Vis tik skrydžiai XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje nebuvo tokie puikūs, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Keleiviams pateikus keletą klausimų apie anksčiau vykdytus skrydžius tuometiniais lėktuvais tenka išgirsti ne itin malonią tiesą ir netgi pasidžiaugti, kad tuo metu neteko skraidyti, rašo „The Telegraph“.
Dūmuose skendintis lėktuvas
„Lėktuvas su rūkymo zona – tai lyg baseinas su šlapinimosi zona, – pasakojo Robertas Moutalas. – Tai buvo siaubinga, baisi patirtis, nes nuo kvapo nebuvo įmanoma niekur pasislėpti.“ Nors lėktuvai būdavo padalinti į rūkymo ir nerūkymo zonas, cigarečių dūmų ir kvapo išvengti nepavykdavo niekam. „Lėktuvo vidus visada skendėdavo dūmuose, todėl išlipus visi drabužiai būdavo persmelkti šio nemalonaus kvapo.“ – pasakojo tais laikais dažnai lėktuvu keliaudavęs Colinas Teubneris. „Kartą sėdėjau rūkančiųjų zonoje, kai skridau į Tel Avivą. Daugybę kartų 10 val. trukusio skrydžio metu manęs buvo prašoma „paskolinti“ savo vietą keleiviams, pageidavusiems parūkyti.“ – prisiminimais dalinosi R. Moutalas.
Didelę baimę keliantys skrydžiai
„Pakilimas priminė raketos paleidimą, – teigė Andy Kerras. – Įsukus į pakilimo taką lėktuvas būdavo visiškai sustabdomas, o tada įjungiami varikliai. Tai užtrukdavo kur kas ilgiau, beveik minutę. Be jokios abejonės, kildavo baimė ir nerimas.“
„Jie nebūdavo tylūs, vis greitėjo, kilo į vis didesnį aukštį, skleisdavo vis didesnį garsą, kol būdavo pasiekiamas siaubingas riaumojimas, sudrebindavęs visą lėktuvą. Stabdžiai suveikdavo taip pat su trenksmu, o lėktuvui pasiekus nusileidimo taką keleivis būdavo nubloškiamas didele jėga ir prispaudžiamas prie sėdynės. Skrydžiai tada būdavo ne ką prastesni nei atrakcionai.“ – pasakojo interneto vartotojas Yikesas.
XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose lėktuvais keliaudavusiems asmenims neišvengiamai tekdavo susitaikyti su nerimą keliančiu faktu, kad skrydžiai, remiantis statistiniais duomenimis, būdavo iki 77 kartų pavojingesni.
Kurie metai galėtų būti pavadinti daugiausia gyvybių pareikalavusiaisiais? Tikėtina, kad šis liūdnas titulas tektų 1972-iesiems, kai 72 įvykusiose avarijoje žuvo 2 373 asmenys. Kadangi iš viso tais metais lėktuvais skrido 331 mln. keleivių, mirtimi kelionė baigėsi vienam iš 139 486 keleivių. Pavyzdžiui, praėjusiais metais įvyko 19 žmonių gyvybių pareikalavusių lėktuvo gedimų, per kuriuos žuvo 325 asmenys. Kadangi praėjusiais metais bendras lėktuvais skridusių asmenų skaičius siekė 3,5 mlrd., mirtimi kelionė baigėsi vienam iš 10 769 240 keleivių.
Didelis triukšmas
„Lėktuvo varikliai būdavo neįtikėtinai garsūs, – patikino Paulas Wickas. – Aštuntojo dešimtmečio pradžioje pilotai lėktuvą į orą pakeldavo per palyginti trumpą laiką į maksimalų aukštį. Dėl šios priežasties kildavo didelis triukšmas, o variklių skleidžiami garsai neišvengiamai būdavo girdimi ir lėktuvo viduje.
Paprastai tai būdavo reaktyvinis „Boeing“ ar „McDonnell Douglas“ lėktuvas, iš išorės skleidęs žibalo kvapą, o viduje – pripildytas cigarečių dūmų smarvės. Jei tekdavo atsidurti naujutėlaičiame švytinčiame „Whisper Jet“ lėktuve su trimis varikliais uodeginėje dalyje, kažin ar pavykdavo suvaldyti baimes dėl užslėptų šios oro transporto priemonės trūkumų, kurie gali bet kurią akimirką tapti kur kas akivaizdesni. Deja, tokiais atvejais mylimųjų galima buvo ir nebeišvysti. Kvapas būdavo toks pats, nes lėktuvo degalai ir tabakas baimės kvapą užmaskuodavo.“
Buvo išties brangu
Pradžioje lėktuvo bilieto kaina priklausė nuo skrydžio atstumo, tad oro linijoms teko nustatyti fiksuotą kainą. Nebuvo jokios konkurencijos, siekiant pasiūlyti pigiausią kainą.
„Vienintelis būdas, kaip oro linijų bendrovė galėjo konkuruoti ar išsiskirti, tai pasiūlyti daugiau paslaugų, – sakė dažnai skraidžiusi Bonnie Thompson. – Prisimenu, kad bandžiau skirsti į savo artimos draugės vestuves. Aš gyvenau Sietle, o vestuvės vyko Čikagoje. Bilieto kaina viršijo 700 dolerių – bet kuriose oro linijose! Skristi lėktuvu tada buvo kur kas brangiau.“
Pramogų pasiūla buvo itin menka
Judantys žemėlapiai ir Wi-Fi skrydžio metu buvo tolima svajonė. „Skrendant „Boeing-747“ buvo rodomas filmas (filmai tada buvo retenybė), o jeigu susimokėdavai už ausines, galėjai taip pat ir klausytis, – komentavo Andy Kerr. – Buvo pakankamai sunku girdėti filmą dėl variklių gausmo. Todėl didžiąją laiko dalį paprasčiausiai žiūrėdavau pro langą.“
Buvo mažiau tvarkos
Oro uosto tvarka tada nebuvo tokia griežta, tačiau ne visuomet tai buvo geras dalykas. „Gyvenau Čikagoje ir dažnai skrisdavau „Southwes“ pas klientą Sent Luise, – prisimena Oscaras Andersonas. – Vieną dieną pasirinkau labai ankstyvą skrydį ir užmigau. Lėktuvas nusileido Sent Luise. Aš vis dar miegojau. Lėktuvas vėl pakilo. Atsibudau Talsoje, Oklahomoje. Taip praleidau savo susitikimą.“