Piligrimų kelias, apie kurį niekas nežino

Ispanijos piligriminiam keliui Camino de Santiago tapus savo paties populiarumo auka, Matthew Hirtesas nusprendė išbandyti ne tokį žinomą piligriminį kelią, esantį už 1750 km į pietus.

Visi yra girdėję apie Ispanijos Camino de Santiago, daugiau nei 1000 km ilgio Švento Jokūbo kelią, kuriuo piligrimai keliauja į Galisijoje esančią Santjago de Kompostelos katedrą, kur, tikima, yra palaidoti šventojo palaikai. Tačiau mažai kas žino, kad yra dar vienas Camino – už 1750 km į pietus, Atlanto vandenyne esančioje Gran Kanarijos saloje.

Apie šį piligriminį kelią nežino net vietos gyventojai, bent jau jie nesugebėjo man suteikti apie jį informacijos. Oficialiame salos turizmo informacijos centre pateikta informacija nebuvo išsami, pora prašalaičių prancūzų nieko nebuvo šį kelią nebuvo girdėję, o bedantis vietos gyventojas pasiūlė man eiti pagrindiniu keliu. Tačiau tai nesumažino mano ryžto rasti tą kelią ir užbaigti tai, ką pradėjau.

Visame pasaulyje garsus Camino de Santiago daug metų figūravo mano norų sąraše. Girdėjau, kad norint nueiti šį netrumpą kelią reikia ištvermės, ir aš nekantravau įrodyti savo jėgą ir įgūdžius, įgytus daug metų reguliariai keliaujant pėsčiomis. O tada sužinojau, kad tik 1 procentas šio kelio eina gruntkeliu, o visa kita – asfaltuoti keliai ir greitkeliai. Taip pat man nesinorėjo tapti vienu iš apytikriai 300 tūkstančių piligrimų, kurie kasmet ryžtasi šiai epinei kelionei.

Ieškojau piligriminio kelio, kuriuo neitų minios, kuris būtų dvasingesnis – būtent taip ir sužinojau apie antrąjį Camino de Santiago, kurio 99 procentų sudaro gruntkelis, ir kuriuo kasmet nueina vos keli žmonės.

Gran Kanarijos Camino de Santiago istoriškai jungė dvi didžiausias salos bažnyčias, pastatytas Šv. Jokūbo garbei – stovinčias pietinėje salos dalyje esančiame Tuntės kaime ir Galdaro mieste šiaurės vakaruose. 2011 metais šis kelias buvo išplėstas į pietus ir dabar veda nuo vienos pakrantės iki kitos per vešlią Gran Kanarijos augmeniją.

Ispanai salą kolonizavo XV amžiuje, katalikų monarchams Ferdinandui iš Aragono ir Izabelai iš Kastilijos siekiant išplėsti naujai suvienytą valstybę.

Užkariautojai Galdare pastatė bažnyčią, skirtą Šventam Jokūbui (jų šalį globojančiam šventajam). Tai buvo pirmoji bažnyčia, pastatyta ne žemyninėje Ispanijos dalyje.

Legenda byloja, kad XVI amžiuje pietrytinėje salos dalyje, Arguineguino pakrantėje išsilaipino Galisijos jūreiviai. Jie ant pečių atgabeno Švento Jokūbo atvaizdą, kaip padėką už tai, kad saugiai pasiekė žemę.

Daugiaspalvę skulptūrą jie pastatė celėje, kurią įrengė Valle de La Plata, o 1850 metais skulptūra buvo perkelta į Tuntės kaimo bažnyčią. Greitai atsirado piligrimystė iš vienos bažnyčios į kitą – iš šiaurės į pietus ir atgal keliu, kuriuo piemenys gindavo ožkų bandas. Pradžioje į piligrimystę išsiruošdavo salos gyventojai, kurie tikėjosi stebuklo, arba tie, kurie pasižadėdavo juo nukeliauti, jei bus atsakyta į jų maldas.

Šiandien išplėstasis Camino de Santiago (76,9 km, trijų dienų ir trijų atkarpų kelionė) prasideda Maspalmaso turizmo informacijos biure, kuris kažkodėl įkurtas ne Maspalmaso, o kaimyniniame Playa del Inglés kurorte. Čia tarp akį rėžiančių tatuiruočių ir auskarų vėrimo salonų iškabų pirmą kartą pamačiau piligriminio kelio ženklą. (Ieškokite „Ruta Jacobea“ ženklų, nes Camino de Santiago žinomas ir šiuo pavadinimu).

Turint omenyje, kad ženklų, nukreipiančių į piligrimų kelią, yra labai mažai, antrąjį jo variantą radau labiau atsitiktinai. Pakliuvau į pirmąją atkarpą, kuri veda į Degollada de Garito – teko leistis stačiu nuolydžiu į tarpeklį. Praėjau baisųjų Arteara nekropolį – čiabuvių Gran Kanrijos gyventojų, kurie saloje gyveno iki ją užkariavo ispanai, laidojimo vietą. Daugiausiai ėjau vienumoje, kartą pravažiavo džipas, sukėlęs dulkių debesį. Iš kairės ir dešinės stūksojo didžiulės vulkaninės kilmės uolos, jaučiausi mažas ir nuolankus tokioje gamtos didybėje.

Gran Kanarija liaupsinama dėl labai dažnai čia šviečiančios saulės, tačiau ji čia leidžiasi gana anksti. Tad apie 19 valandą pasistačiau palapinę sode, esančiame netoli Fatagos kaimo. Pro palapinę supančių vaismedžių šakas vaiduokliškai švilpė vėjas, bet mane guodė pavienio automobilio, važiuojančio netoliese esančiu pagrindiniu keliu, vaizdas.

Kitą dieną gerai pailsėjęs vėl išsiruošiau į kelią, ir rytui įpusėjus pasiekiau Tuntės kaimą, kuriame savo žygį pradėdavo senųjų dienų piligrimai. Apsilankiau bažnyčioje, kuri buvo pastatyta XVII amžiaus pabaigoje toje vietoje, kurioje prieš tai buvo Švento Bartolomėjaus buveinė. Centrinę altoriaus dalį vis dar puošia šio šventojo misionieriaus, atnešusio krikščionybę į Armėniją, atvaizdas. Bet mane labiau sujaudino originali Švento Jokūbo skulptūra. Nepaisant to, kad nesu labai religingas, ji man sukėlė pagarbią baimę.

Kitą kelio atkarpą sudarė 18,8 km kelias įkalnėn į salos centrą. Kuprinę man sukrovė žmona, ir užsidėjęs ją savo namų svetainėje, suklupau nuo jos svorio. Tad keliui statėjant, kuprinė vis labiau slėgė mano pečius, o pro šalį kaip kulka praskriejęs dviratininkas kažkodėl neįkvėpė man pasitikėjimo savimi. Tačiau pagaliau priėjęs proskyną pušyno gale, pajutau dvasinį pakilimą, ir mano našta nebeatrodė tokia sunki.

Tolumoje pamačiau išsiskiriantį Roque Bentayga uolienų darinio pavidalą, virš jo matėsi Teidės ugnikalnis, esantis kaimyninėje Tenerifės saloje. Kairėje galėjau įžvelgti El Fraile – uolą, kurios pavidalas primena vienuolį, ir La Rana, kuri panaši į varlę. Šis didingas vaizdas per dieną pavargusiam piligrimui atrodė tikra Dievo dovana. Jaučiausi taip, tarsi vienuolis būtų man parodęs stebuklą.

Kalnų oras buvo saldus, bet daug vėsesnis nei žemiau esančiame Fatagos slėnyje. Turint omenyje salos klimato ir kraštovaizdžių įvairovę, nenuostabu, kad ji vadinama miniatiūriniu žemynu. Tad teko praleisti vėsią naktį šalia Cruz de Tejeda kaimelio, taip pavadinto dėl kryžiaus iš toteminių akmenų, žyminčio tikslų salos centrą.

Trečioji kelio atkarpa iš Cruz de Tejeda į Galdarą yra lengviausia – tereikia 1548 metrus nusileisti mišku ir dirbamais laukais. Tačiau čia iškilo sunkumų – nebuvo ženklų, nurodančių, kurioje pusėję yra Galdaras. Kad pamatyčiau kelią, man teko iš Artenaros – aukščiausiai virš jūros lygio įsikūrusio salos kaimo, kuriame dauguma vietinių vis dar gyvena olose įrengtuose namuose – grįžti į Pinos de Gáldar, šlovinamą dėl savo debesų krioklio. Dėl vėjo atrodo, kad vandens garai nuo pušų leidžiasi į idilišką žemiau esantį kraštovaizdį. Be vieno kito automobilio, sustojančio pasigrožėti nuostabiu vaizdu, nebuvo nieko, aš leidausi vienumoje, kol grįžau į žemyn vingiuojantį taką ir savo vienuolišką vienatvę.

Artėjant prie Galadaro, pušynus pakeitė dirbamos žemės laukai. Praėjau bananų plantacijas ir galiausiai pasiekiau savo kelionės tikslą – Iglesia de Santiago de los Caballeros, stūksančią vienoje iš gražiausių Gran Kanarijos aikščių.

Įžengęs į tylią ir ramią bažnyčią, pamačiau krikštyklą, kurioje ispanai krikštijo pirmuosius Kanarų gyventojus, atsivertusius į krikščionybę, taip pat dar vieną statulą, vaizduojančią Šventą Jokūbą ant žirgo.
Mano kelionė pagaliau baigėsi, ir aš prisėdau pailsėti ir apmąstyti savo piligriminį žygį.

Jei būčiau ėjęs Camino de Santiago Ispanijoje, būčiau pasiekęs savo tikslą. Juk galiausiai yra tik vieno kūno palaikai. Bet man jau niežėjo padai, nes norėjau ištyrinėti daugiau salos gamtos grožybių. Mano naujas noras svajonių sąraše: dar kartą eiti Gran Kanarijos piligrimų keliu, tik šįkart iš šiaurės į pietus.