Taip pat skaitykite: Lietuvos dvarų skurdas - žvilgsnis iš arti
Būtų mano valia - sutvarkyčiau dvarą, kuriame noriu gyventi, bet palikčiau ir galimybę smalsuoliams užsukti. Vien dvarų aplinka ir aura ko verta. Bet...
Nori smėliu pabarstytų takelių ir komforto – mokėk. Ar tikrai turi savo gerą investavęs žmogelis leisti smalsuoliams šmirinėti (labai jau mes greiti skaičiuoti svetimus pinigus, ir bambėti „matai, koks.... buožė“). O gal nori daryti verslą? Kiekvieno pasirinkimas.
Gyviausi ir prabangiausi yra „verslūs“ dvarai.
Dar vienas iš gražių sutvarkytų dvarų yra Daukšiagirės – fotografuoti deja teko pro tvorą, privati teritorija, atsiklausti deja nebuvo galimybės (tikiuosi savininkai neužpyko). Bet vien takeliai ir įrengtas apšvietimas taip ir kviečia tais tekeliais nužingsniuoti – sijonais šnarinant.... užsisvajojau...
Koks likimas Lyduokių dvaro nežinau, - vienu metu netgi buvau gavusi pasiūlymą jį įsigyti, už neblogo (gerai – vidutinio) šiuolaikinio namo kainą. Aplinka ir dvaras tvarkomi – tačiau ten apėmė begalinis liūdesys... Tikiuosi dvaras turi šeimininką ir neliūdi.
Didybę išlaikęs ir Vėžaičių dvaro ansamblis.
Šiek tiek mažiau prabangos pojūčio – bet tikrai nemažiau įspūdžio dvaruose, kuriuose įsikūrė muziejai. Teisybės dėlei reikia pasakyti - kad savaitgaliais ar be išankstinio susitarimo pakliūti praktiškai neįmanoma.
Labiausiai pavydžiu tiems, kurie gali mokytis dvaruose. Mokyklos dvarai: Glitiškės, Šalčininkai, Raudonė. Eini, žiūri, džiaugiesi – patys gyviausi dvarai. Kaip visgi pasisekė mokinukams. Dabar tikriausiai nei viename dvare niekas neleistų įsikurti panašiai įstaigai – paveldosaugininkai „dirba“ – geriau lai sugriūna, bet... užtad autentiškai.
Liūdniausiai nuteikia dvarai-pensionai: nežinau kodėl – dvaras, įspūdingas, graži vieta, gražiai tvarkomas, o norisi bėgti tolyn – Jotainių, Mūro strėvininkų, Panerių. Nederėtų burbėti – jie gyvi!
Prabangos likučius išlaikę Noriūnų (ypatingai išpuoselėtas), Palėvenės, Stasiūnų dvarai.
Ir negali bambėti – kad mes vargšai lietuviai – turtuoliai mes tikrai! Tiek grožio turime, ir tai kuo dalinuosi tik maža dalis. Kaip puikiai perėmėme Europos kultūrą ir architektūrą; investavome pas save – tai kas geriausia. Nuostabu. Dabar belieka džiaugtis ir saugoti, - rasti laiko pasimėgauti iš širdies tuo ką turim geriausio (ir ne tik).