Po Transilvaniją - istorijos ir Drakulos pėdsakais

Į Šiaurę nuo Bukarešto kalnai aukštėja, medžiai tankėja, kol vaizdus aklinai paslepia sodri žaluma. Ne veltui Rumunijos centre glūdinčios Transilvanijos pavadinimas išvertus reiškia „šalį už miškų”. Šiame regione gausu ne tik Drakulos - Valakijos princo Vlado Tepešo - pėdsakų, bet ir vaizdingų pilių, jaukių miestelių, freskomis ištapytų vienuolynų, gilių tarpeklių bei romėnų palikimo.

Pilys lyg iš atvirukų

Transilvanijos paribiuose pasitinka Pelešo pilis su dailiais bokšteliais, kurią XIX-XX a. sandūroje vasaroms praleisti netoli Sinajos miesto pasistatė pirmasis Rumunijos karalius Karolis I. Pro čia jau viduramžiais vedė kelias iš Valakijos į Transilvaniją. Įžengus pro duris, pilis apstulbina prabanga: drožiniais išpuoštos menės, brangiais baldais apstatytos svetainės, daugybė gražių daiktų. Tai buvo pirmoji pasaulyje pilis su šildymu, liftu ir elektra.

Prie Rasnovo aukštai kalne stūksanti Brano pilis prabanga net nekvepia, nors joje XX a. pradžioje gyveno kita Rumunijos karališkoji šeima - Didžiosios Britanijos ir Airijos princesė karalienė Marija Aleksandra Viktorija ir Rumunijos karaliaus Karolio I sūnus, Rumunijos princas Ferdinandas. Rumunijos karaliene 1922 m. tapusiai Marijai rūpėjo kiti dalykai – ji rašė apsakymus, memuarus, poemas, eilėraščius, tapė paveikslus ir visą gyvenimą rėmė dailininkus bei skulptorius.

Lakios fantazijos XIX a. airių rašytojas Bramas Stokeris Brano pilyje-tvirtovėje įkurdino savo romano veikėją Drakulą. Išgarsėjus romanui, o dar labiau - XX a. pagal jį sukurtam filmui, pilyje pradėjo lankytis turistai. Dabar ji vadinama Drakulos pilimi, nors tikroji Vlado Drakulos pilis buvo kitur. Ji stovi atokiai, tebėra apgriuvusi, į ją mažai kas užklysta.

Brašove – funikulieriumi į kalną

Viduramžių mieste Brašove į akis krinta vidury aikštės stovinti didelė, spalvota meškos skulptūra. Priešais ją - į rotušę panašus istorijos muziejus, aplink aikštę – šimtmečius skaičiuojantys spalvoti namukai, pakraštyje tarp mokyklų pasislėpusi juoda gotikinė bažnyčia.

Po Brašovo miestą galima pasižvalgyti funikulieriumi pakilus į Tampos kalną, kuriame didelėmis metalinėmis raidėmis, panašiai kaip Holivude, įrašytas miesto pavadinimas. Kitų Rumunijos miestelių pavadinimai irgi iš tolo “rėkia” nuo šlaitų.

Kaimas, sudominęs Princą Čarlzą

Viskri kaime kopiame į aukštą bažnyčios-tvirtovės bokštą. Transilvanijoje gyvenusius saksonus puldinėjo totoriai ir osmanai, todėl kaimuose statydavo įtvirtintas, sienomis apjuostas bažnyčias su bokštais, kuriose būtų galima pasislėpti nuo užpuolikų. Tokių įtvirtintų bažnyčių Transilvanijoje nemažai išliko iki šiol, net septynios jų įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Iš Viskri kaimo tvirtovės bokšto matyti visas kaimas, kapinės ir tolumoje žaliuojančios kalvos. Be bažnyčios, čia galima apžiūrėti ir etnografinio paveldo muziejų. Palei ilgą gatvę sustatyti kaimo nameliai sujungti mūrinėmis tvoromis, į kiemus veda aukšti vartai. Vienas iš spalvotų namelių gatvės pradžioje priklauso Princui Čarlzui, tik neaišku, kada jis čia lankėsi paskutinį kartą.

Drakulos gimtasis miestas

Sigišoaroje vėl aptinkame Drakulos pėdsakus. Pasižvalgę iš laikrodžio bokšto po saksoniška architektūra garsėjantį miestelį, sukame prie gelsvai oranžinio namo, ant kurio sienos kabo lentelė su užrašu “Čia gimė ir gyveno Vladas Drakula”. Name įsikūrusiame restorane galima atsigerti vampyro kavos, pafilosofuoti su namo šeimininku. Jei kava netinka – prašom Drakulos vyno. Norite išsinešti – parduos ir kavos, ir vyno, pagražintų kruvinomis etiketėmis.

Antrajame namo aukšte - Drakulos gimtasis kambarys. Jo sienos nudažytos juodai, langus puošia raudonos užuolaidos, dega raudonos šviesos. Kambario viduryje karste guli pats Drakula. Šalia – stalas, prie kurio siūloma išgerti “kraujo”. Skambant vargonų muzikai, Drakula atsisėda, pasirąžo, apsižvalgo, nusišypso... Neatrodo nei baisus, nei pavojingas.

Dailūs miesteliai ir įtvirtintos bažnyčios

Iš Sigišoaros kelias veda į Sibiu, kurio aukšta gynybine siena apjuostą senamiestį rumunai laiko vienu gražiausių šalyje. Aplink erdvią aikštę išsirikiavusius įvairių laikotarpių pastatus, kaip ir priklauso, apžvelgiame iš laikrodžio bokšto. Iš aikštės pro arkas galima patekti į prabangių namų kiemus, o pasukus tuneliais tarp pastatų netikėtai išnirti kitoje gatvėje.

Kelyje iš Sibiu į Alba Juliją stabtelime prie Čisnadijos, Čisnadiaros, Kalnico bažnyčių-tvirtovių. Pastaroji, čia stovinti jau nuo XIII a., įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. Kadaise Kalnico pilyje gyveno kovose nusipelniusio miesto valdytojo šeima. Ją supa aukšta siena su medine galerija iš vidaus, anksčiau iš lauko sieną juosė griovys. Šeima išvyko iš Kalnico apie 1430-uosius.

Alba Julijos senamiestis - citadelėje

Romėnų miestas Alba Julija vainikuoja visus kelionės po Rumuniją lūkesčius. Tiesa, ne iš karto - Alba Julijos grožybės slypi už aukštų didžiulės citadelės sienų, tad pirmiausia reikia rasti, pro kur į ją patekti. Virš raudonų plytų sienos kyšantis bažnyčios bokštas išduoda, kad ten kažkas yra. Lietus kaupiasi, bet patraukiu bokšto link.

Tilteliu iš miesto aikštės įeinu į… kitą miestą, įsikūrusį už citadelės sienų. Į kairę ir į dešinę veda kolonados, pro atviras bažnyčios duris sklinda giesmės, žydi rožių krūmai. Po kolonadomis it muziejuje išdėstytos skulptūrų, kolonų, plytelių, pamatų, frizų liekanos. Už jų pro arką matyti kita, kur kas senesnė bažnyčia.

Pasukusi link Šv. Mykolo katedros, atsiduriu citadelę skersai dalijančioje pėsčiųjų alėjoje. Nuo jos šakojasi gatvelės, kuriose išsidėstę teatrai, rūmai, griuvėsiai… Alėjos gale prieinu vartus ir už jų stovintį aukštą obeliską. Kairėje – skulptūromis išpuošta arka, dar toliau – į parką vedantys prabangūs vartai.

Išvaikščiojusi gatves įsitikinu, kad Alba Julijos senamiestis tikrai užima visą citadelę, į kurią iš keturių pusių veda vartai ir tiltai. Ant tiltelių budi sargyba romėniškais drabužiais. Uniformuotas vaikinas, spausdamas rankoje ietį, tikina, kad toks teatras čia vyksta kasdien. Šis miestas, kadaise vadintas Apulumu, buvo Romos imperijos legiono būstinė.

Rameto tarpeklis

Kelionę po Rumuniją baigiame Traskėjaus kalnuose įsispraudusiame Rameto upės slėnyje, kuriame pasislėpęs moterų vienuolynas vilioja turistus ir piligrimus. Tai tikras grožio ir ramybės kampelis. Nuo vienuolyno pasukę gilyn į tarpeklį pravažiuojame kelias namo dydžio šieno kupetas, persmeigtas ilgais pagaliais. Namai irgi aukšti, šiaudiniais stogais. Prie vieno laksto šunėkas, prie kito sėdi ant lazdos pasirėmęs senukas be dantų, šypsosi.

Keliui pasibaigus, tenka eiti pėsčiomis. Takelis vingiuoja tarpekliu palei Rameto upę, bet už kelių šimtų metrų baigiasi ir jis. Stačioje uoloje lieka tik trasa su kabančiais lynais prisilaikyti. Rumunija maloniai stebina. Visais atžvilgiais. Tikrai.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!