Dažnam pietinė Prancūzijos dalis atrodo ideali: nepakartojama gamta, puikus klimatas ir tas užburiantis Provanso žavesys. Ar tikrai tai yra rojaus kampelis, kur viskas iš tiesų pasakiškai gražu bei dvelkia prabanga?
Pirmoji mintis aplankyti išsvajotuosius Prancūzijos pietus užgimė dar mokykloje, bevartant spalvotus, nuotykiais persunktus kelionių žurnalus, iš kurių puslapių į mane žvelgė Kanų, Nicos, Marselio ir dar daugelio kitų kasdien garsiai linksniuojamų miestų pavadinimų glamūriniai vaizdai.
Aš turėjau galimybę pažinti dalelę šio gamtos grožio ir praleisti savaitę saulėtoje Prancūzijoje, begriaunant turizmo industrijos sukurtus stereotipus bei atrandant tikrąjį Provanso grožį ir save.
Savo kelionę pradėjau nuo Nicos. Šis, antras pagal dydį prie Viduržemio jūros įsikūręs Prancūzijos miestas, dar kitaip vadinama Nice la Belle, yra įsikūręs Alpių papėdėje ir skalaujamas žydrojo vandens.
Nicos senamiestis (vieile ville) savo dydžiu tarsi pranyksta naujų namų apsuptyje, tačiau yra žavingas ir savyje slepia įvairias boutique parduotuvėles, rytinį vietinį turgų bei jaukias kavines ir restoranus. Senamiestis, kuriame pastoviai zuja turistai ir alsuoja miestelėnų gyvenimas, įsikūręs miesto dešinėje, šalia parko Parc de la Colline du Chateau, kurio strateginė vieta (kalva ir iškyšulys) leidžia grožėtis tiek Nicos uostu tiek ir fantastiška miesto bei paplūdimio panorama.
Šis parkas taip pat yra geriausia vieta iš paukščio skrydžio apžvelgti turbūt populiariausią miesto gatvę – Anglų promenadą, kuri driekiasi nuo pat senamiesčio iki Nicos oro uosto. Sukorę apie 17 kilometrų ir praleidę dieną Nicoje, išskubėjome į kitą kelionės stotelę - Aix En Provence - miestelį, iš kurio planavau likusias kelionės išvykas.
Aix En Provence – puikus pasirinkimas dienos ekskursijai. Miesto centras patogus apžiūrėjimui – pagrindinė gatvė skiria senamiestį nuo naujamiesčio ir, turiu pripažinti, abi dalys vertos vizito! Susiradusi Turizmo informacijos centrą (įsikūręs pagrindinės gatvės gale) ir jame gavusi žemėlapį, nusprendžiau neskubėdama aplankyti man įdomiausiomis pasirodžiusias vietas – miesto aikštes, bažnyčias bei tiesiog pasiklysti ir nardyti po siauras, jaukias senamiesčio gatveles pripildytas miesto alsavimo ir gyvenimo triukšmo.
Beje, kurioziškai nuotraukoje vijokliais apaugęs namas priklauso mane šalia jo fotografavusiam žmogui, kuris tik nueidamas pasakė „this is my house“ (angl. tai yra mano namas).
Kitą dieną, išmaišiusi Aix En Provence, išsiruošiau į kitą savo tikslą – jaukų pajūrio miestelį Cassis. Tai man didžiausią įspūdį palikusi lankytina vieta kelionės metu, tad ilgai negalvojusi ir įvertinusi veiklos bei pramogų pasiūlą, nusprendžiau grįžti ten ir kitą dieną.
Mėgstančius pasyvų poilsį pasitiks net keli miestelyje įsikūrę paplūdimiai, gurmanus – jaukūs restoranai, esantys miestelio uoste, tačiau aš pasilepinusi saule paplūdimyje, suraičiusi jau nesuskaičiuojamą kiekį pain au chocolat, nusprendžiau likusią dienos dalį paskirti susipažinimui su Cassis architektūra ir pasivaikščioti turistų neišmintomis ir nepopuliariomis miesto gatvelėmis, talpinančiomis visą Provanso apdainuotą žavesį.
Tylus bei raminantis vėjo siūbuojamų jachtų stiebų gaudesys ne tik įsupo mane į transo būseną, tačiau veikė kaip puiki priemonė atsiriboti nuo aplinkos ir pasinerti į save ir savo norus, ateities vizijas bei pažinti savąjį aš. Jausdama spindulius ant saulės nugarinto veido ir švelniai glostantį pavasario vėją plaukuose, žvelgiau į žmones aplinkui ir supratau, kad nei sekundei nesijaučiu viena, netgi priešingai, puikiai jaučiuosi vienumoje. Tas jausmas buvo išlaisvinantis ir, esu tikra, atvertė naują puslapį mano kelionių knygoje – keliavimą vienai. Tačiau, grįžkime prie nuostabiojo Cassis.
Kitą dieną, kaip ir minėjau, nusprendžiau vėl praleisti Cassis, tačiau vedama nuotykių troškimo pasirinkau kiek kitokį keliavimo būdą – kelionę autostopu. Praeityje esu taip keliavusi įvairiose šalyse, tačiau norėjau sau įrodyti, jog vis dar galiu išstumti save iš komforto zonos, ypač šalyje, kuri pagarsėjusi angliškai nemėgstančiais bendrauti tautiečiais.
Turiu pripažinti, jog ilgai laukti neteko ir netrukus buvau pakeliui savo tikslo link su klasikinės muzikos besiklausančiu, garbingo amžiaus vyru, kuris (kiek supratau savo limituota prancūzų kalba) lankėsi Aix turistiniais tikslais. Kitas, mane pavėžėjęs prancūzas, šnekėjo angliškai ir geros valios vedamas mane nuvežė į tik vietiniams žinomą vietą, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužianti Cassis panorama.
Kuomet pasiekėme miestelį, nusprendžiau, jog vakar saulės padauginau ir noriu aktyvesnio laisvalaikio, tad vietoj plaukimo laivu (siūlomos įvairios ekskursijos, kurias galima įsigyti vietoje) nusprendžiau žygiuoti aplankyti toliau nuo miesto įsikūrusio uosto ir nuostabių atsiveriančių vaizdų nuo uolų (trasa neskubant įveikiama per 2 -3 h, tačiau galima žygiuoti ir toliau besitęsiančiomis trasomis, kurių trukmė apie 5h).
Pakerėta gamtos grožybių, kitą dieną su draugų kompanija nusprendėme visą popietę paskirti kopimui ir apžiūrėti pietų Prancūzijos grožiu vadinamuosius Calanques. Patarimas: nesirinkite populiarių trasų šventinėmis bank holiday dienomis, nes mums ramus pasivaikščiojimas pavirto į masinį pikniką su ribota erdve net prisėsti. Gamta išties gniaužianti kvapą, tačiau būrys žmonių aplink tikrai trukdė pasimėgauti vietove. Tad, rekomenduoju nedaryti tokios klaidos.
Paskutinis aplankytas miestelis, prieš traukiant atgal į Nicos oro uostą buvo Ventabren. Tai dar vienas tipinis pietų Prancūzijos miestelis, kuriame, sprendžiant iš mus visame miestelyje sekusio susidomėjusio jauno prancūzo, turistai nėra itin dažnas reiškinys. Miestelis įsikūręs ant kalvos, tad galima grožėtis aukštumose esančiais gretimais kaimeliais. Ventabren, nors ir mažas, bet labai jaukus ir dvelkia Provanso žavesiu. Pakeliui užsukome aplankyti Roquefavour akveduko, kuris yra didžiausias akmeninis viadukas pasaulyje.
Lėktuvui paliekant Nicą ir saulėtąją Pietų Prancūzijos pakrantę, turėjau dar vieną galimybę pažvelgti į lig šiol nepažintą ir svetimu buvusį kraštą, tačiau tvirtai žinojau, kad grįšiu. Pakopinėti Cassis, bei atrasti dar daugiau mažų, jaukių Provanso miestelių, nes juose, toli nuo turistų populiariausių lankytinų vietų ir slepiasi tikroji pietų magija.
