Solidžią bendruomenę subūrusioje paskyroje sekėjai su malonumu plečia akiratį mėgaudamiesi išskirtinėmis nuotraukomis ir kruopščiai sukonstruotais informatyviais tekstais, paįvairintais kelionių patirtimi. Ada čia atsiskleidžia ne tik kaip išskirtinė keliautoja, bet ir kaip talentinga metraštininkė. Jos tekstais besižavintys lietuviai ragina keliautoją parašyti knygą, kurioje būtų užfiksuota nykstanti Lietuvos architektūrinė įvairovė ir jos išskirtinio gyvenimo istorija. Tad nenuostabu, jog nuošalių, pamirštų objektų lankymas ir švietėjiška veikla skaitytojus supažindinant su jų istorija žurnalo „Kelionės ir pramogos“ surengtuose rinkimuose merginai pelnė Metų keliautojos titulą.
A. Alejūnaitė interviu Delfi papasakojo, kaip atsirado noras keliauti po Lietuvą ieškant nenublizgintų, nykstančių objektų, kurios aplankytos vietos paliko didžiausią įspūdį ir ar skaitytojai gali tikėtis knygos apie įdomiausius atradimus mūsų šalyje.
– Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado kelionės ir kokios jums labiausiai patinka?
– Kelionių troškimas tikriausiai užkoduotas kažkur mano pasąmonėje. Jaunystėje daug keliavo mano mama. Jos vaizdingi atsiminimai apie žilas kalnų viršūnes, laukinę gamtą, kitų tautų žmones ir savitas tradicijas manyje užaugino norą keliauti.
Pasaulis man lig šiol atrodo toks įdomus ir nepažintas, o pažinti turime tiek nedaug laiko, ir jį norisi panaudoti kiek įmanoma prasmingiau.
Manau, kad kelionės yra vienas iš labiausiai žmogų praturtinančių dalykų, tačiau pati aktyviai keliauti pradėjau maždaug prieš 8 metus. Mane ypač žavi kelionėse užplūstantis giedras atradimo jausmas.
Po Lietuvą važinėju bene kiekvieną savaitgalį (išskyrus pastarąjį karantino laikotarpį), esu aplankiusi nemažai įvairių vietovių užsienyje. Dažniausiai tėvynėje ieškau mažai žinomų, apleistų, bet istoriškai vertingų objektų. Tai aktualu ir kelionėse po svečias šalis, visgi ten prioritetą teikiu pasižvalgymui kalnuose.
– Dauguma keliautojų ieško išpuoselėtų, turizmui pritaikytų lankytinų vietų, o jūs elgiatės atvirkščiai – lankote apleistus, pamirštus objektus. Kas paskatino domėtis tuo, ką dažnas pravažiuoja net nestabtelėjęs?
Apleistos, bet svarbią istorinę, architektūrinę vertę turinčios vietos man atrodo kur kas iškalbingesnės už išpuoselėtus fasadus. Čia daugiau vietos apmąstymams.
Nuošalių, pamirštų objektų lankymas man šiek tiek primena knygų skaitymą – galima tik įsivaizduoti, kaip kokio dvaro rūmų griuvėsiai atrodė anksčiau, kokie paveikslai kabojo ant sienų, kokias istorijas ir vaizdus užmarštin nusinešė laikas.
Savo tekstuose stengiuosi atskleisti pačias įdomiausias mažai žinomos apleisto architektūrinio paveldo istorijos detales.
Beje, kad ir kaip smalsu būtų pasivaikščioti retai žmonių lankomoje vietoje, man nuoširdžiai liūdna, nes kai kurie labai įdomūs ir itin gilią istoriją turintys pastatai nyksta akyse, o, kaskart apsilankius, atrodo vis blogiau.
Galbūt ateities kartos mano nuotraukose galės pažvelgti į tai, ko greitai nebeturėsime. Galima sakyti, tai – asmeninė duoklė galimai išnykti pasmerktam arba dar tinkamai neįvertintam paveldui.
– Kokius kriterijus turi atitikti objektas, kad patektų į jūsų „būtinų aplankyti vietų“ sąrašą?
– Kaip ir minėjau, dažniausiai lankau nuošalias ir apleistas vietas su istoriškai įdomia praeitimi. Tai ir yra pagrindiniai kelionių po Lietuvą kriterijai.
Įprastai riedu apžiūrėti apleistų dvarų sodybų, maldos namų (sentikių, judėjų, protestantų, katalikų ir t. t.), etnografiškai vertingų kaimų, malūnų, tiltų, koplyčių, archeologijos ar net geologijos mokslams reikšmingų vietų ar kadaise menui, literatūrai, mokslui nusipelniusių žmonių gimtinių.
Manau, kad įdomių vietovių šalyje turime tikrai labai daug. Būtent tai ir stengiuosi parodyti savo pasakojimuose bei nuotraukose.
– Kaip kilo mintis dalytis savo atradimais feisbuko paskyroje „Vieškeliu dundant“?
– Prieš maždaug 5 metus suvokiau, kad esu sukaupusi labai daug savo darytų Lietuvos vietovių nuotraukų. Pamaniau, kas iš to, jei viskas tiesiog dūlės asmeniniame archyve, todėl nutariau, kad reikėtų kurti kelionių po Lietuvą istorijų ir fotoreportažų tinklaraštį, juolab kad visada domėjausi mūsų šalies praeitimi. Taip feisbuke atsirado tinklaraštis „Vieškeliu dundant“, jis jau turi daugiau nei 21 tūkst. nuolatinių sekėjų.
– Ar pastebite, kas žmones labiausiai domina, intriguoja ir kelia motyvaciją patiems keliauti ne tik po nublizgintas vietoves?
– Manau, kad žmonių norui pamatyti apleistas istorines vietas daugiausia įtakos turi turtinga praeitis bei supratimas apie galimai trumpą tokių objektų likusio „gyvavimo“ laiką. Tai gali būti ir skonio reikalas – tikriausiai yra asmenų, kuriems, kaip ir man, kai kurie griuvėsiai gali atrodyti meniškai svajingi.
– Esate subūrusi virš 20 tūkst. žmonių bendruomenę, kuri, kaip ir jūs, domisi Lietuvos krašto istorija, architektūra. Ar sulaukiate pasiūlymų, kvietimų atvykti į jums dar negirdėtas vietoves? Kokių netikėčiausių pasiūlymų esate sulaukusi?
– Taip, kartais sulaukiu kvietimų, siūlymų apsilankyti kokioje nors vietoje. Visgi taip nutinka gana retai, o jei ir nutinka, paprastai žmonės man parašo apie kokį mažai žinomą apleistą gimtinės dvarelį. Pasitaiko, kad ten jau anksčiau buvau apsilankiusi. Tiesiog ne visada užtenka laiko apie viską iškart parašyti. Dar neviešintos medžiagos turiu išties daug. Tiesa, buvo ir taip, kad atvažiuoti kvietė ir kaimynai latviai.
Dažniausiai žmonės kreipiasi dėl konkrečios vietos lokacijos patikslinimo – teiraujasi koordinačių.
– Pernai visi turėjome galimybę geriau pažinti savo kraštą ir daugiau keliauti po Lietuvą. Kurias 2020 metais aplankytas vietas įsiminėte labiausiai? Kuo jos ypatingos?
– 2020 metais pasisekė pamatyti labai daug įspūdingų Lietuvos kampelių, tačiau atmintin labiausiai įstrigo štai šios vietos:
– Kokie jūsų ateities planai kalbant apie keliones po Lietuvą? Ar su tokiu žinių bagažu niekada nesvarstėte apie gidės karjerą?
– Tikiuosi ir toliau keliauti, aprašyti bei fotografuoti įdomiausias vietas. Nemanau, kad šis noras gali pradingti.
Beje, vis dažniau sulaukiu klausimų apie tai, ar neketinu išleisti knygos apie savo keliones po Lietuvą. Pradėjau apie tai galvoti. Žmonės net prašo juos asmeniškai informuoti, jeigu toks leidinys atsirastų. „Vieškeliu dundant“ gerbėjai tikrai negaili gerų žodžių ir vis motyvuoja judėti pirmyn. Apie gidės karjerą niekada nesvarsčiau.
– Žurnalas „Kelionės ir pramogos“ per kasmetinius apdovanojimus jus paskelbė Metų keliautoja 2020. Ką jums reiškia šis titulas? Tai malonus įvertinimas ar dar didesnis įsipareigojimas jūsų darbais besidomintiems skaitytojams?
– Metų keliautojos titulas yra labai malonus ir kiek netikėtas mano pelno nesiekiančių darbų įvertinimas. Visada jaučiausi įsipareigojusi savo skaitytojams. Atrenku tik pačias geriausias nuotraukas. Kalbinu vietinius žmones. Informaciją tikrinu įvairiausiuose šaltiniuose, įskaitant ir užsienio kalbomis. Savo įspūdžius, pastebėjimus bei esminius istorinius faktus stengiuosi pateikti kuo įdomiau ir kokybiškiau.
Pokalbio pabaigoje keliautoja pasidalijo linkėjimu Delfi skaitytojams:
linkiu suprasti žmogaus ir net didžiausių rūmų laikinumą bei įvertinti kiekvieną mums skirtą dieną...