Lietuviški lašiniai, dešros ir kitoks maistas
Daugelis tautų pasaulyje turi vienokį ar kitokį savo įvaizdį. Kai kuriems stereotipams tikrai galima rasti argumentų. Vos ne kiekvienas lietuvis keliautojas labai panašiai apibūdins turistus iš Rusijos, Lenkijos, būtinai pašieps amerikiečius, ką nors pasakys apie visur pasaulyje sutinkamus vokiečius, kameromis apsikarsčiusius japonus ar didelėmis grupėmis keliaujančius kinus, nors dažnas tautietis pastarųjų dviejų tautybių atstovų ir neskiria.
Turistams paprastai klijuojamos įvairios etiketės: turčiai, garsiakalbiai, chamai, smalsuoliai, prasčiokai ir panašiai. Bet štai jeigu manęs kas paklaustų, kuo išsiskiria lietuviai turistai, atsakyčiau, kad mane labiausiai stebina ne garsus jų kalbėjimas restoranuose (beje, taip šneka ne vien lietuviai) ir ne tai, kad dauguma turistų lietuvių nemoka arba beveik nemoka užsienio kalbų, bet tai, kaip lietuvaičiai garbina mūsiškių kiaulaičių lašinius, kumpius ir dešras.
Neprieštarausiu – labai malonu, kai kokiame pasaulio kampelyje ant pavakaroti susibėgusių lietuvių stalo garbingą vietą užima lašinukai ir kitokios mėsos gėrybės. Ši tradicija taip stipriai įaugusi į lietuvių mentalitetą, jog daugeliui keliautojų mūsiškas maistas, kur benuvyktų, vis tiek skanesnis už vietinį, nesvarbu, koks originalus ar skalsus tas bebūtų. Čia kaip su tais savaisiais marškiniais – savi juk be konkurencijos. Keli epizodai maisto tema turėtų atskleisti visą lietuvių meilę mūsų kulinariniam paveldui.
Nemažai pasaulio šalių įvežamam maistui taiko apribojimus ir apie tai aiškiai informuoja atvykstančiuosius. Kai kuriose šalyse į tokius apribojimus žiūrima pro pirštus, o kitose taikoma griežta kontrolė. Tarp tokių – Australija ir Naujoji Zelandija. Abi šalys yra kitokioje fitosanitarinėje zonoje, abi saugo savo gyvąją gamtą nuo invazinių rūšių, užkratų ir visokių mikrobų. Abiejų šalių imigracinės tarnybos net pasaulio mastu laikomos nedraugiškomis turistams.
Nuskristi pusę pasaulio ir nusileisti Sidnėjuje, Melburne, Oklande ar Kraistčerče dar ne viskas. Būtina praeiti imigracinę tarnybą, po kurios jau galima sakyti, kad tikrai patekai į šalį. Kelionių agentūros Lietuvoje visada įspėja turistus, kad šie nesivežtų nieko neleistino ir nerizikuotų. Problema ne ta, kad atims lietuviškus skanėstus, bet tai, kad už tokią kontrabandą taikomos didžiulės baudos. Dauguma turistų laikosi šių taisyklių, bet nemažai ir tokių, kurie mėgina sistemą apgauti. Ir keista, bet lietuviams pavyksta.
Mūsų lėktuvas nusileidžia Naujosios Zelandijos Pietų salos didžiausiame mieste Kraistčerče. Dar lėktuve, kybodami kažkur virš Australijos ar Tasmano jūros, kruopščiai užpildome deklaracijas. Visas patikrinu, po kelis kartus paklausiu, ar tikrai nieko nevežama, ir visada girdžiu tą patį atsakymą – maisto nėra, gal tik kokie riestainėliai, riešutukai ar džiovinti vaisiai. Savimi pasitikinčių lietuvių veidai pasienio pareigūnams jokio įtarimo nekelia ir tai suprantama, nes mes juk jokio maisto nevežame. Keli profilaktiniai patikrinimai ir su dirbtinėmis šypsenomis veiduose po naktinio skrydžio patenkame į pasaulį „aukštyn kojomis“.
Pirmasis vakaras. Mane, kaip vadovą, pakviečia viena iš keliautojų grupelių. Tik įėjęs į viešbučio kambarį, pajuntu gerai pažįstamą rūkytos mėsytės kvapą. Mąstau: lietuviai vis dėlto įveikė pasieniečių užtvaras, vadinasi, pildydamas deklaracijas kai kas puikiai žinojo, kad maisto lagamine tikrai yra. Prabėgo dar kelios dienos.
Šį sykį mažas vakarėlis pas kitus. Aš vėl svečias ir vėl matau lietuviškų gėrybių stalą: duoną, dešrą, net skilandį. Prabėgo savaitė, vargu ar kas dar ką nors turi. Kur tau! Per vakarėlį stalas vėl nukraunamas lietuvišku maistu. Neįtikėtina. Man labai smalsu, todėl pradedu tyliai aiškintis, kaip žmonės įsiveža kvapniųjų mėsyčių. Kadangi į Pietų pusrutulį kaip vadovas esu skridęs apie dešimt kartų, sužinojau įvairių lietuvių taikomų strategijų.
Dauguma mėsą vynioja ne tik į popierių, medžiagą, bet ir foliją, kuri nepraleidžia kvapų. Net tokie ištreniruoti oro uostuose dirbantys šunys kaip bigliai ar labradorai neužuodžia taip paslėptos mėsos. Kai kas ją supjausto mažesniais gabaliukais, sandariai suvynioja ir sukiša į avalynę. Tai labai pavojinga, nes Australijos ir Naujosios Zelandijos pareigūnai labai dažnai prašo parodyti turistinius batus.
Jų padų rašto giliuose tarpuose iš kokio nors ankstesnio pasivaikščiojimo gali būti išlikę purvo su visokiais mikrobais ar augalų sėklytėmis. Jei tokio purvelio yra, batai gali būti konfiskuoti, skirta bauda, arba, geriausiu atveju, liepta kruopščiai juos išsiplauti. Dėl to patyrę turistai, keliaujantys į šias tolimas šalis, dar namuose batus kruopščiai iššveičia dantų šepetėliais. Štai kokio dėmesio sulaukia batai, taigi juose vežti mėsą ar kitokį maistą yra labai rizikinga, kas, kad patogu ir sutaupo vietos lagaminuose. Na, jei lietuvis užsimanė mėsos – visos priemonės pateisinamos.
Lietuviai yra sumanūs ir gudrūs. Pasieniečio paprašyti parodyti batus, tautiečiai rodo tik padus, nes tik šie domina pareigūnus, o kad viduje yra dar kas neleistino, nei australams, nei naujazelandiečiams į galvą neateina. Svarbu mikliai atkišti kruopščiai išvalytus batų padus, po kurių tikrai išgirsite frazę: „Thank you, have a nice stay in New Zealand, next please.“
Sunku patikėti, bet būna, kad lietuviai draudžiamą mėsą vežasi ant savo kūno. Taip, taip, jomis apsivynioja pilvą, liemenį ir ramiai praeina pro pasieniečius. Juk atskridus į galutinį kelionės tašką asmeninės keleivių kontrolės niekas nevykdo, o čiupinėti lietuvius manant, kad šiek tiek kilogramų ant kūno yra įtartinas papildomas svoris, – jau ne užsieniečiams sugalvoti. Jie neturi tokios lakios vaizduotės.
