Tai antrasis bendras Kauno teatro ir estų tarptautinio operos festivalio „PromFest“ projektas, kuriame dalyvauja abiejų šalių menininkų pajėgos ir dar kviečiami dainininkai iš įvairių regiono šalių, jo esmė - operos spektaklį parodyti Estijos ir Lietuvos publikai.
Gruodžio 8 d. teatras kviečia pamatyti ir išgirsti antrąją operos „Caro sužadėtinė“ premjerą, kurioje pagrindiniuose vaidmenyse debiutuos dvi teatro solistės Raminta Vaicekauskaitė (Marfa) ir Rita Preikšaitė (Liubaša). Vadovavimą operos muzikiniam veiksmui iš estų dirigento Erki Pehk jau perims Jonas Janulevičius.
Pagrindinį pirklio dukters Marfos vaidmenį atliksianti dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė Raminta Vaicekauskaitė prisipažįsta, kad nuostabioji Marfos partija operoje „Caro sužadėtinė“ buvo jos slapta svajonė apie kurią nedrįso prasitarti net artimiausiems bičiuliams.
„Kiekvienas dainininkas svajoja apie iškiliausias operų partijas, tačiau tikrovėje, deja, ne viskas nuo jo priklauso – atvirauja R.Vaicekauskaitė, kuriai Marfos vaidmuo buvo labai netikėtas, kaip netikėta buvo ir tai, jog reikėjo įšokti į jau „važiuojantį traukinį“ – „Tačiau nežiūrint į nieką, jaučiuosi puikiai ir žemyn galva tikrai nedainuosiu“ – šypsosi solistė, skaičiuodama iki debiuto likusias repeticijas.
„Nemėgstu būti kliuviniu, stabdyti kolektyvo darbą, todėl muzikinę medžiagą pasiruošiu iš anksto, kad ši „susigulėtų“, juolab, kad spektaklio muzika ypatingai daininga ir man labai artima. Tad jei kam nepatiks scenografija ar režisūra, nuostabiai muzikai tikrai neliks abejingų“.
„Vieni anksti įgyja pasitikėjimo savimi, gauna pagrindinius vaidmenis ir jų nestokoja visą gyvenimą, kiti – pradėję nuo mažų, žingsnis po žingsnio eina savojo link... Dabar jaučiuosi subrendusi kaip menininkė, todėl sudėtingą ir brandų vaidmenį esu laisvesnė kurti ir kaip dramos artistė, nes visos muzikinės intonacijos jau manyje“ - mintimis apie būsimą debiutą dalinosi R.Preikšaitė, neslėpdama, kad kurdama vaidmenį pirmenybę visuomet atiduoda muzikai, kuri, kaip šioje operoje, tikrai nepaprasto grožio ir iki šiol užbūrusi visus operoje vaidinančius artistus.
Kauno valstybinio muzikinio teatro žiūrovai jau matė savitą estų menininkų komandos kurtą G.Verdi operą „Atilą“, tad moderni, gal kiek šokiruojanti ir kupina mitologinės simbolikos, derinamos su šiuolaikinėmis vizualinėmis medžiagomis operos „Caro sužadėtinė“ versija nebeturėtų stebinti.
Anot operos režisieriaus ir choreografo Teet Kask siužeto įvykiai turi konkretų istorinį kontekstą, bet laiko tėkmė nepakeitė operoje atspindimų žmogiškųjų vertybių. „Mes pabandėme pažvelgti į šią istoriją 21-ojo amžiaus žmogaus akimis, persikelti į fantazijos pasaulį, kurio neįmanoma susieti su jokia realia epocha, todėl statant spektaklį vieninteliu kompasu buvo muzika“ - sakė režisierius.
Spektaklio scenografas, kostiumų ir grimo dailininkas Madis Nurms išpildė savo pažadą ir pateikė netradicinę šios operos interpretaciją. Pagrindinis operos scenovaizdžio akcentas elnias yra kilnumo ir dvasios stiprybės simbolis. Tai geriausiai įvairiose kultūrose atpažįstamas Rojaus gyvenimo medį simbolizuojantis religinis bei mitologinis ženklas. Tamsos jėgas vaizduoja šuns galvos. Jas prie balnų tvirtindavosi caro Ivano Rūsčiojo opričnikai.
Operos dirigentas Erki Pehk mano, jog „Caro sužadėtinė“ viena geriausių operų rusų muzikos istorijoje, publikos mėgiama ne mažiau nei P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ ar „Pikų dama“. Kalbėdamas apie siužetą, dirigentas patikino, kad nors gyvenimiškas ir gana paprastas, jis labai intriguojantis.
„Rimskio-Korsakovo muzika nepaprastai graži, kupina nuostabių įsimenančių melodijų, pasižyminti nacionaliniu koloritu ir meistriška orkestruote. Todėl nenuostabu, kad pagrindinių personažų vokalinės partijos iš atlikėjų reikalauja didžiausio meistriškumo – sakė Eriki Pehk, pridurdamas, kad žiūrovas tikrai ne kartą girdėjęs ir įsiminęs finalinę Marfos ar Liubašos arijas.