Daugiau kaip 40 tūkst. vyrų ir moterų susispietė į Didžiąją aikštę, daugelis - be marškinių ir su plaukikų akiniais, kad pomidorų sultys negraužtų akių.
Žiūrovai buvo susigrūdę aplinkinių namų balkonuose; kai kurie jų taip pat svaidė pomidorus į dainuojančius ir skanduojančius mūšio dalyvius apačioje, kurie atrodė kaip visą aikštę nuklojęs kilimas.
Penki pomidorų prikrauti sunkvežimiai sunkiai rado erdvės įvažiuoti į aikštę. Jiems išvertus savo valgomą amuniciją, aikštė ir aplinkinės gatvės staiga buvo tiesiog užlietos pomidorų tyre.
"Negaliu taip greitai mėtyti. Tai - beprotybė. Tai jau treti mano metai", - sakė Anchelis, svaidydamas į priešininkus pomidorus, kurie prieš juos metant turi būti sutraiškomi, kad skausmas būtų kuo mažesnis.
Daugelis mūšio dalyvių vilkėjo geltonus trikotažinius marškinėlius su užrašais "Tomatinos" fanatikas". Vienas japonų turistas buvo apsisaugojęs pomidoro formos šalmu, o jo draugė šalia stovėjo įsisupusi į pomidorais išpieštą šaliką.
"Daug erdvės neturime, bet kito kelio nėra, - sakė šio 10 tūkst. gyventojų turinčio miestelio atstovas Rafaelis Peresas. - Jis čia vyksta nuo 1945-ųjų".
"Tomatina" Bunjolyje derlingo regiono centre, maždaug 40 km į šiaurę nuo pakrantės miesto Valensijos, vyksta kasmet paskutinį rugpjūčio trečiadienį.
Miestelis tikisi, kad pomidorų mūšis vietos ekonomikai atneš 300 tūkst. eurų - labai sveikintiną finansinį įnašą šaliai kenčiant recesiją ir beveik 25 proc. nedarbą.
Šio mūšio ištakos nėra aiškios, bet manoma, kad jis išsirutuliojo iš 5-ojo dešimtmečio viduryje miestelyje vykdavusių vaikystės draugų maisto mūšių.
Jo mastas didėjo tarptautinei žiniasklaidai atkreipus dėmesį ir taip paskatinus vis daugiau žmonių atvykti į festivalį. Šiemet į Bunjolį atvyko turistų iš Japonijos, Pietų Korėjos, Australijos, Naujosios Zelandijos ir Indijos.
