Taip pat skaitykite: Turkijoje šeimą sukūrusi lietuvaitė: tai įvairialypė šalis, kurioje vienodų standartų nėra
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
- Juste, papasakok, kaip atkeliavai iki minties, kad tau reikia „Erasmus“ studijų?
Kai tik įstojau į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (TSPMI), pasakiau sau ir kitiems, kad labai nenoriu keliauti į „Erasmus“, o jei keliaučiau tai į kokią Skandinavijos šalį, bet tik ne Ispaniją, kur visi geria, nieko nedaro ir t. t. Tačiau jaučiau, kad labai užsisėdėjau Lietuvoje ir likus kokioms 10 minučių iki galutinio termino, atsidariau puslapį ir užpildžiau prašymą. Nežinojau kas tai per miestelis, koks universitetas, kokia studijų programa, ar ten yra anglų kalba.
Tik vėliau paaiškės, kad visos paskaitos vyksta ispanų kalba. Galima sakyti, kad visai nemokėjau ispaniškai, tik „Si“, „No“ ir „Me Gusta“. Iš pirmo karto nepakliuvau, bet iš antro mane atrinko.
- Tai „Erasmus“ studijos nebuvo tavo siekiamybė, tikslas dėl kurio taip plėšytumeisi. Galima sakyti, puolei aklai, nieko pernelyg nesitikėdama?
Taip, norėjau važiuoti į kokią nors Suomiją, Norvegiją ir pan. Nieko nesiaiškinau. Kodėl? Neturėjau noro kažką detaliai aiškintis. Žinau, kad tai skamba naiviai, bet galvojau, ai, bent pailsėsiu (juokiasi).
Sužinojai, kad įstojai... Ir?
Gerai pagalvojau, ką daryti – turėjau ir darbą, viskas dėliojosi gražiai į savo vietas, kam reikia viską sugriauti ir nutraukti? Buvau beprotiškai laiminga, bet pasvarsčiau, kad niekas nevyksta šiaip sau ir buvau pasižadėjus sau, kad jeigu atrinks – važiuosiu. Atrinko, tai ir išvažiavau.
- Ispanų kalbos visai nemokėjai ir iškeliavai į Ispaniją. Daugiau nei kurioziška, sakyčiau?
Pirmą dieną universitete paaiškėja, kad „Erasmus“ studentams pradinio lygio kalbos kursų nėra. Nueinu į paskaitą įsivaizduodama, kad didžioji dalis „Erasmus“ studentų kalba angliškai, o ispaniškai moka gan prastai. Deja, 90-95 proc. „Erasmus“ studentų studijuoja ispanų kalbą arba turi dvigubą bakalaurą ir beveik tobulai kalba ispaniškai. Man kažką vardina ispaniškai, o aš nieko nesuprantu. Paprašo pakelti ranką, kas nesuprato, ir matau, kad esu vienintelė, kuri pakėlė ranką.
Susigėstu ir nuleidžiu ranką. Taip ir nežinau, ką man pasakė. Supratau, kad ne viskas bus taip lengva, kaip tikėjausi iš pradžių.
Pirmas 2 savaites vaikščiojau į ispanų kursus. Buvau aš, amerikietis ir... 15 kinų. Jie privertė mane jaustis kaip šeimoje: beprotiškai mylėjo, rūpinosi. Kurį laiką gyvenau Kinijoje ir mokėjau šiek tiek kalbėti kiniškai, tad jiems buvau tarsi kokia princesė. Kadangi neturėjau ten draugų, nes juk visi kalbėjo ispaniškai, tai mano draugai buvo kinai. Kartais nežinodavau, ar sveikintis ar ne...
- Turi omenyje, kaip kartais nemaloniai juokaujama, kad visi kinai yra panašūs?
Panašiai. Kartais dėl to tikrai būdavo gėda. Jie visi turėjo juokingus ispaniškus vardus, kuriuos turėjo pasirinkti, kadangi jų tikruosius vardus būdavo sudėtinga ištarti. Tai man atrodė lyg kito identiteto „primetimas“. Tai paliko labai keistą įspūdį.
- Kaip vyko tavo mokymasis, kai ispanų kalbos beveik nemokėjai?
Juokas juokais, bet iš pradžių atsakymus versdavausi su „Google Translate“, t. y. kol paskaitoje ateidavo mano eilė jau būdavau išsivertusi tai, ką norėjau pasakyti. Drebėdavau per pirmąsias paskaitas, būdavo gėda.
- Tačiau „Google Translate“ visą gyvenimą „sotus“ nebūsi. Kažkada kalbos barjeras turėjo dingti?
Jis dingo tada, kai pradėjau daugiau keliauti. Keliaudavau su Couchsurfing programa (tarptautinis tinklas, jungiantis keliautojus ir jų lankomas vietines bendruomenes, – red. pastaba), apsistodavau pas žmones, kurie nekalbėdavo angliškai, tad būdavau priversta kalbėti ispaniškai.
Viena draugė sakė, kad anksčiau ar vėliau tiesiog atsikelsiu ryte ir pradėsiu kalbėti ispaniškai. Panašiai ir buvo, kai vieną rytą tie kalbos „pančiai“ kažkaip nukrito – pradėjau tiesiog kažkaip kalbėti ispaniškai, nebebijojau, gal prie to prisidėjo ir tos kelionės, socializacija. Tačiau turiu pripažinti, pirmieji 2 mėnesiai buvo tikrai siaubingi – nerasdavau žodžių, bendros kalbos, galvojau, na gerai, mokysiuosi mokysiuosi, praeis tie 2 mėnesiai ir galėsiu grįžti į Lietuvą.
- Kalbos nemoki, draugų, šeimos aplink, su kuriais galėtum pasikalbėti, nėra. Nebuvo sunku psichologiškai tai ištverti?
Buvo... Vaikščiodavau apsiašarojus pirmas 2 savaites. Vaikščiojau po Alkala de Henares miestą. Dabar kaip koks gidas galėčiau viską apie jį papasakoti, parodyti visas vietas. Neturėjau kuo užsiimti. Pradėjau sportuoti, bėgioti ir t. t.
- Vyrauja stereotipas – jeigu į Erasmusą ir dar į Ispaniją, tai jau tik vakarėliai ir fiestos. Ar tikrai taip yra?
„Erasmus“ programos idėja yra labai graži ir sveikintina, tačiau gaila, kad per visus tuos metus viskas taip išsikreipė – daugeliui „Erasmus“ studijos yra tiesiog šėliojimas ir nieko neveikimas. Galbūt būsiu ta balta varna, kuri pasakys, kad manęs nedomino nei jokie „Erasmus“ vakarėliai, kurie būdavo rengiami, nei jų išvykos ir t. t.
Jeigu gali nukeliauti į naktinį klubą, ar prisigerti, tai kam tau reikia grūstis, vargti iki tos Ispanijos? Tą gali ir Lietuvoje sėkmingai daryti. Man to nereikėjo.
- Tai ką tada veikei, kaip tos pažintys su tavo žmonėmis tave susirado Ispanijoje?
Nepamenu dabar, kaip tai tiksliai atsitiko, bet pasakojau kelioms merginoms, kad turiu didelį nusiteikimą prieš tai, kaip „Erasmus“ programa įgyvendinama, kaip žmonės ją priima ir naudojasi. Ir jos pagriebė mane už rankos: „Mes irgi taip galvojame!” Grįžau namo ir rašau mamai: „Mama, aš sutikau savo žmones.“ Vėliau atsiradau „Facebook“ grupėje, kur rinkosi žmonės, mėgstantys laipioti po kalnus. Iš tos grupės narių niekada nesusitikome dėl pagrindinio tikslo – kopti į kalnus, bet tapome geriausiais draugais.
- Tai tuomet Ispanijoje niūrios tavo dienos pradėjo švisti?
Taip! Pradėjau keliauti autostopu. Man ši patirtis labai patinka, nors pačius ispanus tai labai stebina, jie retai taip keliauja. Draugams ispanams atrodė, kad tai labai pavojinga, jie į mane žiūrėdavo kaip į kokią „cirkininkę“. Pirma kelionė, kurią susiorganizavome, buvo į Toledą, keliavome ten praleisti 3 dienas. 100 kilometrų įveikėme gal tik per kokias 9 valandas.
Sprendžiant iš atstumo ir laiko, tai ispanai tikrai nepripažįsta kelionių autostopu. Papasakok plačiau apie kelionės įspūdžius?
Tai jau taip. Šį atstumą pasiekėme su 6 skirtingais automobiliais. Visada sustodavo vyrai, kurie, na, sakykim, buvo gan keistoki...
- Ką reiškia, „keistoki vyrai“?
Niekada negalvojau, kad sėsime į „fūrą“, bet teko, nes niekas nestojo. Su drauge įsėdome pas vieną rumuną, kuris laužyta ispanų kalba pasakė, kad juda Toledo link. Kaip paaiškėjo vėliau, judėjo visai ne ten. Kai buvome sustoję paimti krovinio, draugė prasitarė, kad vairuotojas labai keistai į mane žiūri.
Tada jis grįžta ir sako, na, jūs turėtumėte išlipti, nes keliauju į Prancūziją. Na, bet jeigu norite, galite keliauti kartu su manimi į Prancūziją. Ta ispanų kalba visgi pakišo mums koją...
Esame kažkokioje industrinėje zonoje, išlipame neaiškioje cemento gamykloje, nors joje neturėtume būti. Matome besileidžiančią saulę, o tai nėra labai džiugus faktas 2 merginoms. Stabdome automobilius, niekas nestoja. Galiausiai šiaip ne taip nukeliaujame iki degalinės, kur sustoja automobilis ir mus paima. Vyras, kuris truputį keistas...
- Drįstu teigti, kad jūs traukiate „keistus vyrus“?
Na taip, jis pradeda klausinėti ar turime vaikinus ir t. t. Man iškart suveikia savisaugos jausmas, sakau, kad taip, va, jie mūsų laukia Tolede, ką tik susiskambinome. Tai jis atšauna: „Na, bet palaukite, aš irgi galiu būti jūsų vaikinas...“
Aš pradedu jo klausinėti apie jo vaikystę, šeimą – perskaičiau, kad tokiais atvejais reikia taip daryti. Prisimenu, kad rankinuke turiu ir virtuvinį peilį, jeigu ką. Galvoju, jeigu jis pristabdys automobilį kuriame nors posūkyje, galėsiu iššokti iš automobilio. Bet, palauk, kaip aš išgelbėsiu savo draugę? Automobilis juk dviejų durų!
Strategiškai planuoju savo pabėgimą. Galiausiai to neprireikia – jis paleidžia mus degalinėje, viskas baigiasi laimingai. Esame per plauką nuo tikslo – 15 km nuo Toledo. Degalinėje kalbiname visus – gėdos jausmas seniai pamirštas, mums tiesiog reikia pasiekti tikslą, šalta, tamsu, baisu.
Mano draugė surinka per visą degalinę: „Juste, jie mus nuveš!” Atsisuku, o ten mūsų amžiaus 2 vaikinai ir mergina. Kol važiuojame paaiškėja, kad esame beveik pažįstami – dalyvavome bendruose projektuose, mus jungia bendri pažįstami ir t. t. Vienas iš jų kitą savaitę turėjo keliauti į Kauną, o kitas šiuo metu, kai mane kalbini, turėtų keliauti autostopu nuo Suomijos iki Ispanijos ir birželio 5 d. mes turėtume susitikti Lietuvoje.
- Taigi per visus vargus, „keistus vyrus“, bandymo pabėgti iš važiuojančio automobilio, virtuvinio peilio rankinėje, tikslas pasiektas – jūs esate Tolede.
Taip! Jie mus pamaitina, pavaišina vynu. Mūsų svajonė buvo pakeliauti motociklais. Ir ką tu galvoji – vienas iš tų vaikinų turėjo motociklą! Tai buvo kiečiausias, nuostabiausias motociklas pasaulyje: oranžinis, didelis, senoviškas! Atsimenu, tai, kaip vieną nuostabiausių Ispanijoje momentų – naktį, aplink tą senovišką miestą, aš tiesiog šaukiu viduje, man taip gera.
- Keliones, smagumus lydėjo pozityvios patirtys, bet, kiek žinau, netrūko ir negatyvumų?
Buvau patikli, pasitikėjau žmonėmis, tačiau labai nudegiau. Vos atsikrausčius pas vieną merginą jau po poros savaičių buto savininkas „reketavo“ mus, kad mokėtume daugiau pinigų ir nenorėjo jai grąžinti depozito, nors ta mergina jau turėjo išsikraustyti. Visgi reikia pripažinti – Ispanijoje siaučia ekonominė krizė, žmonėms pinigai pasidarė labai svarbūs. Liūdna sakyti, bet visi „Erasmus“ studentai, kuriuos sutikau Ispanijoje, vienaip ar kitaip nukentėjo – iš vieno pavogė piniginę, iš merginos rankinę, pradingdavo net ir rūbai.
- Pačiai irgi nepavyko apsisaugoti nuo ilgapirščių. Kaip tai įvyko?
Nukeliavome su draugais į naktinį klubą. Pasidėjau rankinę šalia savęs, o jau po kelių minučių neberadau joje savo telefono. Labai išsigandau. Telefone turėjau įsidiegusi saugumo programėlę, tad išbėgome su drauge į lauką, kur vis dar apytiksliai rodė jo buvimo vietą.
Išbėgau be savo palto, buvau šoko būsenoje. Nieko neradusios grįžome į vidų, kur laukė dar vienas akibrokštas – kol ieškojome telefono, kažkas pavogė mano paltą. Nemalonu. Po to karto niekada nepaleidžiu savo daiktų iš akių ir jau galbūt netgi paranojiškai stebiu aplinką, o kito telefono dar iki šiol neturiu.
- Kalbant apie tavo patirtį Ispanijoje, studijas, žmones, man atrodo, kad didžiausią įspūdį tau visgi paliko visai kas kita – tai tavo kelionės?
Tikrai taip! Pusmetis, kurį ten praleidau tikrai sujaukė man protą (juokiasi). Net ir tas pačias vertybes, pasirinkimus ši patirtis leido persvarstyti. „Erasmus“ studentai organizavo kelionę į Ibizą, 3 dienos 400 eurų. Kur jie keliavo? Jie keliavo į klubus. Mes su draugėmis susiorganizavome kelionę 6 dienoms ir ieškojome gamtos. Ši kelionė man kainavo apie 120 eurų.
- Kodėl ėjote „prieš srovę“ ir Ibizoje ieškojote gamtos?
Žinojau, kad anksčiau tai buvo hipių sala ir aš norėjau juos rasti. Žinojau, kad saloje nors vienas hipis dar turi būti gyvas. Gal labai banaliai skamba, bet tas laisvės ir gamtos pojūtis labai masino ten nuvykti.
- Tai ar pavyko rasti paslaptinguosius hipius?
Atsitikimų ir nuotykių buvo įvairiausių, pavyzdžiui, sutikome kažkokius 40-mečius Lenkijos roko grupės narius. Buvo ir tokių „nuplaukusių“ grupelių, kur pokalbiai sunkiai „rišdavosi“ – su žmogumi sunku bendrauti daugiau nei 3 minutes. Būdavo netgi sunkiai suvokiamų žmonių – vieni minutę bendrauji su vyru, o jau kitą jis kviečiasi, vos ne už rankos griebia, kad eitum su juo į palapinę. Amplitudė tarp racionalaus proto ir visiško jo nebuvimo buvo labai plati.
- Kalbant apie Ispanijos vyrus, apie tai, kad jie įkūnija suformuotą mačo vyro tipažą. Tiesa, ar mitas?
Negaliu apibendrinti, nepažįstu visų ispanų, bet mes, lietuvės, turime ieškoti vyrų čia (Lietuvoje, – red. pastaba). Ispanų vyrų požiūris į moteris keistas... Mamas jie labai gerbia, nes juk jos savo vaikų iki 30 metų nepaleidžia. Tad vyras neieško moters, jie ieško mamos. Ją „suradęs“, vyras moterį labai apsunkina, nes jai priskiria vos ne visus darbus, pareigas, ką darydavo jų mamos.
Jeigu lietuvaitės vis dar įsivaizduoja, kokie nuostabūs yra ispanų vyrai, galiu pasakyti, kad tai tikrų tikriausia nesąmonė. Ispanai yra beprotiškai nesubrendę, dažnas iki 30 metų gyvena su tėvais. Mano vienas kambariokas, 32 metų vyriškis, valgydavo „šildomą“ maistą, iš bulvių miltelių darydavo košę ir tiesiog žiūrėdavo televizorių, visur trupindavo. Jausdavausi, kaip mama: viską valydavau, tvarkydavau, vos ne iš paskos vaikščiodavau. Tas vaikiškumas tiesiog erzindavo.
- Kelionės kelionėmis, stereotipais, bet grįžkime prie esmės – „Erasmus“ neatsiejamas nuo mokslo. Taigi, ar laiko ar mokslui liko?
Gal kai kuriems juokingai nuskambės, bet Erasmuse mokiausi tikrai daug, sakyčiau, kad daugiau nei Lietuvoje. Dar juk ir kalbą turėjau išmokti, jog galėčiau gilintis į studijų dalykus. Į jokius „Erasmus“ vakarėlius, jų organizuojamas keliones nekeliavau.
- Manai toks ir turėtų būti „Erasmus“ tikslas – be jokių šėliojimų, „tūsų“, o veikiau mokymasis, apsikeitimas kultūrine patirtimi?
Manau, kad kiekvienas turi susikurti savo erasmusą. Gal aš tai kažkaip personalizuoju, išaukštinu, bet manau, kad gavus progą, privalai ją tinkamai išnaudoti.
Štai aš, pavyzdžiui, apsiverkiau per paskutinę diskurso analizės paskaitą – ta dėstytoja man davė tiek daug, į tekstą niekada nebežiūrėsiu taip paprastai. Poezijos seminarai, kuriuose mūsų buvo 5 studentai, santykis su dėstytoja ir kitais buvo labai intymus. Kartais šie dėstomi dalykai nebuvo tiesiogiai susieti su mano bakalauro studijomis (politikos mokslai, – red. pastaba), tačiau tai davė man kaip žmogui, ieškojimams, sprendimams labai daug.
- Be viso to, Ispanijoje būdama „Erasmus“ programos studente, vykdei tam tikrą viešosios diplomatijos misiją – skleidei žinią apie Lietuvą. Man atrodo, kad jauni žmonės pasirinkę „Erasmus“ studijas ne visada supranta ir tinkamai įvertina, kokią didžiulę atsakomybę jie prisiima – tai, kaip save pateikiame, išreiškiame, taip pozicionuojame ir mūsų šalį. Juk reikia pripažinti, kartais jauni žmonės apie tai net nepagalvoja?
Kartais man sakydavo Ispanijoje: „Kokia tu patriotiška“. Tačiau aš tik pridurdavau, kad tiesiog myliu savo šalį. Gyvenime turbūt turėjau apvažiuoti daugybę valstybių, susipažinti su įvairiausiomis kultūromis, kad suprasčiau, kaip Lietuvoje viskas tobula! Pradedant ekonomine situacija, kuri tikrai nėra prasta, mes daug ką galime įpirkti, baigiant didžiuliu kūrybiniu potencialu, jaunais žmonėmis.
Man tik iki šiol labai keista, kai, neretai jauni „Erasmus“ studentai iš Lietuvos vos ne daužo sau į krūtinę ir tikina, kad jie nėra slavai, bet kai tema pasisuka apie gėrimą, arba tostus, tai jie būna sakomi rusiškai. Arba – taip, mes iš Rytų Europos! Ir akcentuoja ne tai, kokia nuostabi Lietuva, o tai, kad visi tavo stereotipai (pavyzdžiui, apie gėrimą) yra teisingi. Liūdna, bet šį fenomeną teko pastebėti ne vieną kartą.
Aš per paskaitas daug kalbėdavau apie Lietuvą, tad galvoju, kad tikrai „užknisdavau“ savo kursiokus ispanus. Supratau, kad nešu didžiulę atsakomybę, kai kalbu apie Lietuvą, kaip elgiuosi būdama užsienyje.
Pasakodavau ispanams apie geopolitinę situaciją, kad nesame Rusija, kodėl tiek daug ją kritikuojame. Jiems tai visiškai nepažįstama ir tolima. Asmeninis ryšis suteikia žymiai daugiau nei įvairūs vadovėliai, pasakojantys apie Lietuvą. Man labai keista, kodėl čia, Lietuvoje, mes linkę taip save nužeminti, baksnoti, kokie mes blogi.
- Kartais atrodo, jeigu mus pagiria tarptautiniu lygiu, užsienyje, mes trumpai pasipučiame, didžiuojamės savimi, bet užtenka mažiausio negatyvumo ir viskas sugriūna. Tai man primena lyg nuolatinį savęs plakimą ir engimą, kuris atneša tik dar daugiau skausmo ir randų, kurie sunkiai gyja, bet vis tiek tą darome....
Būna ir taip. Aš pateiksiu tokį pavyzdį: vakar atsidariau savo paštą, kuriame buvo laiškas su pasiūlymu tapti „Erasmus“ mentore. Tas laiškas prasideda taip: „Sveika(-s), turbūt ką tik grįžai iš Erasmuso ir tai buvo geriausias pusmetis tavo gyvenime.“ Ne! Tai nebuvo geriausias pusmetis mano gyvenime, bet tai buvo pusmetis, kuris leido suprasti, kad visas laikas praleistas Lietuvoje buvo pats geriausias! Šios studijos leido suprasti, kokia nuostabi yra mano šalis.