Iš Ol Doinyo Lengai ištekanti lava skiriasi nuo kitų lavos rūšių pasaulyje. Kai iš daugumos ugnikalnių teka bazaltinė lava, iš Ol Doinyo Lengai teka natrio-karbonatitinė lava, turtinga natrio ir kalio karbonatų (retų mineralų gregoriitų ir nierereitų).
Geologiniuose įrašuose šie mineralai pakankamai reti, o skysta forma žemės paviršiuje jie pasitaiko dar rečiau. Dėl tokios neeilinės sudėties lava išsiveržia pakankamai neaukštoje temperatūroje, apie 500-600 ºC (tokia temperatūra prilygsta vos pusei bazaltinės lavos temperatūros, žėrinčios ugnikalnių išsiveržimų paveikslėliuose).
Mineralams absorbuojant vandenį, per kelias valandas buvusi juoda ar tamsiai ruda lava ir pelenai tampa baltutėliais. Per maždaug pusę metų, stichijų dėka, lava susiskaido iki gelsvai rudo smėlio. Todėl vulkaninis kraštovaizdis yra unikalus.
Ol Doinyo Lengai lavoje beveik nėra stambių silicio molekulių, todėl lavos lydinys teka labai lengvai. Taip ši lava (iš visų lavos rūšių pasaulyje) pridaro mažiausiai žalos. Dėl žemos natrio-karbonititų temperatūros lavą galima atidžiau tyrinėti nedėvint apsaugų – būtent šis Ol Doinyo Lengai aspektas kelia daugiausiai klausimų geologams. Tačiau tai nereiškia, kad galite stotis ant lavos, prieiti prie jos arčiau ar juo labiau prisiliesti, mat ji pakankamai karšta, kad galėtų pradeginti skylę ne tik drabužiuose, bet ir odoje. Be to, būdama tokia skysta, tyrinėtoją galėtų paskandinti per kelias sekundes.
Dažniausiai aktyvumas susikaupia viename arba keliuose nedideliuose hornituose (angl. – „hornito“) – aukštuose, iš ankstesnių išsiveržimų ir purslų susiformavusiuose stačiašlaičiuose kūgiuose.
Paprastai išsiveržimai susiformuoja atviruose, nebūtinai persipildžiusiuose lavos ežeruose. Lava išteka iš kūgio pagrinde esančių plyšių ar skylių, o lavos purslai ar fontanai – iš hornitų viršūnėse esančių ventiliacinių angų. Manoma, kad toks aktyvumas kyla dėl kraterio gilumoje esančios „vamzdinės“ sistemos lavos lygio toje sistemoje ir magmoje esančių dujų kiekio.
