekė dar mažiau: jį dramblys tiesiog perskėlė pusiau!
Pasirodo, kai jiems pabosta rupšnoti žolę, šie mieli žinduoliai prisimena savo silpnybę jaunoms medžių šakelėms. O švęsti reikia iš peties, tad tokia proga negaila ir kokį rimtesnį medį išverst. Panašu, kad vidutinė šių padarų šeimyna Anykščių šilelio problemą išgvildentų per kokį pusmetį. Nors tu ką… Visa tai kažkaip nesiderina su tuo gero drambliuko įvaizdžiu iš vaikystėje matytų animacinių filmų.
Saulei smingant link horizonto (būtent smingant, nes šiose platumose temsta per greitai), pasiėmę kirvį ir pjūklą su Stakeliu nusliūkinome lankyti nuo dramblio nukentėjusio medžio. Gyvename draustinyje ir medžių čia pjauti nevalia, todel negalėjome prarasti tokios progos – privalėjome išbandyti naująjį Donato pjūklą. Mūsų akcija sulaukė didžio čiabuvių susidomėjimo, drąsesni net atėjo mums padėti tą grybą pjauti. Kietas ir sunkus medis netikėtai lengvai pasidavė naujo pjūklo ašmenims ir dviejų Lietuvos vyrų atgailos jėgai. Vietiniai tik kraipė galvas stebėdami ir stebėdamiesi:
„Darbas, baltojo žmogaus prakeiksmas!“ – lydėjo mus kupini užjautos masajų žvilgsniai.
Ech, tie masajai! Nepėsčia gentis: viešbutyje jau įkūrė vietinę profsajungą ir išmoko ginti darbuotojų teises! Dirbti, deja, dar neišmoko, o teises ginti jau visiškai pasiruošta. Nuostabioji profsajunga neleidžia jų stipriai barti ar tuo labiau atleisti darbuotojo, nebent nuolat į darbą ateitų girtas. O šiaip, ką jie... Mėgsta gerti vietiniame bare ir žaisti futboolą.
Tinkamai sutemus kieme užkūrėme nemenką laužą. Besigerėdamas ugnimi, nė pats to nesuvokdamas, kiek nuodėmingai užsisvajojau apie pusnuoges vaidilutes, mano vaikomas aplink šią ugnį. Kol aš klaidžiojau fantazijose, Donatas budėjo, šviesdamas į tamsą galingu prožektoriumi, turinčiu skambų rusišką pavadinimą „Liuč“. Nesusilaikiau nepasišaipęs:
„Ar tu iš tikrųjų manai, kad koks nors sveiko proto laukinis žvėris išdrįs artintis tokio laužo link?!“
„Pamatysi, Samarinai. Tuoj viską pats pamatysi,“ – atšovė man draugas.
Ir jis neklydo. Netrukus sulaukėme interesantų. Donatas pašvietė į atokius krūmus ir juose iškart sužibo dvi poros akių. Praėjusią naktį čia nakvojo gal koks dvidešimt impalų, todėl pakankamai naiviai nusprendžiau, jog tos keturios naktyje žibančios akys priklauso šioms gražioms Afrikos stirnaitėms.
Laužui toliau beprotiškai liepsnojant lyg Joninių naktį Latvijoje, į visai priešingą kiemo pusę pašvietus prožektoriumi, įsijungė dar dvi, o paskui jau ir trys poros akių. Tai tylus laukimas. Paslaptingi savanos faunos atstovai sustingę tiesiog spoksojo į mus iš tamsos. Jau pirmieji kiek banguoti jų judėsiai išdavė, kad tai hienos.
Niekas kitas savanoje nesėlina taip keistai judindamas galvą kaip šie padarai. Dieną stebint šią komišką eiseną, atrodo, kad grobuonis linguoja kažkokiu tik jam vienam girdimu muzikiniu ritmu. Tačiau susidūręs su juo naktį, nebegalvoji apie muziką. Pradžioje tai greičiau emocijos nei mintys. Šiek tiek laukinės, itin tinkamos prie vaidilučių tematikos. Po kurio laiko tampa akivaizdu, kad prie mūsų namų renkasi visa jų gauja. Gauja hienų. Jos medžioja tik gaujomis.
„Palauk. Ką medžioja?“ – mano galvoje sukirbėjo pirmasis naivus klausimas. Pagal kintantį žibančių akių išsidėstymą tamsoje, greitai tapo aišku, kad apsuptieji esame būtent mes! Krūtinę pripildė keistas, dar šiame gyvenime nepatirtas nerimas – medžiojamojo nerimas. Tai – genuose slypintis mechanizmas, kurį modernus gyvenimas, panašu, jau seniai nužudė teoriškai. Staiga supranti, kad iš aukščiausios vietos maisto grandinėje nusiritai iki kačių/šunų maisto kategorijos. Tapai savotiška pica, taip sakant. O, matau, ir alkanųjų šiąnakt susirinko pakankamai daug.
Nenorom prisiminiau, kad beveik visuomet tokiu paros metu po langais kaukia hienos. Tik ne šiąnakt – sukirbėjo galvoje. Dabar jos dirba. O pakaukti galima ir laisvalaikiu. Taip šventiškam joninių vakarui besirutoliojant, nuolatos prožektoriaus šviesa šaudydami į tamsą, atbuli traukėmės namo link. Akiplėšiškesnės, o gal žvalgybon paskirtos, hienos pareigingai laikė tarp mūsų esančią distanciją ir mums traukiantis, atsargiai sėlino link laužo. Jų kontūrus nedrąsiai nušvietė silpstančios ugnies šviesa.
„Balius baigtas!“ – konstatavo Stakelis.
„Lendam namo ir rakinam duris!“