Keli jų atskleidė, į ką atkreipia dėmesį būdami paprastais lėktuvo keleiviais, pradedant pranešimais iš piloto kabinos ir baigiant įgulos narių užuominomis, kad leidžiantis tikimasi turbulencijos.
„Dreamliner“ kapitonas „MailOnline Travel“ prisipažino, kad jis visada stebi, ar vyriausias skrydžio palydovas nėra kviečiamas į piloto kabiną. Pasak jo, skrydžio metu skubus vyriausio skrydžio palydovo iškvietimas gali reikšti, kad iškilo problemų… arba pilotui reikia dar vieno puodelio kavos.
„Taip pat svarbu stebėti, ar lėktuvo įgula rimtai žiūri į savo pasiruošimą – nepaliko jokių daiktų, kurie galėtų ridentis ar skraidyti aplinkui tuo atveju, jeigu tektų nutraukti pakilimą. Taip pat ir tai, ar jie tinkamai atlieka skrydžio saugos demonstraciją, – sakė pilotas. – O paprastomis dienomis aš stebiu, ar neteka skysčiai, ar neatsidarė dėžės ir panašiai.“
Platformoje „Quara“ taip pat galima rasti duomenų apie tai, ką pilotai ir įgulos nariai stebi būdami eiliniais keleiviais. Buvęs pilotas Tomas Farrieris prisipažįsta visada stebintis, ar nėra neįprastų garsų ir keistų kvapų. Taip pat jis stebi saulės kampą.
„Garsai visada yra naudingi, tačiau keleivių kabina dažnai yra puikiai izoliuota nuo bet kokių garsų, kurie galėtų byloti apie problemą. Kita vertus, kvapai sklinda pakankamai laisvai, ir kai kurie jų (pavyzdžiui, degalų, hidraulinio skysčio, perkaitinto oro srauto) yra pakankamai išskirtiniai, – samprotavo jis. – Netikėtas ir reikšmingas saulės kampo pasikeitimas taip pat gali būti pirmas ženklas, kad pakeistas kursas. Kitas dėmesio vertas požymis – intensyvus skrydžių palydovų skambinėjimas vidaus telefonu.“
Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų orlaivių pilotas Johnas Chesire’as pridūrė, kad jis dairosi, kur yra artimiausias avarinis išėjimas ir suskaičiuoja sėdynes tarp savęs ir išėjimo durų. Jis rašė: „Suskaičiuoja sėdynes tarp manęs ir to išėjimo. Tam reikia vos trumpam žvilgtelėti. Darau tai, kad jeigu prireiktų, galėčiau tamsoje ar po vandeniu, esant dūmams ar apsivertus, kad žinočiau iš anksto, kur tas išėjimas yra, kad galėčiau nematydamas suskaičiuoti sėdynes ir apčiuopom pasiekti avarinio išėjimo eilę. Tai kaskart padaryti greita ir lengva“.
O štai pilotas Michaelas Cohnas pripažįsta, kad visada kilimo metu klauso lėktuvo variklio keliamą triukšmą. „Būdamas labai mažų lėktuvų pilotu, iš tikrųjų nedaug žinau apie tai, kaip valdyti didelius orlaivius. Tačiau aš atkreipiu dėmesį į variklių garsus pakilimo metu (tuo metu sugedęs variklis nėra geras dalykas), kabinos oro slėgio pasikeitimus, kurie man byloja apie aukščio pokyčius, ir kvapus“, – prisipažino M. Cohnas.
Tuo tarpu buvęs salono įgulos narys Brentas Beachamas atskleidė pagrindinę detalę, bylojančią apie nusileidimo metu laukiančią turbulenciją. Jis rašė: „Kaip pagrindinių Amerikos oro linijų, kurių pavadinimas tegul liks neįvardintas, įgulos nariai mes galime ruoštis nusileidimui dar prieš kapitono pranešimą. Pavyzdžiui, vasaros metu į Las Vegasą skrendanti patyrusi įgula žinos, kad reikia tikėtis netolygaus nusileidimo, mat nuo žemės kyla karštas oras. Pilotas gali į tai atsižvelgti arba ne. Vėlgi, patyrusi lėktuvo įgula žinos, kad reikia sutvarkyti viską likus maždaug 20 minučių iki duobių pradžios. Tad būdamas keleiviu, jeigu matau, kad salono įgula pradeda ruoštis anksti ir išgirstu pranešimą apie tūpimą, aš žinau, kad reikia tikėtis turbulencijos“.
Kitas buvęs orlaivių pilotas Hachi Ko sakė, kad būdamas keleiviu jis daro vieną dalyką – bando išsiaiškinti, kada lėktuvas nusileidimo metu pasiekia 10 tūkstančių pėdų aukštį. Šiuo momentu salone pasigirsta garsas ir užsidega sėdynių diržų lemputė – jis bando tai nuspėti.
„Dauguma keleivių nepastebi to stabilizavimo, kuris įvyksta lėktuvui nusileidus žemiau 10 tūkstančių pėdų aukščio. Kai pajaučiu tą nedidelį pokytį, kai lėktuvas sulėtėja, įsivaizduoju, kaip pilotai eina per veiksmų sąrašą ir kaip tik tuo metu atsisuku į savo kompanioną ir „Ding!“ Daugiau kaip puse atvejų pataikau keturių ar penkių sekundžių tikslumu ir tai juos išgąsdina. Tai visai nenaudingas mažmožis, kurį aš kažkaip išsiugdžiau“.