Penkios Bertos Tilmantaitės gyvenimo stotelės

Su Berta Tilmantaite susitikome dar pernai, paskutinę jos dieną Vilniuje. Kitądien jos laukė Kaunas, paskui gimtoji Šilalė, o galiausiai – Malaizija, į kurią išskrido sausio pradžioje. Tiesiog keliauti ir dirbti. Kada vėl grįš į Lietuvą, klausti neverta, nes taip nutiks tada, kai pati to norės. Gyvenimo be kelionių fotografė, keliautoja, VU Komunikacijos fakulteto (KF) lektorė turbūt neįsivaizduotų. Kaip ir be dar keleto dalykų. Tad pakvietėme Bertą į trumpą kelionę po jos gyvenimą, stabtelėdami ties svarbiausiais momentais.

1 stotelė. Kelionės

Pirmasis Bertai artimas dalykas – kelionės: „Man svarbu nuolat judėti, kad vyktų kaita, kad pati nuolat augčiau ir mokyčiausi. Manau, kelionės tam yra tinkamas būdas.“

Senelis žvejys anūkei skirdavo daug laiko: vesdavosi grybauti, žvejoti, leisdavo užmigti kad ir po krūmu… Berta visąlaik judėjo: „Kai nueini į vieną mišką, galvoji, kas yra kitame. Kai nueini prie vienos upės, galvoji, kur ta upė veda, kaip būtų, jei eitum paskui ją.

Taip ir augo noras iš mano mažo miestelio nuvažiuoti į didesnį, kuriame galvotum: kaip būtų dar didesniame?“ – pasakoja Berta. Ji suskaičiavo aplankiusi apie tris dešimtis šalių.

Į pirmąją kelionę išvyko penktoje klasėje. Ilgai taupiusi tam pinigus, mergina pasirinko Danijoje esantį Legolendą, mat Disneilendui santaupų neužteko. Pasiteiravus, ar nebuvo baisu keliauti vienai su grupe nepažįstamų žmonių, prisipažino nejutusi jokios baimės.

„Gal nesupratau, kas iš tiesų vyko (juokiasi). Baisiau buvo tuomet, kai pradėjau keliauti būdama vyresnė“, – atskleidžia pašnekovė ir priduria, kad kai jai buvo penkeri metai, paprašė per gimtadienius dovanoti pinigų. Taip galėjo ne tik keliauti, bet dar ir dviratį įsigyti.

Projekto „Be sienų“ kulminacija – dar pernai pasirodžiusi knyga.Galiausiai troškimas pamatyti kitus pasaulio kraštus išvirto į projektą „Be sienų“. „Pernai vasarą praleidau Portugalijoje. Grįžusi dirbti į universitetą, pradėjau mąstyti, kur važiuosiu ir ką darysiu toliau.

Kurso draugas, žurnalistas Paulius Mačiulevičius jau kurį laiką galvojo apie ilgesnę kelionę. Susitikę ėmėme tartis dėl jos. Taip nutiko, kad nusprendėme dirbti kartu“, – pasakoja Berta. Iš pradžių jaunuoliai planavo keliauti nuo Turkijos per Iraną, Afganistaną, Indiją…

Planus šiek tiek sujaukė kvietimas Bertai vykti į Sibirą fiksuoti Evenkijos ir per ją nusidriekusio ledo kelio istorijos. Ji, išspausdinta žurnale „National Geographic“, tapo pirmuoju lietuvių autorių (Berta Tilmantaitė, Žilvinas Vasiliauskas, Giedrius Dagys) straipsniu minėtame leidinyje.

Kol Berta dirbo, Paulius išvyko sutartu maršrutu. Vėliau prie vaikino prisijungė psichologas Andrius Jančiauskas. „Baigusi filmuoti Sibire, išskridau į Nepalą, į kurį bendrakeleiviai atvyko iš Indijos. Nuo tada keliavome kartu. Rašėme straipsnius žurnalui „Verslo klasė“, taip pat darėme nuotraukas, vaizdo medžiagą“, – vardija mergina. Šios septynis mėnesius trukusios kelionės rezultatas – dar pernai spėjusi pasirodyti Pauliaus, Andriaus ir Bertos knyga „Azija be sienų“.

Ši knyga nebuvo planuota, o štai kelionės į Sibirą tikslas buvo sukurti gerą ir įdomią istoriją, kurią spausdintų žurnalai.

„Kurį laiką savęs klausiu, ką noriu daryti. Ir stengiuosi tai daryti. O žurnalai, knygos tiesiog nutinka pakeliui (šypsosi). Man atrodo, turi viską daryti gerai, o visa kita įvyks savaime“, – sėkmės paslaptį atskleidžia mergina.

2 stotelė. Vaizdas

Antroji Bertos aistra, tapusi gyvenimo būdu – fotografija. „Ji man nebuvo svetima, nes tėtis mėgo fotografuoti. Žiūrėti į nuotraukas visąlaik buvo labai įdomu. Tėtis leisdavo jas namuose daryti kartu, padėti jam, nors žinodavo, kad daug ką galiu sugadinti. Esu sugadinusi krūvą nuotraukų. Tiek užsižiūrėdavau į ryškėjantį vaizdą, kad jas permirkydavau ryškaluose“, – šypteli Berta.

Pašnekovė prisipažįsta nenorėjusi tapti menininke ir stoti į Vilniaus dailės akademiją. Jai įdomiau buvo žurnalistika, orientuota ne į saviraišką, bet į santykį su žmonėmis, jų istorijų pasakojimą. Dėl to pasirinkusi studijas VU KF Žurnalistikos institute.

„Studijuojant susidomėjimas fotografija augo, o rašyti patiko vis mažiau (šypsosi). Sugalvojau, kad reikia pastudijuoti kitur. Danijos žurnalistikos mokykloje radau įvadą į fotožurnalistiką. Nors nelabai turėjau patirties ar darbų pavyzdžių, buvau priimta. Studijos Danijoje tapo perversmu, nes supratau, ką noriu daryti, kas man įdomu“, – prisipažįsta fotografė, bakalauro baigiamąjį darbą rašiusi fotožurnalistikos tema.

Po bakalauro studijų Berta metus ieškojo, ką galėtų studijuoti toliau. „Radau naują programą International Multimedia Journalism Pekino užsienio studijų universitete. Tai man atrodė tobula, nes vien fotožurnalistika yra siaura sritis. Rasta programa sudomino. Multimedija skatina ieškoti, eksperimentuoti“, – tvirtina pašnekovė.

Studijuoti Kinijoje jai patiko, nes dėstytojai buvo įdomūs, o kartais paskaitas vesdavo svečiai iš „Al Jazeera“, „The Guardian“, kitų pasaulyje žinomų leidinių fotografai.

„Fotografijoje veikia ne vien akys. Turi labai jausti: aplinką, žmones, būti nuoširdus, bendrauti. Nebūtinai kalba, nes dažnai gali nesusikalbėti. Žmonės turi norėti tave prisileisti, nebijoti, pasitikėti. Fotografuojant ir publikuojant nuotraukas svarbu parodyti tai, ko kiti įprastai negalėtų pamatyti. Tai reiškia kitu kampu atkreipti dėmesį į detales, emociją. Jeigu gaudai tai, kas paviršiuje, neatlieki pagrindinės savo darbo funkcijos“, – paaiškina fotografė.

Jai svarbu tai, kas kelia emocijas, tad Bertai ne prie širdies režisuota fotografija. „Man patinka, kai veiksmas vyksta prieš akis ir turiu su juo tvarkytis. Man patinka lįsti giliau į istorijas. Svarbu ne tik matyti, bet ir žinoti“, – pabrėžia mergina. Dažname jos kadre vyrauja vaikai. Bertai smagu su jais leisti laiką, nes vaikai smalsūs, juos galima ko nors pamokyti.

3 stotelė. Vanduo

Bertos magistro darbo kūrybinė dalis buvo projektas „The River Runs Back“ (liet. „Upė teka atgal“) kartu su Tomu Hankocku. „Visuose miestuose teka kokia nors upė: Vilniuje, Kaune, Niujorke, Paryžiuje. Pekine tokios upės nebuvo. Galvojau, kad turi būti, tik gal apie ją nieko nežinau. Pradėjau domėtis. Išsiaiškinau, kad vis dėlto buvo tokia upė, prie kurios kūrėsi Pekinas.

Maniau, sukursiu istoriją apie ją: keliausiu palei upę pėstute, apsistosiu kaimuose, fotografuosiu gyvenimą. Paaiškėjo, kad upė išdžiūvusi. Beieškodama informacijos toliau, atradau, kad miesto valdžia parengė projektą upei atkurti. Taigi gyvenimas prie upės kito. Rodydama projekto eigą, rodžiau ir žmonių santykį su upe“, – sako pašnekovė.

Nuo vaikystės vanduo merginai buvo įdomi vieta, būsena, forma… Paradoksalu, bet vanduo, kuris yra Bertos mėgstamiausias dalykas, tuo pat metu yra kankinantis, nes merginai pasireiškia jūros liga: „Man patinka nardyti. Kad atsidurčiau nardymo vietoje, dažnai turiu plaukti valtimi ar laivu. Kartais taip supykina, kad nardymas tampa nebe toks smagus, koks galėtų. Nors tai vargina, sunku, bet nenoriu nustoti nardyti arba plaukioti. Neseniai Indonezijoje atradau nardymą be deguonies baliono – įkvepi ir neri.“

„Nardymas yra įdomus užsiėmimas, įdomi patirtis. Tai kitokia būsena nei vaikščiojimas žeme. Vaikystėje norėjau būti undinė, gyventi su vandens būtybėmis. Dabar bent trumpam pavyksta apsimesti“, – šypsosi Berta. Jai įdomu ir fotografuoti vandenyje, nors labai sunku, tad ateityje norėtų pasigilinti į fotografavimo po vandeniu subtilybes.

4 stotelė. Dėstymas

Rudens semestre Berta skaitė paskaitas ir vedė seminarus Komunikacijos fakulteto kūrybos komunikacijos antrakursiams, anksčiau – fotožurnalistikos seminarus žurnalistikos pirmo kurso studentams. Kaip nutiko, kad buvusi studentė tapo lektore?

„Dėstytoja Margarita Matulytė, kuri buvo ir bakalauro baigiamojo darbo oponentė, užsiminė apie tokią galimybę, paskatino, ir viskas tiesiog nutiko savaime (šypsosi). Kai baigiau magistro studijas, grįžau į fakultetą“, – prisimena dabar jau lektorė Berta.

Jos teigimu, šiandienos studentai laisvesni, galbūt įžūlesni, drąsesni nei jos kartos, be to, imlūs, kūrybingi, greit viską perprantantys, jų tarpusavio bendravimas kitoks.

„Norint juos kuo nors sudominti, reikia pasistengti. Dėstau specifinį dalyką, kuris yra labiau suprantamas kaip pomėgis. Tačiau įdėtos pastangos dažnai atsiperka, nes studentai ką nors atranda, kartais patys nustemba ir kitus nustebina. Dėl to šis darbas ir įdomus. Jis nemonotoniškas, grįstas bendravimu. Man labai svarbu bendrauti, nuolat palaikyti ryšį, kad kūrybinis procesas vyktų nenutrūkstamai“, – dėstymą apibūdina fotografė.

Pasak lektorės, standartai, šablonai, stereotipai yra blogiausias dalykas, galintis nutikti kūrybiškumui. „Jį reikia puoselėti, auginti. Jeigu žmogus turi daryti, kaip reikia, sunku vėl jį priversti patikėti, kad nebūtinai turi būti taip, kaip parašyta, kad gali būti visai kitaip. Kartais studentai nepasitiki, kai leidžiu daryti, ką jie nori, lyg nesuprasdami, kaip taip gali būti“, – atskleidžia lektorė.

5 stotelė. Žemėlapis

Paskutinėje stotelėje, kaip ir dera keliautojui, bus žemėlapis. Tačiau šįkart – svajonių ir norų. Berta yra rašiusi, kad „kelionės neturėtų būti gyvenimo nuotykis. Nuotykis turėtų būti pats gyvenimas, išpaišytas svajonių ir norų žemėlapyje.“

Paklausta, koks jos žemėlapis dabar, atsakė: „Dar tik pradėjau jį paišyti, jis dar tuštokas. Bet yra labai daug vietų, kurias turiu užspalvinti. Keliaudama sutinku žmonių, nusprendusių metams ar dvejiems išvykti į gyvenimo kelionę, o grįžus gyventi kaip anksčiau.

Man atrodo, toks požiūris neteisingas. Gali kiekvieną dieną turėti po mažą nuotykį, gali kasdien ko nors ieškoti, padaryti kažką, ko niekad nedarei, išmokti kažko naujo. Tai turėtų būti natūrali būsena, nuolatinis būvis, nuolatinis ieškojimas. Kartais žmonėms atrodo, kad keliauja lengvabūdžiai, kuriems niekas nerūpi, bet dažnai tokie žmonės yra labai gilūs ir įdomūs, daug visko išgyvenę, kitaip viską matantys.“