Nuvykę į šį miestelį, galite stipriai nusivilti

Apie Europos vienybės simboliu tapusią bevizio režimo sutartį žinome nepalyginamai daugiau nei apie ramų miestelį ant Mozelio upės.

1985 m. Šengeno sutartis simboliškai pasirašyta Liuksemburgo miestelyje, nuo kurios kitos šalys arčiau nei artimiausias Liuksemburgo miestas.

Dėl simbolinės šios vietovės reikšmės į ją dažnai vyksta turistai – tai yra savotiška šiuolaikinė piligrimystė. Tačiau turtingasis Liuksemburgas gyvena ne iš turizmo ir mažai rūpinasi, kaip keliautojus pralinksminti ir visokeriopai užganėdinti.

Šengenas įsikūręs ten, kur susikerta trijų valstybių sienos, o pačią sutartį valstybių atstovai pasirašė valtyje. Britų laikraštis „The Independent“ šiemet aprašė miestelį kaip žalią, išvagotą vynuogynų, įsikūrusį tingios upės pakrantėje. Jame yra „kepykla, buitinių prekių parduotuvė, kinų restoranas, 14 amžiaus pilaitė ir šiuolaikiškas muziejus.“ Viskas.

Gyvendama Liuksemburge nenorėjau praleisti progos apsilankyti legendiniame miestelyje. Kuo gyvena vietovė, nulėmusi tokią daugybę teisių, kuriomis dabar naudojuosi? Su draugais nusipirkome aukštu gerovės lygiu garsėjančioje šalyje neįtikėtinai pigų savaitgalio bilietą – šeši eurai penkiems žmonėms. Taip Liuksemburgas remia keliones viešuoju transportu, bet turtingų savo gyventojų vis tiek neįtikina – jie mieliau važiuoja nuosavais automobiliais ir rikiuojasi kamščiuose.

Į Šengeną reikėjo važiuoti su persėdimu, tad kodėl neišbandžius šalies daugiakalbystės? Liuksemburge oficialios yra liuksemburgiečių, vokiečių ir prancūzų kalbos. Aš kalbu vokiškai, draugė – prancūziškai. Vokiečių kalba nesuveikė – vairuotojas atsakė liuksemburgietiškai. Prancūzų kalba Liuksemburge yra universali ir praverčia visada.

Atvykome į turizmo centrą, šalia kurio įsikūręs informacijos apie Europą punktas. Europos muziejus interaktyvus, kimšte prikimštas naujausių technologijų, šalia išstatyti pasienio stulpai ir kiti atributai. Apžiūrėjome muziejų, kuris labiausiai sudominti galėtų tuos, kurie mažiau žino apie ES istoriją. Būdami Europos institucijų stažuotojai, panašių ekskursijų buvome išklausę ne vieną.

„Ką dar galime čia pamatyti?“ − klausėme turizmo centro darbuotojos. „Yra, pilis,“ − ji patraukia pečiais. „Gal dar kas nors?“ − neatlyžome. „Na, parkas,“ − atsakė ji be jokio entuziazmo.

Pilaitę pastebėjome iš karto, nors ji tikrai neatrodė taip įdomiai, kaip aprašyta Liuksemburgo turizmo portale. Joje dabar veikia viešbutis, joje esą buvo apsistojęs Viktoras Hugo, bet kaip verslas ji neišsilaiko. O kurgi parkas? Negalėjome patikėti, kad keli krūmai pompastiškai vadinami „Barokiniu sodu“, tarptautiniu projektu „Sodas be ribų“.

Turistams siūlomi pasiplaukiojimai ir pasivažinėjimai upės pakrantėmis. Vynuogių laukai ir paupio slėniai, kaip ir kituose Beneliukso miesteliuose, traukia akį tų, kurie labiau mėgsta keliauti po gamtą nei ieškoti urbanistinio paveldo.

Turizmo informacijos centro darbuotoja nepaminėjo paties įdomiausio objekto – tilto. Stovėdami ant jo, žvalgėmės į rodykles į kaimynines šalis, peržengėme valstybių sienas ir mėginome įsivaizduoti, kaip tai galėtų atrodyti, tebesant valstybių sienoms. Kaip dirbtinai dabar atrodytų bandymas tikrinti, ką vietiniai vežasi, ir klausinėjimas, kokiu tikslu jie keliauja. Vynuogienojai buvo vienodi visose pusėse.

Vaikščiodami nesutikome vietinių, kuriuos galėtume pakalbinti apie gyvenimą šiame garsiame pasienyje. Buvo sunku rasti keliautojų pasakojimų apie šį miestelį. Galbūt dėl to, kad jie tiesiog sutrinka: ką, viskas?

Bet galbūt monotonija ir yra geriausias paminklas šiai sutarčiai. Lankydamiesi Šengene, turime progą pamąstyti, kaip normalu tapo vaikščioti kad ir per tokį tiltą, kuriame susikerta valstybių sienos. Normalu, kad buvęs pasienio regionas, kuriame anksčiau galbūt virė prekyba ir kontrabanda, dabar ramiai sau žaliuoja vynuogių laukais. Pats Liuksemburgas yra kaip Europos be sienų simbolis: važiuojant į Vakarus, pamažu nunyksta vokiški užrašai, važiuojant į Rytus – prancūziški, ir tik tarptinklinio ryšio žinutė primena, kad kirtote valstybės sieną.