Taip pat skaitykite: Su „dušmanu“ į Angliją: nepamirštama kelionė kitaip
Dar paauglė atvažiavau į Vilnių. Visą dieną galvojau apie šokoladu glaistytus ledus. Jau artėjo išvykimo laikas, nuėjau pirkti savo „svajonės“. Kai paprašiau ledų, kioskelio darbuotoja atsakė, kad lietuviškai nesupranta. Skvarbios pardavėjos akys gręžė mane, laukdamos prašymo rusiškai. Ji žinojo, kad visi moka rusiškai. Aš tikrai puikiai kalbėjau rusiškai. Net Puškiną originalo kalba skaičiau.
Bet staiga kažkas nutiko-smegenis perkirto žaibas. Kur aš tada buvau? Savo Tėviškės sostinėje, ar užsienyje? Kaip žmogus, gyvendamas Lietuvoje ir pardavinėdamas dvi ledų rūšis, nesupranta, ko aš noriu? Kuri iš mūsų buvo užsienietė? Nusibraukiau nuo prekystalio kapeikas ir nuėjau į autobusų stotį. Be ledų...
Grįžtant iš Maskvos
Kita istorija - „kelionė į niekur“ nutiko grįžtant iš Maskvos. Kupė važiavusi maloni rusė moteris vis kalbino mane. Ji važiavo į Kaliningradą. Jau įvažiavom į Lietuvą, artėjo Kaunas. Moteris pasidomėjo, kur aš gyvenu. Atsakiau, kad Lietuvoje. Tuomet ji paklausė, kur yra Lietuva. Jos klausimas man atkartojo tą patį žaibą. Ji nežinojo, kur yra Lietuva! Nežinau, kokia buvo mano veido išraiška, kai vienu sakiniu atsakiau, kad mes dabar važiuojame per Lietuvą. Daugiau ji manęs nebekalbino. Kas aš buvau? Užsienietė? Žmogus be gimtinės? Gyvenau šalyje, kurios nebuvo?
Po to teko bendrauti su daug puikių rusų tautybės žmonių, bet kaip sakoma: šaukštas deguto medaus statinę sugadina.
Mano patyrimas įrodė, kad paprastą kelionę paversti nuostabiausia arba visai sugadinti gali gidas. Jo rankose tuo metu būna jūsų laisvalaikio likimas.
Nutikimai su gidais
Sankt Peterburge taip susigyvenome su grupės gide rusaite, kad ji rizikuodama gidės darbu mus vesdavo į muziejus kaip saviškius, nes bilieto kaina užsieniečiams buvo dešimteriopai didesnė. O ji puikiai žinojo mūsų lietuviškų piniginių svorį.
Vienos ekskursijos metų mūsų grupės vadovas, norėdamas atsidėkoti kitai labai maloniai gidei, padovanojo lietuviškų suvenyrų. Visa grupė sulaikiusi kvėpavimą laukė, kas bus toliau. Mes išsidavėme! Moteris maloniai mus pasveikino atvykus iš „Pribaltikos“, bet diplomatiškai nutylėjo dėl bilieto kainos ir palinkėjo smagios viešnagės. Nors ir sutaupę pinigų, tąkart pasijutome labai nemaloniai.
O kitame muziejuje mus egzaminavo. Aš tvirtai atsakiau, kad moku rusiškai, bet į kalbas nesileidau, nes puikiai žinojau, kad jau kalbu su stipriu akcentu. Mano draugę ir po jos ėjusius sustabdė kaip užsieniečius su vietinių bilietais. Išbalusi mūsų gidė ir grupės vadovas po pusvalandžio derybų kažkaip susitarė ir galų gale visus praleido. Ir vėl jautėmės nesmagiai.
Nors ir ne piniguose laimė, bet reikalingas jų kiekis leidžia žmogui pasijusti oriai ir būti laisvam.
Peterhofo parke gavome pajusti tikrą malonumą, kada nemalonumas ištinka kažką kitą. Gidė paprašė pasitraukti nuo parko tako už tvorelės ir truputi luktelėti. Už kelių minučių kita grupė sustojo pasigrožėti parku. Abipus tako pradėjo čiurlenti sprindžio aukščio fontanėliai. Jie lėtai augo. Visi apspito fontanėlius, tik staiga šie šoko į poros metrų aukštį, uždarydami turistus gal 10 metrų ilgio vandens tunelyje. Kiek kuris sušlapo, priklausė nuo kojų miklumo.
Žviegimas turbūt siekė aukštutinę decibelų matavimo skalės padalą. Tai buvo caro Petro I sugalvota juodojo humoro atrakcija. Taip jis linksmindavosi, išmaudęs dvaro svitą. Įsivaizduoju sumirkusius perukus, nepanešamas nuo vandens svorio aksomo suknias, bėgantį veidais tų laikų makiažą.
Kas Lietuvoje nebraidžiojo pievą? O kaip jaustis, kada paklydusi gidė veda raudonai žydinčių dobilų pieva nuo kelto iki artimiausios Stokholmo metro stotelės? O apžiūrėti Stokholmą skirta viena diena. Visi sprogome iš pykčio ir nevilties, kada klajonės, perbridus pievą, dar tęsėsi kotedžų kvartalais. Tačiau pamačiau, kad pievos takelis lyg skalda išpiltas. Ten toks dirvožemis. Bet dobilai buvo nuostabiai vešlūs. Dar dabar matau lyg atviruką.
Įdomiai vadovavo gidė kelionėje į Vokietiją. Privažiuojant prie miesto ji duodavo miesto planelį su pažymėtomis lankytinomis vietomis netoli mūsų autobuso stovėjimo aikštelės. Važiuojant ji papasakodavo kur eiti, ką galima pamatyti, pasakydavo kada susirinkti.
Pati kažkur dingdavo. Man labai pasisekė, kad susidraugavau su grupele moterų, iš kurių viena buvo orientacininkė. Ji pasiimdavo žemėlapį, o mes lyg žąsys lėkdavome iš paskos. Pagrindinė užduotis buvo nepamesti jos iš akiračio. Beje, nė vienas turistas nepasiklydo.
Užsieniete, bet ne gerąja to žodžio prasme, pasijutau Vokietijoje. Mažame miestelyje, ties siaurute senamiesčio gatvele, kurioje vargiai prasilenkia du automobiliai, stovėjo šviesoforas. Grupelė vokiečių kantriai laukė, kol užsidegs žalia šviesa. Mes, šešios moterys, apsidairėme, niekur nesimatė nė vieno automobilio. Todėl mūsų grupė kirto gatvelę degant raudonai šviesai. Reikėjo pamatyti vokiečių veidus! Taip galėjo pasielgti tik užsienietės, manau, jie beveik atspėjo iš kur mes atvažiavome…
O Peterburge reikėjo talento pereiti, tiksliau perbėgti siaurą senamiesčio gatvelę. Vairuotojai nekreipė dėmesio į „zebrą“, ties kuriuo nebuvo šviesoforo. Per tris dienas taip „išsiauklėjau“, kad grįžusi namo ilgą laiką gatves pereidavau rūpestingai apsidairiusi. Aišku, po kiek laiko įgyti įgūdžiai išnyko...
Dar viena kuriozinė situacija buvo Taline. Buvome taip pavargę, kad, atrodė, dar žingsnis ir krisime. Visi sulipome į tramvajų. Pradėjome pirkti bilietus, o jų kažkodėl užteko tik trečdaliui grupės. Išlipsi-atsiliksi nuo grupės, liksi – tapsi „zuikiu“. Taigi „zuikeliai“ tikrai drebėjome, pusvalandžiui „sustojo laikas“, o širdis plakė kažkur viršugalvyje. Išgelbėjo mus tą kartą Dievulis!
Kelionė, kad ir kur bevažiuotum, žavi ne vien naujais miestais, gamtos ar architektūros stebuklais , bet ir tokiais mažais „perliukais” ar stiklo smeigtukais, kurie išlieka atmintyje ilgiausiai.
Kviečiame ir jus pasidalinti savo istorijomis!
Atsakykite į žemiau esančius klausimus ir mėnesio pabaigoje išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime universalųjį Barselonos „TOP 10“ vadovą!