Praeityje liko Eurovizijos koncertas, ekskursijos po Stokholmo muziejus, susitikimai su Donatu Montvydu, Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje ir vietos lietuvių bendruomene. Visi pavargę, bet laimingi. Keltas, kelionė namo ir paprastas klausimas – kas paliko didžiausią įspūdį? Atsakymas buvo netikėtas.
„Šita draugų kompanija ir mūsų tarpusavio santykiai, – kiek pamąsčiusi atsakė šokių mokytoja Jurga, susibičiuliavusi su savo aklu mokiniu Mariumi. – Kai kartu su Mariumi nusprendėme dalyvauti šitame projekte, aš jį įsivaizdavau visiškai kitaip – na, pamatysime savo akimis Eurovizijos koncertą (projekto dalyviai stebėjo Eurovizijos pusfinalį, kuriame dainavo Donatas Montvydas – red.) ir grįšime. O iš tiesų per tas keturias dienas mes susidraugavom taip, kad tapom viena didele šeima. Kartais jaučiausi, lyg dalyvaučiau realybės šou, kurios pavadinimas „Draugystė veža“. Tik šio šou niekas nerežisavo, viskas vyko natūraliai“.
„Tai visiškai unikali patirtis, – pasakojo neregės Vaidos draugė Živilė. – Mes visi pabandėm, ką reiškia atsidurti savo draugų vietoje. Pavyzdžiui aš užsimerkus bandžiau orientuotis tik pagal garsą legendinės švedų grupės „ABBA“ muziejuje. Man atrodė, kad aš vaikštau dideliais ratais, o iš tiesų – draugai pasakojo – sukausi beveik vietoje“.
Savitas neįgaliųjų pasaulis projekto dalyviams stebino kiekvieną dieną. Aliona negalėjo atsistebėti, kaip neregė Vaida sugeba apčiuopomis atskirti švediškų kronų banknotus nuo eurų, o nesėkmingos stuburo operacijos prie vežimėlio prikaustyta Anželika patyrė, ką reiškia būti „pamatytai“ (t.y. apčiupinėtai – red.) aklojo.
Pasivažinėti neįgaliųjų vežimėliuose ar pasivaikščioti su neregio lazdele bandė ne tik sveikieji – vežimėlius išbandė ir aklieji. Ir ne tik išbandė – jie nusprendė, kad gali pasirūpinti vežimėliuose sėdinčiais draugais ne ką prasčiau nei sveikieji. „Mariui buvo visai nesvarbu, kad jis nemato, – juokėsi cerebriniu paralyžiumi serganti Vaiva. – Aš šaukiu, kad tuoj griūsim, o jis varo tiesiai per visas kliūtis. Jokių kompleksų ir jokio baimės jausmo“.
Prikaustyti prie vežimėlio neliko skolingi – jie irgi bandė rūpintis aklaisiais. „Pirmą kartą gyvenime vedžiau akląją, – prisiminė nuo gimimo nevaikštanti Agnieška. – Man net delnai suprakaitavo iš tos baimės ir streso, o Vaidai kad nors kas – eina, šypsosi ir džiaugiasi, kad „čia tai geras“.
Neregiai padėjo ir vienas kitam. „Visada labai norėjau išmokti šokti valsą, – pasakojo Vaida. – ėjau pas visokius šokių mokytojus, bet netrukus mesdavau, nes galvodavau, kad čia man per sunku. O Marius kažkaip labai gerai sugebėjo man viską parodyt taip, kad aš suprasčiau. Matyt, vis dėlto, neregį turi mokyt neregys“.
Marius pamokė Vaidą ne tik valso. Nors Vaida turi neregio lazdelę, bet iki šiol nedrįso ja naudotis, visada prašė draugų pagalbos. O Marius ją įtikino, kad pabandyti verta. „Jūs įsivaizduojat, – džiaugėsi Vaida. – eini Stokholme su lazdele pro viešbučio duris ir jas tau visada kas nors atidaro ir palaiko. O jei eini be lazdelės, tai mažai kas ir pastebi, kad tau reikia tos pagalbos. Tai nuo šiol, turbūt, su lazdele vaikščiosiu daugiau“.
Baigiantis kelionei, projekto dalyviai jau planavo kitus susitikimus. Bendra draugų nuomone, šis projektas tiesiog privalo gyvuoti ir toliau. „Geros iniciatyvos augina geras iniciatyvas, – sakė Jurga. – manau, kad kuo daugiau žmonių persiims šio projekto idėja, tai tuo visiems bus geriau. Aš ir plati planuoju prisidėti, kad „Draugystė veža“ nepasibaigtų“.
Kad draugystė ir kitąmet nuveš draugus į Euroviziją, neabejojo nė vienas projekto dalyvis. Anželika jau planuoja šio projekto rėmuose suorganizuoti konkursą „Pati gražiausia mergina vežimėlyje“, o optimistiškiausiai buvo nusiteikęs Marius: „ Tikiuosi, kad šis projektas gyvuos, vystysis ir platės, o galiausiai taps visuotinai žinomas ir pripažįstamas jei ne pasaulio mastu, tai bent jau Lietuvos tai tikrai“.
„Mes buvo buvome ir esame laimingi, – sakė Živilė. – Bet norisi pasakyti visiems – jūs irgi galite tai patirti. Svarbu garsiai svajoti ir būsi išgirstas. Nes jeigu tylėsi nuleidęs galvą, niekas nežinos kas tavo širdy ir negalės tau padėti. O aš per šią kelionę tai jau tikrai supratau – kad ir kokia tavo svajonė atrodytų nereali, viskas yra įmanoma, jeigu šalia turi draugų“.