Po Venesuelos Brazilija - tarsi rojus: nors +50, bet yra vandens

Tęsiame dviratininkės Nijolės Marcinkėnienės pusės metų olimpinio žygio „Londonas - Rio de Ženeiras“ kartu su „Batltic Cycle“ nuotykius.

Nuotykių pradžia čia:

Pavydėtina drąsa: svajonių kelionė su bilietu į vieną pusę

Ekspedicija dviračiais Londonas-Rio de Ženeiras, arba penkis mėnesius truksiantis nuotykis prasideda

Dviratuku po Karibų rojaus salas

Venesuelos spindesys ir skurdas

O štai ir Brazilija

Pagaliau baigėsi atostogos, o gal savotiškas įkalinimas Santa Elenoje. Aš mieste visada jaučiuosi kaip įkalinta. Na, o dar tie Venesuelos viešbučiai ir posados – vanduo ir internetas neprognozuojami – čia yra, čia nėra. Iš vakaro čiaupas susimylėjo - tekėjo plonytė srovelė, o rytą tualeto malonumams jau bakelis tuščias... Keista, kad vokietis šeimininkas mano, jog toks viešbutis su tualetais be ventiliacijos ir vandens yra tinkamas gyventi.

Po penkių dienų poilsio džiaugiuosi ištrūkusi į trasą. Iki Brazilijos sienos koks 20 km - numiname greit. Netrukus sulaukiame ir mašinos su lenku Mareku, kurį gabensime iš ligoninės Santa Elenoje į ligoninę Boa Vistoje – a nėra specialistų jo kojai apžiūrėti. O ir ranka gyja nekaip – tinsta. Bet Marekas namo nesiruošia, jis planuoja tęsti žygį mūsų mašinoje, nors mes visi ir nerimaujame dėl jo sveikatos.

Algirdo Liutkevičiaus ir Nijolės Marcinkėnienės nuotraukos

Eilutė prie Venesuelos sienos atstovėta, liko Brazilijos pusė – čia užtrunkame žymiai ilgiau. Pusdienis paaukotas sienos formalumams, dabar reikia išsikeisti pinigų ir pirmyn. Už Amerikos dolerį duoda 3,4 realo – skaičiuojamės kaip dar neužmirštais litais. Kainos panašios. Parduotuvėse visko yra – baigėsi tuščios lentynos ir eilės prie produktų. Baigėsi šiukšlynai pakelėse, baigėsi amžina benzino smarvė – kvėpuojame pilnais plaučiais ir džiaugiamės laisvės pojūčiu. Tas skurdas ir neviltis Venesueloje slėgė ir mus.

Kelias leidžiasi žemyn, smagu lėkti nuo kalno ir dairytis – švaru, erdvu, beždžionės saviškais klyksmais sveikina mus. Užsukame į kaimelį ko nors nusipirkti – coca cola, sausainiai, kelios bandelės. Kažko ir nesitikėjome, bet šiaip smalsu pažiūrėti. Susikalbėti sunku. Kelis išmoktus ispaniškus žodžius keičiame portugališkais.

Miname labiausiai į šiaurę nutolusia ir mažiausiai apgyvendinta Brazilijos valstija - Roraima. Klimatas tropinis – karšta ir drėgna. Vietinių indėnų šioje valstijoje priskaičiuojama kiek daugiau negu 30 tūkstančių – tai daugiausia Macuxi ir Yanomami grupių indėnai, kurie gyvena keliuose dideliuose indėnų rezervatuose, turtinguose iškasenomis: auksu, briliantais, kasiteritais, boksitais, marmuru ir variu, - neteisėtas jų kasimas yra dažna konfliktų su vietiniais indėnais priežastis.

Algirdo Liutkevičiaus ir Nijolės Marcinkėnienės nuotraukos

Nelabai svetingai priėmė jie ir mūsų mašiną, kai paprašėme vietos palapinėms statyti jų kaimelyje netoli upės. Bet mūsų švelnioji Ievutė moka rasti kalbą su visais: ir indėnais, ir baltaisiais, ir juodaodžiais. Einame maudytis į upę: patogus priėjimas, švaru, sumeistrauti patogūs suoliukai, skaidrus vanduo, bet... jis šiltesnis negu oras – keista, atsigaivini nusimaudęs, kai iš upės išlendi.

Anksti rytą jau vanduo kiek šaltesnis, atvėso per naktį, neatsispiriu malonumui paplaukioti ir iš stovyklos išminu paskutinė. Laukia nelengva diena – kone šimtas kilometrų tiesiu be reljefo keliu per alinantį karštį. Prisipyliau beveik keturis litrus geriamo vandens, kad nebereiktų po ligos iš upių gerti. Bet ir jo pritrūko.

Labai apsidžiaugiau po kokių septyniasdešimties kilometrų radus tiltą su mūsiškių dviračiais. Algirdas, Saulius ir Regimantas jau kelios valandos mirksta upėje, kurią praminėme trijų begemotų upe, o Ramūnėlis pavėsyje po medžiais ilsisi. Prisijungiau prie tų begemotų ir aš, atsigaivinau, tik bemirkstant žuvytės ima kandžiotis – gal liktų ir iš mūsų po kiek laiko tik skeletai kaip to paukščio ant akmens upėje, ant kurio Sigitas bandė prigulti.

Algirdo Liutkevičiaus ir Nijolės Marcinkėnienės nuotraukos

Nežinau, kaip be tos upės būčiau baigusi trasą, nes vidurdienį nuo asfalto tvoskė penkiasdešimtinė karščio banga, kad net pykinti jau mane ėmė, o pavėsio pasislėpti nelabai yra. Buvau radusi tokį pavėsiuką už krūmų, snustelėjau, bet per tą pusvalanduką saulė pasisuko ir mane užkaitino, tai jau lyg ir išsijunginėti buvau bepradedanti – ant dviratuko geriau, kai mini, vėjelis atsiranda. Saulius su šveicarišku filtru pripumpavo butelį vandens iš upės – stebuklingai švarus ir skanus jis buvo.

Paskutiniai kilometrai buvo itin sunkūs, pagal kilometražą lyg jau turėtų būti ta išsvajota upė su žuvies restoranu, bet priešinis vėjas neleidžia įsibėgėti. Pagaliau štai ir mūsiškiai be maudynių anksti atmynę ramiai gurkšnoja alų. Sigito pozityvusis mąstymas ir ramus klausimėlis: „Nejaugi pavargai? Man šiandien buvo geriausia diena“, – šįsyk pasirodė ne vietoj, pernelyg skyrėsi jėgos ir nuotaikos.

Algirdo Liutkevičiaus ir Nijolės Marcinkėnienės nuotraukos

Po penkiolikos minučių poilsio viskas atrodė jau kitaip, bet vis tiek užmigau nevalgiusi ir pasidėjusi galvą ant krepšio, kurio nebesugebėjau atsisegti... Minu aš neblogai, vidurkis 18 km per valandą, bet visi kiti mina labai gerai, tad aš lieku paskutinė - svarbiausia yra su šviesa poilsiavietę rasti, o tai man kol kas pavyksta, neskaitant poros kartų žygio pradžioje.

Trečią dieną miname iki Roraimos valstijos sostinės Boa Vistos, o tai išvertus iš portugalų kalbos reiškia graži vieta. Minu, kaip visada, paskutinė, bet bendražygiai kaip miražas šmėžuoja priekyje, pernelyg nenutolstu. Vidurkelyje restoranas, kur galima atsipūsti – kažkoks vietinis vaišina visus limonadu, prisimename vaikystės geidžiamiausią gėrimą, dar saldžios kavutės išgeriame, dar naminės gamybos saldėsių, išvirtų iš pieno su cukrumi, paragaujame, dar ledų – ir pirmyn.

Po dešimties kilometrų jau ir dvylikta valanda – vėl tvoskia keturiasdešimtinis karštis ir mane ima pykinti, bet laiku pasirodė upė skaidriu vėsiu vandenėliu. Paplaukioju ir palaiminga išsitiesiu pavėsyje, kol gausi kiaulių šeimyna manęs iš ten neiškrapšto. Taip bestabčiodama kas dešimt kilometrų pasiekiu Boa Vistą, šiek tiek paklausinėjus sėkmingai susirandu viešbutį.

Verbų sekmadienis, pasiekiame miestą ant dviratukų, palmių lapų po kojom niekas nekloja. Maitinimo įstaigos čia sekmadienį uždarytos, bet mes džiaugiamės normaliu supermarketu, kuriame galima nusipirkti visko, ko nori. O ir viešbutis baltas, švarus, su šaldytuvais, oro kondicionieriais ir veikiančiais dušais bei tualetais. Po Venesuelos tai naujiena.

Algirdo Liutkevičiaus ir Nijolės Marcinkėnienės nuotraukos

Marylia aplanko Mareką ligoninėje. Po vienos nakvynės indėnų kaimelyje jo ranka pablogėjo, stiprus uždegimas, septynias dienas bus leidžiami antibiotikai, o ir koja, pasirodo, kad lūžusi, o ne skilusi, kaip Santa Elenoje sakė, ir gipse reiks laikyti ją visą mėnesį, bet jis vis tiek prašo, kad jam nupirktų bilietą į Džordžtauną, o ne namo...

Šįvakar išleistuvės – atsisveikiname su klaipėdiečiais Sauliumi, Ramūnu ir Rolandu bei škotu Bobu, kuris nusprendė, kad jau pakaks jam to mynimo per karštį be alaus barų ir futbolo čempionatų rezultatų, nors ir planavo iki Rio de Ženeiro minti. Vyrų gretos katastrofiškai mažėja... Nuoširdžiai dėkoju Sauliui ir kitiems už vyrišką pagalbą ir psichologinį palaikymą – smagu su jais buvo.

Na, o dabar mūsų laukia Gajana, vairuotojai pervažiavę dalį maršruto, mus gąsdina, kad tai bus sunkiausia žygio dalis – bjauresni negu Žemaitijoje žvyrkeliai, savanos ir džiunglių karštis be pavėsio... Kai kas džiaugiasi būsimais iššūkiais, o kai kas kinkas drebina...

Algirdo Liutkevičiaus ir Nijolės Marcinkėnienės nuotraukos