Darbą pasiūlęs J. Laukaitis, visiems žinomas kaip vaikinas, sukūręs itin išpopuliarėjusį filmuką apie Lietuvą, „Youtube“ kanale turi beveik 300 tūkstančių sekėjų. DELFI J. Laukaitis pasakojo, kad jam paroje trūksta valandų kurti filmukus ir, nors apkeliauja daugybę šalių, dėl laiko stokos negali apie jas visas pasakoti savo sekėjams. Dėl šios priežasties vaikinas nutarė pasamdyti kino kūrėją, kurio darbas būtų keliauti su juo ir padėti kurti vaizdo įrašus, įkvėpsiančius žmones daugiau keliauti.
Svajonių darbą, įveikęs daugiau nei 200 kitų kandidatų iš įvairių pasaulio šalių, gavo panevėžietis Andrius Šešelgis. 24 metų vaikinas patyrusį keliautoją J. Laukaitį sužavėjo sukūręs klipą apie Pietryčių Azijos šalis. Po įveiktos atrankos vaikinas drauge su J. Laukaičiu išvyko į pirmą bandomąją kelionę, kurios metu abu turėjo įsitikinti, kad gali kartu dirbti ir keliauti.
A. Šešelgis DELFI papasakojo, kaip jautėsi gavęs šį darbą, kaip atrodė pirmoji darbo kelionė, ir atskleidė, kad net svajonių darbas turi savų minusų.
– Papasakok, ką veikei gyvenime iki šio darbo pasiūlymo?
– Keliones labai pamėgau studijų metais. Pagal „Erasmus“ programą teko pabūti Kipre, Prancūzijoje, Graikijoje, Kroatijoje, turbūt taip ir tapau priklausomas nuo kelionių. Norėjosi pamatyti vis daugiau ir daugiau pasaulio. Kelionių metu mėgau fotografuoti. Po studijų išvykau gyventi į Kanadą, ten dirbau padavėju be galo gražiame miestelyje, o laisvu laiku keliaudavau, laipiodavau po kalnus ir fotografuodavau.
Vasarą su drauge suplanavome kelionę po Ameriką ir nusprendžiau, kad reikėtų sukurti tos kelionės filmuką. Pakeliavome, pafilmavome, sukūriau klipą, na ir išėjo malonus prisiminimas. Tuomet supratau, kad labai faina visas kelionės akimirkas sutalpinti į kelių minučių filmuką. Vis dėlto netrukus grįžau prie savo įprastų darbų, vėliau išvykau gyventi į kitą šalį ir po kiek laiko gavau pasiūlymą vėl atvykti į Kanadą, pakeliauti kelis mėnesius. Tuomet pagalvojau, kad reiktų sukurti dar geresnį filmuką.
Nusipirkau geresnę kamerą, objektyvus, stabilizatorių ir išlėkiau keliauti. Išėjo daug geresnis filmukas negu pirmasis, draugams labai patiko, tad pamaniau, kad reikia pamėginti filmuoti vestuves. Apie tai pasiskelbiau vienoje „Facebook“ grupėje, gavau nemažai užsakymų, na ir pradėjau dirbti visu etatu.
Po vestuvių sezono trims mėnesiams išskridau į Pietryčių Aziją, sukūriau dar vieną filmuką, kuris šiuo metu turbūt yra geriausias mano darbas. Grįžau į Lietuvą, vėl dirbau kurdamas filmukus, įsidarbinau įmonėje, rengiančioje projektą „Lietuvos balsas“, na, o vieną dieną pamačiau Jokūbo pasiūlymą.
Tikiu, kad šis pasiūlymas sugundė daug keliones mėgstančių žmonių ir pretendentų į šią „kėdę“ netrūko.
– Kaip manai, kuo išsiskyrei iš kitų kandidatų?
– Aš nemačiau kitų kandidatų klipų, todėl sunku pasakyti, kuo išsiskyriau. Savo klipuose stengiuosi susilieti su muzika ir perteikti daug emocijų. Taip pat bandau visa klipą paversti įtraukiančiu, maloniu akiai.
Andriaus sukurtas klipas, kuris sužavėjo J. Laukaitį:
– Su J. Laukaičiu jau vykote į bandomąją kelionę Bulgarijoje. Kokie įspūdžiai?
– Įspūdžiai labai geri. Kai susitikome oro uoste, jautėmės kaip seni draugai, nors prieš tai nė karto nebuvome susitikę gyvai. Beveik visą Bulgariją apvažiavome per 10 dienų. Jokūbas labai pozityvus žmogus ir mėgsta nuolat išeiti iš komforto zonos, taip pat kaip ir aš. Patyrėme labai daug smagių nuotykių ir susidraugavome. Žinoma, taip intensyviai keliaujant šiek tiek pasijuto ir nuovargis, norėjosi pailsėti, tad kai kuriomis dienomis tempą truputį sulėtindavome.
– Kaip bendrauji su J. Laukaičiu – kaip su su vadovu ar draugu?
– Tikrai nebendrauju su juo kaip vadovu! Su Jokūbu jaučiuosi kaip su draugu. Atrodo, kad mes pažįstami jau labai ilgą laiką. Esame komanda, vienas kitą papildome savo sugebėjimais, nuolat dalijamės mintimis ir kartu kuriame.
– Pirmosios kelionės metu turėjote pasitikrinti, ar pavyksta drauge dirbti. Kas buvo sunkiausia?
– Mums abiem sunkiausia buvo įsivaizduoti, kaip atrodys mūsų pirmieji klipai, todėl nežinojome, nei kiek ir ką kalbėti, nei kiek tos medžiagos nusifilmuoti. Prifilmavome ir prikalbėjome nemažai, o dabar sėdime prie montažo ir žiūrėsime, kas išeis.
– Papasakok, kaip atrodo tavo darbo diena?
– Kol keliavome po Bulgariją, tiesiog fiksavau kelionės akimirkas, o dabar grįžęs į Lietuvą montuoju medžiagą. Neturiu kažkokių nustatytų darbo valandų, bet turim „deadline’us“.
– Kiekvienas darbas turi pliusų ir minusių – ar galėtum juos įvardinti?
– Didžiausias pliusas yra tai, kad galiu dirbti bet kur, bet kada ir tuo pačiu metu keliauti po nuostabiausias pasaulio vietas. Minusas – turbūt dažnai reikės sėdėti prie kompiuterio ir darbuotis, nors būsiu kokioje nors nerealioje vietoje, už lango galbūt oš vandenynas ir visi čiaužys banglentėmis. Kartais aplinka labai blaško, todėl sunku susikoncentruoti į darbus.
Kaip reagavo tavo artimieji, sužinoję, kad gavai šį darbą? Ai, tėvai jau pripratę, kad aš kažkur keliauju ar bandau ką nors naujo, todėl jie visiškai nenustebo. Tik mama nuolat primena, kad jau laikas nusistovėti vietoje, bet atsakau, kad dar tikrai ne (šypsosi).
– Kokia alga mokama už svajonių darbą?
– Atlyginimas yra tikrai neblogas, juolab kad nuolat keliauju, pamatau pasaulį, o kelionės išlaidas apmoka Jokūbas.
– Ar pats jautiesi dirbdamas svajonių darbą?
– Na, būti su Jokūbu 24 valandas per parą – tokia čia ir svajonė (juokiasi). Šiaip, manau, svajonės nuolat keičiasi. Šiuo metu viskas yra labai gerai, džiaugiuosi tuo, kuo užsiimu, darau tai, kas man patinka, ir tai yra svarbiausia. O kaip bus vėliau – pažiūrėsime.