Taip pat skaitykite: Kaip lietuvaitės Tanzanijoje karves pirko
Bent kol nusileisime Kutaisyje. Nieko nepirkome ir pakelės kioskuose, nes mūsų programoje už kelių valandų buvo įrašyti pietūs.
Tradiciniai gruziniški pietūs.
Aš dar puikiai prisimenu savo studijų laikų žygį po Kaukazą, kai kalnuose sutikti piemenys nutarė mus, vargšus alpinistus, pavaišinti pietumis: „Užeikite, brangieji, svečiai būsite. Neatsisakykit, įsižeisim.“ Kukliai užėjome į pašiūrėlę, o tie piemenys akimirksniu prie mūsų aviną papjovė. Buvo baisu, bet negi bėgsi?
Pietūs truko kelias paras, ne trumpiau.
Taigi važiuojame į Batumį: iš kairės kalnai snieguoti, iš dešinės Juodoji jūra su paplūdimiais, parkais, apelsinmedžių sodeliais. Fantastiški Adžarijos regiono vaizdai. Jiems akompanuoja mūsų tuščių skrandžių maršai.
Ir pagaliau Batumis, pagaliau išsvajotieji pietūs! Stalai nukrauti šviežia duona, panašia į mielines bandas, kelių rūšių sūriais, išdėliotais saulute, baklažanų aptepėlėmis su riešutais ir aliejumi.
Nieko nelaukę pasisotiname.
O tada įnešamas chačiapuris – tarsi didelė šeimyninė storu pagrindu pica, o sūris virš jos iškilęs per kelis pirštus.
Tokių ant stalo padedama gal dešimt.
Užkertame. Užsigeriame „Borjomi“ mineraliniu ir „Diušės“ limonadu.
Merginos jau neramiai tikrinasi, ar dar sugeba įtraukti pilvus.
Bet tada padavėjai pradeda nešti:
įdarytų daržovių,
vynuogių lapų balandėlių,
dubenis karštų dešrelių,
troškintos avienos,
šutintos jautienos
ir, tarsi ketindami visus pribaigti, – šašlykų.
Jau nebetikėdami, kad pajėgsime, šio bei to paragaujame. Tada paragaujame dar. Ir dar.
Keliama 10 tostų: pirmas už laisvę, paskui už svečius, tautas, mamas, šeimas, draugus, meilę ir panašiai.
Ir tada džiugiai pranešama – puiku, kad po kelionės kiek užkandote ir pasistiprinote, tuoj bus vakarienė.
Po poros valandų prasideda vakarienė. Susėdame prie milžiniško balta staltiese apdengto stalo. Jau išdėliotos lėkštes su duona ir sūriais, aptepėlėmis ir sviesteliais.
Įnešamas chačiapuris, tik dabar jis dar solidesnis, papločio viršų puošia kaimiškas žalias kiaušinis, kurį reikia sumakaluoti su sūriu ir tada valgyti.
Vakarienė Gruzijoje, be abejo, dar gausesnė nei pietūs. Stalas nuklojamas valgiais taip, jog nebelieka tuščio plotelio, lėkštės nešamos nepertraukiamai, kad tik svečiai nesikamuotų iš bado. Šeimininkui tai būtų negarbė iki gyvenimo galo.
Kitą dieną vėl tyrinėjame, ar tradicinė gruziniška virtuvė gali nuvilti svečius.
Ne, negali.
Šį kartą patiekiami ne tik įprasti chačiapuriai, bet ir mažieji vieno kąsnio chačiapuriukai, kuriuos galima patogiai kramsnoti tarp valgių. Nepamirškime ir kitų gardumynų:
ant stalo atsiduria nuostabioji kukurūzų košė, maišyta su dideliu kiekiu sūrio ir sviesto, fantastiški baklažanai, įdaryti maltais riešutais ir alyvuogėmis,
kepti sutingi grybai,
gruziniškai pataisyta vištiena,
šašlykai...
Kitą dieną važiuojame į firminį chačiapurių restoraną ir degustuojame dar tobulesnius sūrio jūroje skęstančius burnoje tirpstančius papločius.
Turbūt supratote, kad pradžioje paminėti kilogramai per kelionę neištirpo, nors vakarieniaujant ir buvo šokta pagal trankiausias muzikas.
Ir tie 3 kilogramai, mano asmeninis rekordas per tokį trumpą laiką, toli gražu nebuvo didžiausias kelionės „laimėjimas“. Įtariu, kad pigių kelionių guru Makalius, po chačiapurių nuolat reikalavęs šašlykų ir slapta dar kirtęs česnakinės vištienos, priaugo dar daugiau.
Bet kilogramų spartuolio karūną vis dėlto laimėjo ne jis, o kolega Nerijus, sumušęs visus rekordus ir grįžęs 6 kg sunkesnis. Jis tuo labai didžiavosi, nes iki Gruzijos svėrė tik 49 kg ir iš jo net neimdavo kraujo donorystei. Po chačiapurių dietos jis jau sveria pakankamai ir gali būti kraujo donoru.
Su „Wizair“ į vaišingąją Gruziją nuskrisite ir iš jos grįšite už maždaug 400 Lt.
Nakvynę Batumyje ir aplink jį galima gauti nuo 25 Lt parai.
Traukiniu iki Tbilisio nuvažiuosite už 20 Lt.
Puodelis kavos kainuoja apie 2 Lt.
Chačiapuris – 7 Lt.
Žurnalo „Panelė“ prenumerata - ČIA.