Piligrimo pasą turėsiu pristatyti kiekviename etape, kai tik apsistosiu piligrimų nakvynės namuose. Klierikas ilgai ieško spaudo, bet neranda. Jis mane veda į zakristiją. Atversta senoji giesmių knyga – ant komodos. Netoli – rinkinukas krikštynoms. Visiškai paruoštas naudoti. Jis pažymi knygutę paprastu antspaudu. Kelias prasideda.
Šiandien programoje – daugiau kaip 20 kilometrų per Kamargo nacionalinį parką, baltų arklių, užsemtų ryžių laukų ir pietietiškų vaismedžių kraštovaizdį. Vyrai baltais kombinezonais ir apsauginiais akiniais purškia ilgas abrikosų eiles. Šiandien ūkininkas tampa chemijos industrijos darbuotoju.
Pasaulio krašto gatvėje – lietuviškas gintaras
Saint Guilhem Le Désert mieste esančioje Pasaulio krašto gatvėje (Rue du Bout du Monde) jauna vienuolė iš Sirijos atidaro svečių namų duris. 10 lovų viename erdviame kambaryje, bendra vonia ir virtuvė už 12 eurų žmogui. Miestelis kalnų papėdėje yra turistinis. Maisto parduotuvės nėra, bet užtat gausios amatininkų dirbtuvės kviečia įsigyti karolių, rankinukų ir... lietuvišką gintarą geromis lietuviškomis kainomis. Taip teigė viena iškaba.
Kelionė trunka pustrečio mėnesio
Eiti į žygį – populiaru Prancūzijoje. Visa šalis apraizgyta Grande Randonnee (GR) žygio takais, pažymėtais baltomis ir raudonomis linijomis. Juos žymi patys keliautojai savanoriai. Piligrimo takas Saint Jacques de Compostelle tęsiasi nuo pat Arlio iki Santjago de Kompostelos miesto Ispanijoje. GR takų sistema pradėta kurti po Antrojo pasaulinio karo. Pakeliui į Saint Jean de la Blaquiere sutinkame vieną savanorių komandą. Dvi moterys ir vienas vyras – pasivaikščiojimų kalnuose ir savo krašto istorijos entuziastai. Teptukas ir trafaretas pririšti prie diržo, jie ieško gerai matomų vietų, kur galėtų nudažyti GR ženklus. Nuo šiol atkarpa tarp Saint Guilhem Le Désert ir Saint Jean de la Blaquiere praeis pro seną miesto pilį. Viduramžiais piligrimas išsiruošdavo į kelionę su lazda ir kriaukle, iš kurios jis gerdavo ir valgydavo. Kriauklė dabar žymi kelią Ispanijos link.
Saint Jacques de Compostelle kelyje sutikau visokių piligrimų. Veteranai dėl galimybės per mišias išvysti milžinišką smilkintuvą, skraidyte skraidantį bažnyčios navoje, į miestą Ispanijoje diena iš dienos keliauja du su puse mėnesio. Dauguma iš jų jau anksčiau, jaunystėje, buvo atkeliavę iki Santjago de Kompostelos. Tačiau ne iš karto sukardami visą kelią, o etapais, per kelerius metus.
Piligrimo kelias – bėgimas nuo tikrovės
Saint Guilhem Le Désert susipažįstame su Nicolas, bankininku iš Perigėjaus. Jo darbas – išduoti kreditus ūkininkams. Bankininkas čia – ne dėl religinių ieškojimų. Pasaulio finansų krizė įsibėgėjo ir jis nori permąstyti savo gyvenimą.
Kitas piligrimas vardu Michelis nešasi lengvą kuprinę. Jis prisisegęs kriauklę ir vaikščiodamas atsiremia į lazdą. Vienas jo inkstas persodintas. Jam būti piligrimu – tai vienintelis būdas jaustis gyvam ir atsidėkoti Aukščiausiajam už gyvybę.
Šio kelio „katorgininkai“ ant pečių neša 15 kilogramų ir daugiau. Kasdien pėsčiomis jie nukeliauja apie 40 kilometrų. Piligrimo kelias – kaip sportinis iššūkis ir pabėgimas nuo realybės.
Iš naujo susipažįstu su Prancūzijos miestelių tvarkaraščiu. Šeštą valandą kepyklos jau atidarytos. Pakeliui į pamokas mokiniai ten užsuka bandelių (pranc. croissant ir pain au chocolat). Vietiniai pensininkai renkasi kavinėse ir aptaria vakarykščio futbolo žaidimo rezultatus. Nuo 12 iki 14 valandos visose parduotuvėse – pietų pertrauka. Kiek vėliau, 16.30 val., mamos laukia skambučio, kad galėtų iš mokyklos pasiimti vaikus. Tą pačią valandą pensininkai skuba į miesto aikštę, vadinamąją boulodrome, ir žaidžia petankę. Vakarop žmonės susirenka „visuotinėms mišioms“. Lygiai 20 val. prasideda televizijos žinios, vadinamasis le journal télévisé. Visi įdėmiai sėdi ir klausosi naujienų vedėjo. Pro pravertus langus ir balkonus aidi garsai nuo vieno namo iki kito.
Modernus pasaulis piligrimystės nepakeitė
Palieku Lodevą aštuntą valandą ryte. Skamba Katedros varpai. Lygiai pusę trijų, po pietų, lydima varpų aidėjimo, ateinu į Joncels miestą. Mažuose miesteliuose varpų niekas rankomis seniai nebeskambina. Pradėjau kelią kaip keliautoja, o baigiu jį kaip piligrimė. Pirmiausiai kitų akimis. Vos prasidėjus kelionei, parduotuvės kasininkė pataria stumti, o ne nešti pirkinius.
„Tausokite jėgas, jūsų kuprinė sunki, o jūsų kelias dar ilgas“ , – ištarė ji. Per dieną keliauju nuo miestelio iki miestelio, užsuku į bažnyčias, vietiniai gyventojai visus piligrimus, o ir mane, kalbina apie dienos kelią ir pataria, kur kreiptis. Kaip viduramžiais, kai prasidėjo visuotinė piligrimystė Santjago de Kompostelos link. Einu per dieną tiek pat kilometrų, kiek tuo metu ėjo kiekvienas piligrimas. Girdžiu tuos pačius varpus, kokius piligrimai tuo metu girdėjo. Modernus pasaulis šito dar nepakeitė.
Baigiu savo kelionę Joncels miestelyje. Nuo pat pirmųjų dienų visi patarė ten apsistoti. Viešbučio „Villa Issiates“ (senasis Joncels pavadinimas) šeimininkų – poros, kilusios iš Lietuvos – gerumas legendinis. Šeimininkė Giedrė užaugo Juodkrantėje, jos vyras Alainas – Prancūzijoje. Alaino senelis po Pirmojo pasaulio karo atvyko į Šampanės regioną virti alaus. Giedrės tėvas žiemos mėnesius praleidžia Joncels. Kai jis negrybauja, drožinėja. Tad jaučiuosi atėjusi ne į Joncels, o į raganų kalną Juodkrantėje.