Taip pat skaitykite: Didžiausiame pasaulyje ugnikalnio krateryje karaliauja laukinė gamta
Šio vulkano išsiveržimo jėga būtų tūkstantį kartų didesnė nei 1980 metų Šv. Elenos ugnikalnio Vašingtono valstijoje išsiveržimas - tuomet žuvo 57 žmonės, sugriauta keli šimtai namų, kelios dešimtys tiltų, o paties kalno aukštis sumažėjo beveik puskilometriu - nuo 2950 iki 2550 metrų.
Mokslininkų manymu, jei išsiveržtų Jeloustono ugnikalnis, tūkstančių kilometrų spindulių pasklistų trijų metrų storio augalams pražūtingas pelenų sluoksnis. Du trečdaliai JAV teritorijos galėtų tapti netinkama gyventi dėl toksiško oro - milijonai žmonių turėtų palikti namus, būtų nutraukti tūkstančiai skrydžių, rašo "The Daily Mail".
Jeloustono nacionalinio parko kaldera per paskutinius 2,1 mln. metų buvo išsiveržusi tris kartus ir tyrėjai, stebintys vulkaną, mano, kad gali laukti dar vienas išsiveržimas.
Anot jų, supervulkanas nuo 2004 metų kyla rekordiniu tempu - jo vieta vien per paskutinius trejus metus pakildavo po 7,5 centimetro. Spartesnio tempo nėra užfiksuota nuo pat duomenų rinkimo pradžios 1923 metais.
Nuo pastarojo išsiveržimo prieš 640 tūkst. metų būta apie trisdešimt mažesnių įvykių, kurių paskutinis - prieš 70 tūkst. metų. Jie pripildė kalderą pelenų ir lavos bei suformavo teritoriją, kurios pasižiūrėti kasmet plūsta tūkstančiai turistų.
Tačiau dėl bendro duomenų trūkumo mokslininkai negali skelbti kokių nors perspėjimų, kada tiksliai gali įvykti nauja nelaimė. Jei vulkanas vis dėlto išsiverš, žymusis Islandijos Eyjafjallajökullio ugnikalnio išsiveržimas, sukėlęs kelionių chaosą, atrodytų palyginti nereikšmingas.
Robertas Smithas, Jeloustono vulkanizmo ekspertas iš Jutos universiteto, "National Geographic" sakė: „Tai neeilinis pakilimas, nes apima tokią didelę sritį ir yra toks smarkus“.
„Iš pradžių nerimavome, kad tai gali būti išsiveržimo pradžia“, - kalbėjo geofizikos profesorius.
„Bet kai pamatėme, kad magma yra dešimties kilometrų gylyje, nebebuvome tokie susirūpinę. Jei ji būtų buvusi dviejų ar trijų kilometrų gylyje, būtume susirūpinę kur kas labiau“, - pridūrė B. Smithas, vadovavęs nesenai vulkano studijai.
„Mūsų geriausias pastebėjimas tas, kad magmos židinys pildosi ištirpusiomis uolienomis. Bet mes nenumanome, kiek šis procesas trunka iki kyla išsiveržimas arba ištirpusios uolienos nebeįteka ir kaldera vėl išsikvepia“, - sakė jis.
Jeloustono kaldera vainikuoja didžiausią Šiaurės Amerikoje vulkaninį lauką. Po nacionaliniu parku, apie 650 kilometrų po Žemės paviršiumi yra magmos „karštasis taškas“, kuris kyla aukštyn prieš išplisdamas skersai beveik 500 kilometrų. Viso to viršuje, bet vis tiek po paviršiumi, ir yra vadinamasis supervulkanas.
Jį stebintys mokslininkai mano, kad ugnikalnio pakilimą lemia apie dešimties kilometrų gylyje besipildantys magmos rezervuarai.
Nuo pastarojo išsiveržimo prieš 640 tūkst. metų būta apie trisdešimt mažesnių įvykių, kurių paskutinis - prieš 70 tūkst. metų. Jie pripildė kalderą pelenų ir lavos bei suformavo teritoriją, kurios pasižiūrėti kasmet plūsta tūkstančiai turistų.
„Jeloustoną aiškiai matina kažkoks gilus magmos šaltinis ir kadangi buvo išsiveržimų nesenoje geologinėje praeityje, žinome, kad magmos yra ir mažesniame gylyje. Jos turi būti plutoje - kitaip neturėtume tokio hidroterminio aktyvumo, kokį turime“, - kalbėjo Danas Dzurisinas, Jeloustono ekspertas iš JAV Geologijos tarnybos.
„Iš Jeloustono šiuo metu kyla tiek šilumos, kad jei viskas nebūtų šildoma per magmą, visa sistema būtų sušalusi į akmenį po paskutinio išsiveržimo prieš 70 tūkst. metų", - D. Dzurisiną cituoja "The Daily Mail".