Visoje ES keliavimas autostopu (dažniausiai vadinamas žargoniniu žodžiu tranzavimas) yra legalus. Jis taip pat visiems matytas – pakelėje iškeltas pirštas tapo bemaž universaliu keliavimo simboliu. Jei tik žinome, kurį pirštą ištiesti. Ši veikla taip pat apipinta mitais ir išankstiniais nusistatymais, legendomis, suprantamomis tik nedaugeliui praktikuojančiųjų. Ką reiškia tranzavimas? Ir kaip tai daryti?
Keliavimas autostopu yra mūsų civilizacijos lakmuso popierėlis. Galimybė ir noras tranzuoti parodo, koks yra pasitikėjimo lygis visuomenėje. Tai yra galutinė laisvės išraiška, net neįsivaizduojama ankstesniais laikais. Kuriame istorijos periode galima buvo tokiu greičiu saugiai keliauti per visą žemyną? Už dyką. Kada tik panorėjus.
Yra suprantamų priežasčių, dėl kurių vis dėlto ne visi bando tranzuoti. Dažnai kartojama, kad tai pavojinga. Kodėl? Tarp dažniausiai įvardijamų priežasčių yra žmogžudžiai, neprognozuojami vairuotojai, prievartautojai, vagys, greitai lekiančios mašinos ir policija. Kitaip tariant – žmonės. Labiausiai baiminamės vieni kitų, darydami prielaidą, kad 1) patys esame išskirtinai geravališki ir kelyje turime didesnę tikimybę sutikti piktai mums linkinčius žmones; arba 2) tranzuotojus dažniausiai pavežėja keistuoliai. Dalis abejonių yra pateisinamos, mat tranzuodamas niekada nežinai, kur vairuotojas tave nuveš, kokius žmones sutiksi kelyje, o taip pat – kiek laiko užtruks kelionė. Taip pat tenka kęsti speigą, šaltį, alkį, nuovargį, piktus žvilgsnius, abejingumą, fizinį nepatogumą bei kartas nuo karto atsirandantį poreikį visus garsiai iškeikti.
Priekaištai iš dalies pateisinami ir visiškai suprantami, nes viena išvardintų prielaidų yra, mano manymu, tiksli. Tranzuotojai pakankamai dažnai susitinka su kultūriškai nestandartiniais vairuotojais. Važiavau su vagimis (aršiai besikeikianti kontrabandininkė, kuri maloniai aprodė spalvingiausius pasienio vieškelius), policija („Ar žinojai, kad nelegalu tranzuoti prie greitkelio? Leisk pavėžyti iki artimiausio miesto, iš ten bus lengviau“), nelegaliais imigrantais, „fūristais“, turistais, hipiais, verslininkais, o taip pat vieną kartą su autobuso vairuotoju.
Paprastai vairuotojai, kurie sustoja, yra malonūs ir mandagūs. Visų pirma todėl, kad nemalonūs ir nemandagūs nesustoja. Visų antra – todėl, kad sustoti yra linkę žmonės, kurie patys kažkada tranzavo arba kurie labiau pasitiki žmonėmis. Mat priimti tranzuotoją į savo mašiną taip pat reikia drąsos. O iš rizikos ir drąsos gimsta maloniausi prisiminimai. Nes tranzavimas nėra tik pigus būdas keliauti. Keliavimas autostopu – tai lengviausiai pasiekiami ir trumpiausi vartai į nuotykius.
Kaip tranzuoti? Nėra geresnio būdo išmokti tranzavimo kaip tiesiog tai daryti. Tačiau yra keletas gairių, kurios labai padidina mūsų šansus.
1. Atrodyk tvarkingai. Turi tik vieną progą palikti pirmą įspūdį. Kadangi galimybių langas užsidaro per 1-2 sekundes, būtina maksimaliai išnaudoti laiką, kai vairuotojas mus mato. Vairuotojams pasitikėjimą kelia žmonės, apsirengę panašiai kaip jie patys. Tiesa, kurią išmokau, kai kostiumuotas tranzavau iš oficialaus susitikimo. Užtrukau keletą kartų ilgiau nei įprastai. Turbūt todėl, kad šeštadienio popietę retai sutiksi kostiumuotą vairuotoją.
2. Stenkis užmegzti akių kontaktą su vairuotoju. Akiniai nuo saulės neabejotinai prideda stiliaus ir kietumo, tačiau trukdo parodyti mūsų gražias akis. Jie leidžia vairuotojui paslėpti savo žvilgsnį ir sąžinę. Akių kontaktas yra vieną stipriausių priemonių transliuoti savo nuoširdžią šypseną ir meilę pasauliui. Taip pat patartina nusiskusti barzdą.
3. Turėk kuprinę ir ženklą/užrašą. Gerai matomas ženklas padeda sudominti vairuotoją. Tikslo pavadinimas, parašytas ant popieriaus, didina mūsų šansus, tačiau rekomenduoju kūrybiškai spręsti problemą. Didžiulis iš popieriaus pagamintas nykštys, juokingas tekstas ar sušoktas „vairuotojo viliotinis“ šokis pakelėje sukelia šypseną. O šypsena reiškia saldžius, saldžius endorfinus vairuotojo smegenyse. Būtent juos stengiamės medžioti. Laimingas vairuotojas yra linkęs sustoti.
Keliasdešimties litrų kuprinė siunčia kitą svarbią žinutę – „šis žmogus yra keliautojas“. Vadinasi, jis nėra valkata, girtuoklis, vietinis chuliganas ar kita išpera. Kuprinė gelbsti taip pat kitais atvejais. Saviškę naudojau kaip kėdę, pagalvę, spintą, skėtį, stalą ar inkarą*. Atributika gali mus išgelbėti ir tada, kai smakras apžėlęs labiau nei Dzūkijos pakelės, o marškinėliai atrodo kaip picerijos staltiesė.
4. Rinkis vietą protingai. Prieš stodamas su iškeltu nykščiu stebėk mašinas: jų greitį, įpročius ir dažnį. Stenkis rasti vietą, kur būsi matoma(-as) iš toli, kur mašinos važiuos įmanomai kuo lėčiau bei turės vietą sustoti. Paskutiniai miesto šviesoforai dažnai įvardijami kaip patogiausia vieta. Vertos dėmesio taip pat degalinės ir kelio užkandinės. Surasti tinkamiausią vietą reikia nuojautos ir patirties, tačiau ji ateina greitai.
5. Svarbiausia – kantrybė. Įprastai tranzavimas reikalauja dvigubai daugiau laiko nei kelionė savo mašina. Tiesa, kartais pirma pravažiuojanti mašina nuveš mus iki pat galutinio taško, tačiau patartina apsišarvuoti kantrybe. Niekinantys iš už vairo mėtomi žvilgsniai ar kartkartėmis rodomas vidurinis pirštas priverčia nepalūžti gyvenime ir atkakliai siekti tikslo. Šie sugebėjimai neįkainojami ir kitose gyvenimo srityse.
Pigiausias pasaulio bilietas užsitarnaujamas kantrybe, prakaitu, nuoširdumu ir gudrybėmis. O mainais siūlo visa, kas pasaulyje įdomiausia. Jei užstrigsi Dievo pamirštoje žemėje, kur nepaprastai karšta, šalta arba šlapia, kur nepažįstami veidai spokso į mus kaip į tarakoną, o šypsena veide jau seniai perėjo į vos slepiamą skausmo grimasą, prisimink visuotinius tranzavimo dėsnius:
1. Jei yra kelias, atsiras ir juo važiuojanti mašina.
2. Anksčiau ar vėliau viena jų būtinai tave paims.
Kokių patarimų turite jūs, kolegos tranzuotojai? Rašykite juos, prašau, komentaruose.
* Ypač praverčia pick-up‘o bagažinėje važiuojant 100 km/h greičiu.