Prancūzijoje įsikūrusios Jurgitos istorija – netipiškas emigranto pasakojimas

Keliaudama Jurgita patyrė daug nuotykių, išgyveno daug emocijų. Lietuvoje jos niekas nelaikė ir, kaip pati sakė, pasišokinėdama sutiko su draugais keliauti po Europą autostopu.

„Kai buvau pradinėse klasėse žodžio prasmės „emigrantas“ reikėjo ieškoti žodyne, o dabar kiekvienas žino, ką tai reiškia. Apie emigrantus daug kalbėta, rašyta ir dauguma interviu yra labai panašūs, po trečios istorijos ši tema nebeįdomi.“ – taip sako šiuo metu Prancūzijoje gyvenanti Jurgita.

– Papasakokite, kaip nutiko, kad išvykote gyventi į užsienį? Nuo ko prasidėjo jūsų noras keliauti?

Buvo ore sklandančių minčių pagyventi laikinai už devynių jūrų, bet tik laikinai ir tai tūrėjo būti salos netoli Afrikos. Buvome su drauge, kuri jau ten gyveno, suplanavę pabūti emigrantais kartu, saugumo sumetimais. Deja, planai pasikeitė, nes ji gavo kontraktą padirbti Italijoje, o aš jau kaip ir ant lagamino sėdėjau, buvau jau palikus padoriai apmokamą darbą Vilniuje, dar kukčiojau po nenusisekusio bandymo gauti būsto paskolą. Buvo pats laikas rizikuoti, kad nuraminti sudirgusią sielą.

Pasiūlymą pakeliauti po Europą autostopu iš draugų priėmiau pasišokinėdama. Buvo vidurvasaris, bet kažkur liepos pabaiga. Nakvynės palapinėje ir būvis visada buvo panašus į paukščių migraciją, nieko bendro neturinčia su ekonominėmis priežastimis. Kelionės metu mes nelankėme muziejų. Tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau vengėm didelių miestų, nes jie įtraukdavo ir būdavo labai sunku ištrūkti, sistema vienaip ar kitaip priversdavo prisirišti, sutikdavome žmonių, kurie tarsi buvo laisvi, bet jie negalėdavo judėti. Mačiau, kaip paprastai žmonės išgyvendavo be darbų (be vagysčių irgi), be kompleksų gyveno skvotuose ir su daugybę keturkojų draugų, tarsi būtų kinologai.

Paryžiuje mačiau tokių kvartalų, kur galėtų tikti kaip dekoracijos kokiam kino filmui apie zombius. Komforto zona prasiplėtė iki nenumatytų platybių, nekompleksuodavau ryte skustis kojų miesto fontane, manęs nešokiravo maistas iš konteinerių ar visuotiniai miesto gatvės gyventojų pusryčiai, į tokius patekdavome tik kartais, nes vis kitame mieste reikėdavo žinoti, kur tai yra. Buvome keliautojai. Olandijos miestuose negalėjome pasinaudoti socialinių įstaigų paslaugomis, nes nebuvome narkomanai.

Tokios įstaigos buvo svarbios tik miestuose, nes jose gaudavome dušą. Kai būdavome kur nors pakeliui kelyje, higieninius reikalus susitvarkydavom degalinėse. Judėjome ne tik autostopu, važiuodavome ir traukiniais, tais laikais kai „baudomis“ keliauti buvo tam tikra atrakcija. Toliausias taškas buvo Viduržemio jūra: mėlynas mėlyniausias vanduo ir baltas smėlis, o naktimis paukščių takas virš galvos, nupėdinome beveik per visą Prancūzijos Rivjerą, nuo Nicos, per Kanus pro Saint Tropez ,iki nedidelio žvejų miestelio Sète, jau beveik prie Ispanijos. Užsidirbdavome grodami gatvėej ir pardavinėdami gintarinius papuošaliukus, kuriuos patys ir gamindavome.

– Kokius darbus esate dirbusi?

Pirmas darbas, už kurį gavau algą buvo Luna parke Saint Tropeze, prie vaikiško maniežo. Jeigu tada būčiau buvusi keliolikos metų, tą veiklą būčiau galėjusi vadinti svajonių darbu. Pirmieji namai buvo karavanas – namelis ne ant vištos kojos, o ant poros ratų. Tokia veikla visgi buvo tik laikina. Rudeniop teko grįžti į didesnius miestus. Prancūzijoje socialinė erdvė lanksti, tverdavo tokius dalykus, kurių nebūčiau net išdrįsus paklausti.

Pavyzdžiui, dėl man nelabai suvokiamu priežasčių mus, tokius keliautojus, apgyvendino turistiniame viešbutyje iki kol sulauksime savo eilės apsigyventi vadinamam foye (bendrabutyje). Išsinuomoti butą Prancūzijoje turbūt sunkiausia visoje Europoje. Sąlygos daug sudėtingesnės nei Lietuvoje prašant būsto paskolos, visų pirma, turi uždirbti per mėnesį tris kartus daugiau nei nuoma ir dar turėti garantą, kuris uždirbtų keturis kartus daugiau nei tavo nuoma, bet ir dirbantis gauni kažkokią kompensaciją kas mėnesį už nuomą, tad pilno 100 proc. nuomos mokesčio beveik niekas nemoka. Per 8 metus persikrausčiau jau 5 kartus ir pakeičiau du miestus: iš Pietų Prancūzijos į Elzasą, kur bent kartą per žiemą pasninga. Tai tarsi jau visai kita šalis. Pietuose supratau, kad ne man tas jūrinis klimatas.

Atostogoms, pavyzdžiui, porą savaičių, tai yra vienas malonumas, bet kai ten gyveni ir turi dirbti, esant 40 laipsnių karščiui, o vėsiausias paros metas yra 5 valanda ryto. Sudėtinga, nuolat skauda galva ir kvėpuoti yra sunku, ir tai tik vasarą. Žiemą būna nuolatinis vėjas, o jei pašąla, šaldo kiaurai iki kaulų, net -6 temperatūra jau atrodo kažkokia anomalija. Turbūt reikia gimti toje vietoje, kad susigyventum. Dabar gyvenu Strasbūre ir apie galvos skausmą beveik pamiršau. Kasdieninę duoną užsidirbu tarnaudama didelėje viešbučių kompanijoje.

– Turbūt dažnas lietuvis yra girdėjęs, kad Prancūzijoje delikatesu laikomos varlių šlaunelės, sraigės ir pan. Ar teko ragauti šių patiekalų, kaip jie jums patiko?

Sraigių ragavau, bet esu veganiškų pažiūrų ir man tai nepasididžiavimas. Galiu pasiteisinti tik tuo, kad ragaudamas tokį maistą dalyvauji pažinime, o varlių neragavau, turbūt ir neberagausiu. Niekada nemačiau šito patiekalo, teko tik matyt didžiulę gyvą, arkliško dydžio valę, kuri mirtinai išgąsdino draugę. Ta varlė galėtų gauti vaidmenį filme „Varlė karalienė“ – tikrai labai didelė.

– Kaip manote, kokie yra didžiausi Prancūzijos ir Lietuvos skirtumai?

Prancūzija neturi mažos šalies kompleksų, o Lietuva neturi didelės šalies kompleksų. Lietuva man visada bus motina gimtinė, o Prancūzija mano sūnaus gimtinė. Man sunkiausia atsakyti į šitą klausimą. Dideli skirtumai matėsi ir jautėsi iš pradžių, paskui jie nyko arba darėsi nereikšmingi. Tokių dalykų kaip šalies teritorijos dydis ar kalnų nebuvimas Lietuvoje skirtumais nepavadinčiau.

Gal iš Prancūzijos atimčiau šiek tiek tolerancijos ir atiduočiau Lietuvai, o Prancūzija galėtų pasimokyti iš Lietuvos vienybės egzistenciniais klausimais. Prancūzai drąsiau reikalauja to, kas jiems atrodo teisinga ir reikalinga, prie valstybinių įstaigų beveik kasdien su plakatais kažkas kažko reikalauja. Prancūzija mane išmokė teikti prioritetą mokesčiams, o tik po to pramogoms. Dar Prancūzijoje nėra stipraus alkoholio kulto, be kurio neįsivaizduojama jokia lietuviška šventė, alkoholis Prancūzijoje tarsi sukultūrintas: vynas, vynas, vynas.