– Kaip sumanėte tapti gidais?
Asta Cicėnienė: Netikėtai. Ekskursijas vesdavau dar nuo studijų laikų – prieš maždaug 15 metų. Pas mane atvykdavo daug svečių ir tiesiog aprodydavau savo gyvenamą vietą Vilniuje – kitais kampais ar papasakodama ką nors įdomesnio, išskirtinio. O vėliau buvo toks įvykis – draugė tekėjo už užsieniečio, dalyvavau šiose vestuvėse. Atsisukusi draugė (jaunoji), mums plaukiojant Trakų ežeruose, man šūktelėjo: „O dabar vesk mums ekskursiją po Trakus!“ Ir aš sutikau. Žinių turėjau, tačiau paprastai mes Vilniuje vaikščiodavome.
Pravedžiau tą ekskursiją ir susimąsčiau: visgi reikėtų man tuos gidų kursus išklausyti. Tas vienas įvykis buvo proga žengti šį žingsnį. Labai patinka būti gide. Nors mano profesija – visai kita (teisininkė), istorija domėjausi jau mokyklos laikais. Su istorijos mokytoju daug diskutuodavome, ginčydavomės. Neseniai su klasės draugėmis susirašėme, jos sakė, kad istorijos mokytojas Gintaras Lunskis džiaugtųsi manimi. Pati nebuvau niekada tokių sąsajų suvedusi.
Tapti gide – ilgas kelias. Kai supranti, kad tai patinka, stengiesi tęsti. Svarbiausia yra žiūrėti ne į save, o į kitus – ar pavyksta tai daryti, ar žmonės ateina. Šiuo metu turiu kelis puslapius feisbuke apie keliavimą Lietuvoje. Vieną rašau lietuvių kalba – „Atrask savo kraštą. Lietuvos gidė“, o kitą – anglų kalba – „Stunning Lithuania“. Stengiuosi juose pasidalyti dalykais, kurie yra autentiškesni, mažiau žinomi, labiau netikėti, renginių nuorodomis. Noriu, kad ne tik Vilnių žmonės apžiūrinėtų, tačiau ir kitur Lietuvoje keliautų.
Andrius Pavelko: Į gidų kursus atėjau, tiesą pasakius, neplanuodamas vesti ekskursijų. Domėjausi Vilniumi ir vienu metu pajutau, kad turiu nemažai istorinių spragų: visi žinome Žalgirio mūšio datą, kažką apie Pirmąjį pasaulinį karą, o daugiau apie tai, kas buvo ankstesniais laikais, pavyzdžiui, XVIII–XIX amžiais, – jaučiau, kad juoda skylė. Pirminė idėja buvo pasidomėti istorija, tačiau pačiam skaityti Adolfo Šapokos istorijos vadovėlį niekada nebuvo labai didelio noro.
Perskaitęs gidų kursų aprašymą, pamačiau, kad juose mokoma istorijos, kalbama apie architektūrą, tad pamaniau, kad tai – gera proga pasitobulinti. Pusė metų mokslų su istoriku doc. dr. Algirdu Jakubčioniu – tai apskritai fantastika. Po šių kursų kelerius metus tiesiog domėjausi toliau. Kolegos, kurie pradėjo vesti ekskursijas, mane nuolat spaudė, žinodami, kad domiuosi, tačiau niekur to nepanaudoju.
Po kelerių metų sugalvojau dalyvauti renginyje „Open House Vilnius“. Jo metu dvi dienas vesdavau gal po aštuonias ekskursijas. Tuomet pajutau, kad man tai patinka, ir nuo to laiko pradėjau nuolat kurti bei vesti savo ekskursijas. Šiuo metu viena iš pagrindinių mano veiklų ir yra vesti ekskursijas Vilniuje. Turiu kelis projektus. Dažniausiai vedu savaitgalio ekskursijas. Stengiuosi tai daryti kiekvieną savaitgalį – šeštadienį ir sekmadienį. Dažniausiai ekskursijos būna nemokamos.
Ateina mano sekėjų ar žmonių, kur nors internete sužinojusių apie mano ekskursijas, jie, jeigu nori, gali palikti arbatpinigių, o jei ne – tiesiog šiaip savaitgalį gerai praleisti laiką. Vedu ir užsakomąsias ekskursijas, kurias įstaigos užsako savo darbuotojams, taip pat užsakomas švenčių, gimtadienio proga ir panašiai. Be to, turiu projektų su „Neakivaizdiniu Vilniumi“, daugiausia – rajonų, teminės ekskursijos.
Neringa Jucevičienė: Visą laiką labai domėjausi architektūra. Kai buvau maža ir mūsų šeima statė namą, vartydavau visus architektūrinius brėžinius. Man buvo labai įdomu. Žinojau, kas yra frontonas, mansarda ir kt. Keliaudama po įvairius miestus, visuomet žiūrėdavau į pastatus, kurie labai traukė akį.
Taip pat visą laiką patiko istorija, tiek šalies, tiek ir žmonių istorijos. Nežinojau, kaip šiuos pomėgius būtų galima sujungti į vieną, kol atsitiktinai kažkas pasiūlė eiti į gidų kursus. Brandinau tą mintį kelerius metus, kol prisiruošiau ir baigiau šiuos kursus. Esu introvertė, tad stoti prieš žmonių minią man nėra lengva, tačiau po ekskursijos gaunu labai didelę adrenalino dozę ir atrodo, kad užauga sparnai, – labai smagu. Vedu ekskursijas Vilniaus mieste ir kitur Lietuvoje.
Tai nėra mano pagrindinis darbas, tai – hobis. Tam skiriu laisvalaikį, savaitgalius. Kai būna kokių nors užsakymų, – ir darbo dienomis, tačiau dažniausiai tam skiriu savo laisvą laiką. Mano puslapis feisbuke – „Daugiaveidis Vilnius“. Galvodama apie ekskursijas, mąsčiau apie Vilnių, kaip turintį labai daug veidų: tiek iš architektūrinės pusės, tiek iš tos, kad jame gyveno bei kūrė labai daug žymių asmenybių. Mano idėja buvo atskleisti vis kitą Vilniaus veidą.
– Kokių savybių reikia geram gidui?
Neringa Jucevičienė: Manau, reikia domėtis pačiais žmonėmis. Visos kitos sritys apima labai platų lauką: reikia išmanyti ir architektūrą, ir istoriją, tačiau svarbiausias dalykas – bendravimas su žmonėmis: užmegzti kontaktą, perteikti turimas žinias. Jei gidas pasakoja tai, kas jam įdomu, jis visuomet suras kelią į klausytojo širdį.
Nėra neįdomių objektų, nėra neįdomių istorijų, nėra neįdomių žmonių – reikia mokėti juos įdomiai pristatyti. Kiekvienas maršrutas gimsta iš to, kas man labai įdomu, aš būnu užsidegusi tuo dalyku, o tuomet ir klausytojo akys užsidega. Reikia tikėti tuo, ką darai. Jeigu pačiam būna neįdomu, tuomet ir klausytojams bus šimtą kartų neįdomiau.
Asta Cicėnienė: Psichologijos žinių. Matant žmonių grupę, reikia su visais bendrauti. Gidas negali visą laiką žiūrėti į vieną žmogų, kiekvienam reikia skirti dėmesio. Visada prieš ekskursiją sakau, kad noriu, jog tai būtų mūsų bendra kelionė: dalykitės savo patirtimis, klauskite. Visada leidžiu klausti. Jei žmogui tą akimirką labai svarbu kažką sužinoti, kodėl negalėčiau jam atsakyti?
Taip pat reikia ir laiko planavimo įgūdžių. Būtina žinoti kontekstą – Vilnius daug visko išgyveno. Gidas turi suprasti skirtingus miesto klodus – čia iki gyvenimo galo galima domėtis ir domėtis, todėl tinka gerai žinomas posakis apie mišką ir medžius: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Savaitgalį vedžiau ekskursiją po rusėnų miestą. LDK paveldas šiuo metu priklauso kelioms šalims. Kiekviena šalis turi savo mokslininkų, kurie skirtingai į tą patį klausimą žiūri, todėl ekskursantams pasakoju, kad mūsų mokslininkai kartais tuos pačius faktus aiškina vienaip, o kitų šalių – kitaip.
Andrius Pavelko: Be abejo, reikia žinių, tačiau ir iškalbos, charizmos. Net turint daug istorinių žinių, tačiau nesugebant įdomiai to perteikti, ekskursijų lankytojai nelabai norės tokio gido klausyti. Lygiai taip pat, jei žmogus gerai moka kalbėti, tačiau neturi ko pasakyti... Vadinasi, turi būt kelių savybių derinys – ir mokėti, kaip pasakyti, ir žinoti, ką pasakoti. Ir, be abejo, – nenustoti domėtis. Turint kažkiek žinių ir jų neplečiant, kažkuriuo metu žmonės nustos į tokio gido ekskursijas vaikščioti.
– Kuri jūsų mėgstamiausia ekskursija? Kokios labiausiai patinka lankytojams?
Neringa Jucevičienė: Viena populiariausių ekskursijų „Vilniaus moterų takais“ – interaktyvi, lankytojai įdarbina įvairias jusles. Iš naujesnių – „pasivaikščiojimas po Pohulianką“. Man pačiai labiausiai patinka ekskursijos apie asmenybes – „Senos ir naujos Vilniaus meilės istorijos“.
Asta Cicėnienė: Man patinka visi mano maršrutai. Aš apskritai negaliu vesti tokio maršruto, kuris kažkieno užsakytas, o jei degu noru perteikti maršruto informaciją, tuomet kitaip ir einasi. Labai smagus Stiklo kvartalas. Senamiesčio kiemeliai traukia žmones. Galėčiau juose jau ir užsimerkusi vesti ekskursijas, tiek daug jų esu kiemeliuose surengusi. Žmonėms šis maršrutas labai patinka. Lankytojų mėgstamiausi maršrutai – „Netikėti Senamiesčio kiemeliai“, kita ekskursija – „Žavieji Senamiesčio kiemeliai“, o pavasarį pradėsiu vesti dar ir trečią.
Andrius Pavelko: Viena mėgstamiausių, ko gero, – Užupis. Taip pat – TV bokštas. Daugelio ekskursantų mėgstamiausios ekskursijos – po Senamiesčio kiemelius. Žmones kiemeliai traukia. Jei skaičiuočiau, kiek turiu skirtingų kiemelių ekskursijų versijų, būtų turbūt aštuonios. Neįmanoma per vieną pasivaikščiojimą visko apeiti. Dar iš mėgstamiausių ekskursijų – vykstančios viduje: rotušės rūsiuose, bastėjoje.
– Kuri jūsų vesta ekskursija buvo įsimintiniausia?
Andrius Pavelko: Pirmoji, paskelbiau apie ją feisbuke, – tai buvo paprasta ekskursija po Senamiestį: apie rotušę, prezidentūrą, katedrą (tokia standartinė ekskursiją po Senamiestį į Vilnių atvažiavusiam turistui). Kaip tyčia, į tą ekskursiją atvažiavo mano pažįstami iš Kupiškio muziejaus, kitų gidų atėjo – buvo labai nedrąsu. Visgi geriausias įvertinimas po šios ekskursijos buvo, kai draugai iš Kupiškio muziejaus paklausė: „Nežinojome, kad vedi ekskursijas, kiek metų tuo jau užsiimi?“
Tuomet aš atsiminiau mūsų dėstytojų patarimą: kai vedi pirmą ekskursiją, niekada nesakyk, kad ji pirmoji. Kita ekskursija, kurią įsiminiau, buvo po Žvėryną. Atėję su grupe prie Gitenio Umbraso sukurtos skulptūros „Čiulbantis kryžius“, pamatėme, kad ji yra restauruojama, ir vienas iš ant pastolių šlifavusių tą medį buvo pats Gitenis Umbrasas. Pasakodamas apie skulptūrą, mačiau, kad skulptorius klausėsi.
Pabaigęs pasakoti, pasakiau žmonėms, kad šiandien yra neeilinė proga pabendrauti su autoriumi, ir pasikviečiau jį žemyn. Šiek tiek pakalbėjome. Paklausiau, ar visą tiesą pasakoju, ar ko nors neprimelavau. Autorius mane pagyrė, kad viskas labai šaunu ir labai gerai, bet... Pati skulptūra yra kryžius iš inkilų, ji pastatyta paukščių migracijos kelyje, kad skrisdami paukščiai galėtų ten pernakvoti. Tačiau paukščiai, kaip ir žmonės, nelabai mėgsta bendrabučių, daugiabučių. Autorius mane pataisė: viena pora paukščių ten yra gyvenusi. Pažadėjau autoriui, kad nuo šiol sakysiu, jog bent viena paukščių pora ten yra gyvenusi.
Asta Cicėnienė: Vedžiau tokią labai mažos grupės ekskursiją. Atėjo į ją šeima su vaikais – tiesa, vaikai aukštesni už tėvus, tad tas žodis „vaikai“ pasirodė juokingas. Jie turėjo labai gerą humoro jausmą. Lankytojai ir aš daug juokavome, tad beveik visą ekskursiją kartu ir prasijuokėm.
Be abejo, aš papasakojau viską, ką buvau pasiruošusi, – pats jausmas buvo labai smagus. Išėjau pakylėta. Jie taip pat vėliau paliko atsiliepimą, kad ir paaugliams vaikams patiko. Kaip tik paaugliai ir vaikai yra didžiausias iššūkis – ne visada paprasta sudominti, o, jei nepatinka, iš karto tai pasako. Gidas turi nuolat juos įtraukti.
Neringa Jucevičienė: Labai įdomu, kai į ekskursiją ateina netoliese gyvenančių ar kažkada gyvenusių žmonių, kurie pasakojimą papildo. Kartą, vaikščiojant po Pohulianką, vienas vyras prisiminė, kad, kai gyveno viename iš tos gatvės (Basanavičiaus g.) namų, bute buvo didelė senovinė krosnis, kurią pakūrus, ji dvi dienas išlaikydavo šilumą.
O kartą po ekskursijos viena jos dalyvė prisipažino, kad pati gyvena viename iš namų, apie kuriuos buvo pasakojama. Ji pakvietė užsukti į svečius ir aprodė savo butą. Niekada tokių dalykų nesužinotum ir nepamatytum, jei tokių žmonių neateitų į ekskursijas.
– Kas yra jūsų ekskursijų dalyvis?
Asta Cicėnienė: Iš pradžių, kai vesdavau ekskursijas už arbatpinigius, ateidavo daug Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų. Senjorams mokamos ekskursijos dažnai atrodo per brangios. Dažniausiai į pasivaikščiojimus po miestą renkasi vidutinio amžiaus žmonės. Nors apskritai – nuo senjorų iki vaikučių. Vaikų savo ekskursijose labai laukiu. Stengiuosi juos įtraukti.
Neringa Jucevičienė: Dominuoja moterys. Amžius – įvairus. Ekskursijų dalyviai dažniausiai būna 40 metų ir vyresni, bet ateina ir studentų. Nors moterys – aktyvesnės ekskursijų lankytojos, tačiau į ekskursiją „Vilniaus moterų takais“ ateina ir vyrų. Nė vienas vyras iš tos ekskursijos nepabėgo, o vienas net pasiūlė labai gerą idėją, kuri tapo šio pasivaikščiojimo reklaminiu „vinimi“. Jis sakė: „Tai arba erotinės istorijos, arba istorinė erotika.“
Sulaukiu užklausų ir dėl privačių ekskursijų tiek per mergvakarius (labai mėgstama), tiek kūdikio gimimo proga. Būna, kad ekskursijas užsisako moksleivių klasės – tokios yra sunkokos. Man paprasčiau pasakoti suaugusiems, tad specializuotis ekskursijų vaikams srityje kol kas nesinori.
Andrius Pavelko: Dauguma yra 40–60 metų amžiaus moterys. Pastaruoju metu pastebiu, kad publika jaunėja. Labai džiugina, kad jaunimas ima domėtis miestu, kuriame gyvena. Kartais net trečdalis ekskursijų dalyvių būna studentai. Pastaruoju metu pasidariau populiarus ir tarp Trečiojo amžiaus universiteto senjorų. Vėliau kai kurie užsisako ir privačių ekskursijų. Apskritai ateina labai įvairių žmonių.
– Ko palinkėtumėte žmonėms, ateinantiems ar dar tik ateisiantiems į ekskursiją?
Asta Cicėnienė: Patirti džiaugsmą. Visada skatinu žmones sugrįžti į tas pačias vietas, per kurias ėjome, kad pamatytų jas skirtingais metų laikais. Ir apskritai esu girdėjusi daug atsiliepimų, kaip žmonės pradeda visai kitaip matyti tą pačią vietą. Vienaip atrodo ta pati vieta tiesiog į ją žiūrint ir visai kitaip – apvilkta įvairiomis istorijomis. Linkiu patiems atrasti, su pagalba ar be jos, tiek Vilnių, tiek Lietuvą.
Andrius Pavelko: Linkiu nenustoti viskuo domėtis: supančia aplinka, istorijom, pasižiūrėti kitu žvilgsniu. Pastebiu, kad patys vilniečiai, gimę ir augę Vilniuje, labai dažnai nepastebi miesto aplinkos taip, kaip ją pastebi atvykę į miestą. Aš pats esu iš Kauno. Pastebėjau, kad tie gidai, kurie labai daug domisi ir gilinasi, dažnai yra ne vietiniai. Vilniečiams linkiu plačiau domėtis, o tiems, kurie atvyksta į Vilnių, – pamilti šį miestą ir sužinoti apie jį daugiau.
Neringa Jucevičienė: Ateiti atvirom širdim, atvirom akim, atvirom ausim. Būkit atviri ir mylėkit Vilnių.
–Ačiū už pokalbį. Iki susitikimų jūsų ekskursijose.