Labai įdomi pirmoji pažintis su pagrindine šito nuotykio transporto priemone – drambliu. Ant jo kupros ir teks susipažinti su dauguma Čitvano nuostabybių. Kempingas turi jų ištisą bandą. Tai beveik vien patelės, jos neturi ilčių. Sako, jos daug paklusnesnės už patinus. O ką tai reiškia paklusnumas, labai greitai teks įsitikinti.
Taigi rytas, rūkas, susirinko minia turistų, stovi medinis statinys, vadinamas dramblių platforma, labai panašus į mūsų kraštų medžiotojų bokštelį. Prie jo romiai prieina kelių metrų milžinas su straubliu, ant kurio galvos sėdi dramblių vadeliotojas phanitas (valdo, beje, basomis kojomis, spausdamas ir daužydamas per giganto ausis).
Tik niekad jo nepavadinkite mahutu (taip jie vadinasi Indijoje), įsižeis. Nes phanitai save laiko aukštesnės kastos atstovais už mahutus. Ant dramblio nugaros įtaisytas savotiškas sostas keturiems keliauninkams, kurie pagal nustatytą tvarką per platformą ir ropščiasi į jį. Štai ir mūsiškė ketveriukė įsitaisė. Įspūdis neaprašomas, tam kiekvienam reikia pajausti visą egzotikos didybę, kai į pasaulį žiūri nuo trijų – keturių metrų aukščio galiūno nugaros.
Išrėpliojam į nežinią. Dramblys brenda per poros metrų pločio ir pusmetrio gylio upę, kuri teka visai šalia kempingų. Ir iškart atsiduriame džiunglėse. Jos mane nuvilia, visai ne to tikėjausi. Džiunglėmis čia vadinama kažkas labai panašaus į mūsiškį žmogaus mažai paliestą lapuočių mišką. Dar ir medžiai labai panašūs į beržus – iš toli jų kamienai atrodo tokie pat balti. Skirtumas nuo mūsiškio miško gal tik toks, jog yra truputį lianų.
Pusvalandį keliauname dramblių, raganosių ir žmonių išmintu taku per mišką. Aplinkui labai tylu. Tylą reguliariai sudrumsčia tik povų riksmai. Jų čia gyvena daugybė. Vėliau prie jų klykavimo taip įpranti, kad nebegirdi. Štai džiunglės baigiasi, prasideda krūmynai ir pagaliau atsiduriame drambliažolėmis apaugusioje laukymėje. Žolė geltonos spalvos, nudžiūvusi, kokių 3 metrų aukščio.
Turbūt tai ir vadinasi savana. Ir tada jau besisklaidančiame rūke tarp žolių pamatai visokiausių žvėrelių knibždėlynę. Bet mes ieškome ne kelių rūšių elnių ar šernų. Mums reikia pagrindinės šitos vietos įžymybės – šarvuotojo raganosio. Netrukus pasirodo ir šis monstras su ragu ant snukio, sau ramiai beskabąs žolę. Kaip vėliau įsitikinsiu, jų čia pilna, visokiausių dydžių. Sako, jie kai kada užsuka ir į kempingą, kuriame apsigyvenome.
Štai taip tyliai sėdint ant dramblio nugaros ir stebi atrakciją, kaip šitie žvėrys gyvena, iš keliolikos metrų atstumo. Viskas būtų paprasta, jeigu mitas, kad raganosis ir dramblys yra draugai, būtų tikrovė. Deja, tai yra turistams nuraminti legenda. Pasakysiu iškart, jog drambliai paniškai bijo šitų raguotų sutvėrimų. Ir ne veltui. Šie raganosiai, priešingai nei afrikiniai, savo ragu kaip ginklu nesinaudoja. Kai pabosta žiūrovai, jie į darbą paleidžia dantis. Kad taip dažnai pasitaiko, rodo žaizdos ir randai ant dramblių kūnų. Mums ten besibastant bent penkis kartus teko sprukti nuo įsiutusio raganosio. O kur dar matyti vaizdai, kai šalimais vaikosi kitus tokius pačius stebėtojus.
Įsivaizduojat, kokį nemielą darbą kasdien dirba šie mieli dideli geraširdžiai padarai, drambliais vadinami. Tu tris kartus per dieną ant savo kupros neši keliauninkus pas savo nedraugus, kurie labai skaudžiai kanda. Ir taip beveik diena dienon, daugelį metų. Todėl šito darbo beveik nedirba patinai, nes panašu, jog joks phanitas jo artyn raganosio neprivers prisiartinti. Vargšės patelės, jos kantresnės, paklusnesnės. Bet ir jos turbūt mielai paspruktų, todėl nakčiai grandinėmis prirakinamos prie metalinių stulpų. Kartais naktį nubudus gali pasiklausyti, kaip jos tarpusavyje dalinasi savo per dieną patirtais įspūdžiais. Iš balsų sprendžiant – jie nekokie.
Taigi, tris valandas atsižiūrėjus į raganosius, elnius, šernus, buivolus, mangustus, kelis kartus iš toli matytus juoduosius lokius, ateina metas grįžti į kempingą. Vėl sugrįžtame į džiungles. Medžiuose kai kada gali išvysti langūrų rūšies beždžionių, kartais kelią pastoja koks raganosis, povas savo didingą uodegą parodo. Ir dar pilnas miškas žmonių. Vietiniai renka malkas, žoles. Beje, beveik basi, nes jų apavas labai panašus į paplūdymio basutes. Turistai, lydimi gvardų (taip vadinami parko apsaugos darbuotojai), valkiojasi.
Išlindus iš džiunglių, savo kempingų fone, toli horizonte tave pasitinka bestūksančių kalnų grandinė, su blizgančiomis saulėje sniego kepurėmis. Tam, kad niekada nepamirštum, kur esi.
Oras visas dienas vienodas: saulėtas, šiltas, sausas, dangus beveik be debesėlio. Papietavus kempinge rodomas dramblių šou. Kasdien vis kitas dramblys demonstruoja savo dresūros sugebėjimus. Po to vėl gali sėsti ant galiūno kupros ir toliau pažindintis su gamta. Arba įvairumo dėlei tą patį padaryti važinėjant visureigiu. Arba tiesiog nueiti į netoliese esantį Sauraha miestuką, kad iš arti pamatytum, kaip skurdžiai gyvena paprastas nepalietis. Pačiam vienam pasibastyti po laukinę gamtą tikrai neverta. Štai pavyzdukai, kodėl.
Netoliese teka jau minėta siaurutė negili upė. Mūsų išmatavimais – nepavojingas upelis. Eini sau grožėdamasis pakrante. Priešais guli rąstas, garantuotai ant jo būtum gal net atsisėsti sumanęs. Bet tave už rankos sugriebia atsiradęs iš kažkur besišypsantis nepalietis ir paaiškina, jog priekyje tįso visai nedraugiškas pelkinis krokodilas, o ne joks rąstigalis, štai ir uodegą piktai judint pradėjo, kad kažkas jam grobį nubaidė.
Kita istorija. Ryte, tik perbridus su drambliu tą pačią visai šalia kempingų esančią upės vagą, matai susirangiusį savo kilpose ir ryto saulėje besišildantį visai neploną pitoną.
Yra ir daugiau čia įdomių padarėlių. Štai įspūdžių programoje tau, jei pasiseks, priklausytų ir pažintis su kita šių vietų įžymybe – Bengalijos tigru. Taip, jie čia irgi gyvena. Mano susitikimas atrodė taip. Kai apylinkėse pastebimas tigras, gvardai tave su kitais įsodins į visureigį, nuveš netoli to žvėries. Kad tikrai pajustum visą akimirkos didybę, turėsi iškelti savo užpakalį iš automobilio karkaso ir truputį paėjėti link didžiosios katės. Tau parodys, kur slepiasi žolėse žvėris.
Aš, tiesą sakant, tigro taip ir nesugebėjau įžiūrėti. Kad jo ten tikrai būta, įsitikinau vakare studijuodamas išdidintą nufilmuotą medžiagą. Maksimaliai užsimaskavęs gyvūnėlis tarp pageltusios savanos floros.
Pagal programą priklauso ir kelionė visureigiu į gavialų fermą. Tai siaurasnukių, tik žuvimis mintančių ir labai sparčiai nykstančių, krokodilų rūšis. Tvenkiniuose jų daugybė, įvairiausių dydžių. Tikrai nežinau, kur jie toliau keliauna, ar atgal į gamtą, ar į rankinukų pramonę.
Su dienomis viskas aišku, gaudai įspūdžius, o ką gi veikti ilgais vakarais? Ogi puikus metas pabendrauti. Su savo kompanija daugiausia šnekame Fredžio Kriugerio temomis. Smagu juk vieniems kitus pagąsdinti visokiomis baisiomis istorijomis.
Tai atrodo maždaug taip. Įspūdžiams sustiprinti įsipilame vietinio ryžių gėrimo su laipsniais po šlakelį ir štai kuris nors jau pasakoja apie vietines gyvates kraitus, kurios labai mėgsta įlįsti ne tik į kempingus, bet ir į patalus. Nubundi, o šalia...Tikrai nežinau, ar taip būna, neteko matyt, bet logiškai mąstant, jei į vidų patenka gekonai, tai ko gi gyvatei neapsilankius. Po tokių pasakojimų pradedi prieš einant miegoti labai atidžiai apžiūrinėti guolį. O ryte nubudus, atsargiai patikrini batus.
Su kitais turistais, daugiausia vokiečių senjorais, keliais indais ir amerikiečiais, pabendraujame tik dėl mandagumo; kažkaip nesuradome bendrų didesnių interesų.
Pats įdomiausias bendravimas vyksta su paprastais vietiniais žmonėmis. Tai nepaprasta galimybė sužinoti, kuo ir kaip gyvena šio krašto žmonės. Pasakysiu iškart, nepaliečiai žmonės draugiškai mieli, mėgstantys bendrauti, anglų kalba galima susikalbėti su beveik visais. Tamsoko gymio ir tikrai ne žemaūgiai.
Ateina metas paaiškinti skaitytojui, jog aprašoma kelionė vyko prieš keletą metų, kai Nepalą dar valdė liaudies labai mylimas karalius ir ši šalis vadinosi karalyste. Tam, kad būtų aiškumas, ką čia toliau rašysiu.
Taigi, štai paprasto nepaliečio gyvenimo filosofija. „Gyvenimo džiaugsmas yra vaikai. Jų reikia turėti daug. Kuo jų daugiau, tuo kartu lengviau nudirbti visus darbus. O materialinėmis gyvenimo gėrybėmis pasirūpins Mylimas Karalius. Gausi tiek, kiek esi vertas“.
Kiek teko pastebėti, vidutinėje nepaliečio šeimoje yra 6-7 vaikai. Argi ši filosofija nepanaši į dar visai neseniai buvusią tūlo lietuvaičio? Tik vietoj karaliaus įrašai Ponas ir gauni 1 prie 1. Dar ir dabar pas mus gausu viduramžiais dvelkiančių veikėjų, kurie labai norėtų šitą požiūrį sugrąžinti.
Kita labai įdomi pokalbių tema su vietiniais – religija. Čia senųjų taikiųjų religijų, hinduizmo ir budizmo, kraštas. Niekaip tavęs vietinis žmogus nesupras, kaip galima neapkęsti, nemylėti, negerbti kitaip manančio. Jų protas net nepajėgia suvokti, jog taip galėtų būti. Tai naujesnės religijos pasidarbavo su į vakarus gyvenančių žmonių sąmone, tūkstančius ir šimtus metų kaldamos į galvas – sunaikink kitatikį ir už tai gausi indulgenciją Danguje.
Spėju, jog tas nepalietiškas tolerantiškumas ir taikingumas ir leido valdžią šioje šalyje užgrobti vienai iš komunizmo atmainų – maoizmui. Kai mes ten buvome, vietiniai pasakojo, jog labai padaugėjo maoistų importo iš kaimyninės Kinijos. Tada buvo juokinga klausyti, kaip Nepalo valdžia su jais kovoja. Sugauna tvarkos drumstėją ir neramumų kurstytoją ir deportuoja atgal į maoizmo gimtinę. Tik tam, kad šisai vėl sugrįžtų, vedinas dar dešimties naujųjų hunveibinų.
Aš dabar vis pagalvoju, nejaugi mano pažįstami nepaliečiai dabar tikisi, jog jų gerove pasirūpins maoistas? Kol kas komunizmas, nuo pat savo užgimimo per Prancūzijos revoliuciją, gebėjo pasirūpinti tik everestais lavonų ir valdžią tesugebėdamas užgrobti tik perversmų ir agresijų keliu. Beje, ir čia matau didelį panašumą į mūsų istoriją – „raudonasis kanibalizmas“ prieš aštuoniasdešimt metų labai panašiai įkėlinėjo koją į mūsų šalį. Tikrai nesinorėtų, jog šitas paslaptingas sustojusio laiko kraštas išnyktų nuo žemės paviršiaus, kaip neseniai išnyko Tibetas.
Taip nepastebimai pralekia laikas, skirtas terajų pažinimui. Paskutinį kartą sėdame ant dramblių nugaros pasakyti „sudie“ visiems jų gyviams.
Žiūriu į didžiulius pageltusių drambliažolių plotus ir nesugebu įsivaizduoti štai tokio dalyko. Kartą į metus šie žolių plotai nudeginami. Joja phanitai ant dramblių ir mėto degančius fakelus į juos. Įdomu, o kurgi tada dingsta visa žolėse knibždanti fauna?
Atsisveikiname su Čitvanu, su nepaliečiais kempingo darbuotojais ir iškeliauname toliau gaudyti įspūdžių, dabar jau į kalnus. Žinau tikrai, jog kelionės į Pokharos miestą, į Anapurna kalnų prieškalnes, nebepamiršiu niekada. Nusileidimas serpantinu iš Katmandu, pasirodo, tebuvo humoras.