Galvoje tampa švaru, mintys lieka tyros ir aiškios, o kūnas atrodo toks savas ir gerai juntamas. Jei tokia būsena aplanko kelionėje ar iš jos sugrįžus, pasirinkote tinkamus „vaistus“, sako psichologė Eglė Masalskienė. Kelionės gali padėti įveikti įvairus dvasinius negalavimus. Tačiau nepersistenkite, nes galite tapti nuo jų priklausomu.
Ar galime kalbėti apie kelionę kaip apie terapiją? Ar iš tiesų ji gali turėti gydomąją galią?
Nuo senovės žinoma, kad kelionė žmogui daro poveikį. Pasakose skaitome: ir iškeliavo į platųjį pasaulį… o ten įvyko tai ir tai… žmogus keliavo keliavo, patyrė, išmoko… grįžo ir laimingai gyveno… Formulė maždaug tokia. Ta pati formulė naudojama ir daugelyje romanų, apsakymų – pavyzdį rasime, tarkime, Paulo Choeho knygoje „Piligrimas“. O psichoterapine prasme gydymas (gijimas ar išgijimas) kaip tik yra greta tokio mokymosi, asmenybės augimo. Tiesa, gydyti gali ne tik kelionė. Visi gyvenimo momentai, įvykiai, patyrimai gali taip gydyti (padėti susivokti). Tiesiog kelionėje tokių patyrimų turime progą turėti daugiau. Aš pati manau ir tikiu, kad kelionės gali gydyti. Viena sąlyga – žmogus turi norėti keliauti ar tiesiog mėgti keliones. Bent jau kartais pagalvoti: mielai pakeliaučiau. Jei ne – geriau rinktis kitą vaistą.
Literatūroje dažnai aprašoma, kad žmonės, patyrę didelius sukrėtimus, nelaimes ar netektis leidžiasi keliauti po pasaulį. Kodėl?
Iš tiesų po didelių sukrėtimų žmonės dažnai tiesiog pajunta norą keliauti. Gal – iškeliauti. Gal – palikti tą vietą, kuri susijusi su neaiškumu ar nemalonumu. O gal – net palikti joje kažkokius žmones ar dalį savęs. Iškeliaujant lengva tą padaryti perkeltine prasme. O toliau – yra proga būnant toli ramiai ir iš tolo pasvarstyti, kas ir kaip. Kelionė padeda „atsitolinti“, pabūti tarsi nuošaly to, kas sukrėtė, atžvilgiu. Išeiti iš savo „aš“ pozicijos. Vadinasi, pažiūrėti objektyviau, ramiau. Ir žinoma, suteikia galimybę patirti naujų situacijų, kartais panašių, kartais tarsi kažką primenančių ar atskleidžiančių, o gal visai netikėtu kampu pažvelgti į savo patirtį padedančių… Ir dar – kelionė, ypač jei ne paruošta, o ta, kur pats turi rūpintis savimi, priverčia veikti – planuoti, ruoštis, sekti laiką, stebėti, o tai labai gerai „išvalo“ galvą, nes nebelieka laiko galvoti ir vis iš naujo gromuluoti tarsi užsiciklinusių minčių, susijusių su kokia nors neigiama patirtimi.
Atsidūrę keblioje situacijoje, nerasdami išeities iš sudėtingos padėties, pagaliau – pasiklydę savyje dažnai renkamės kelionę, kaip… Naują galimybę? Pabėgimą? Pertrauką? Sukrėtimą?
Kaip tik tai… Ir dar galėtumėme tęsti, juk kiekvienas savaip tai pavadintų. Kai nerandame išeities (išėjimo), galima išeiti bent jau labai tiesiogine prasme.
Kelionės laikomos vienu iš efektyviausių „vaistų“ stresui, įtampai, rutinai įveikti. Ar visiems ir visada jos padeda atsipalaiduoti? O gal priešingai – jų metu patirdami dar didesnį stresą lengviau atsikvėpsime sugrįžę į įprastą, todėl saugią kasdienybę?
Stresas (arba – įtampa) ir rutina – lyg ir priešingi dalykai. Nuo bet kurio galima pavargti. Ir tada tinkamas vaistas – panaudoti kažką visai priešinga. Tad nuo rutinos gelbsti šios toks stresas – pažadina, priverčia judėti, pasijusti gyvu ir gyvybingu, galinčiu. Pavargusiam nuo rutinos tiks ir kelionė (jei tik jam tos kelionės nėra rutina – kaip eilinė komandiruotė), ir kita neišbandyta veikla, ir tiesiog kitoks savaitgalis, kitokia diena jo gyvenime, gal net pragulint lovoje visą dieną su knyga rankoj ir valgant neįprastą maistą. O nuo streso gelbėtis kitu stresu… Yra tekę kalbėtis su daug streso patiriančiais verslininkais, vadovais, kurie atostogas leidžia labai jau ekstremaliai keliaudami ar užsiimdami kokiu ekstremaliu sportu. Vieni sako – jie nebegali be adrenalino, tik reikia „blogąjį’, t.y., privalomą „geruoju“ (įdomiuoju) pakeisti. Kiti sako, kad jie taip tarsi treniruojasi – „jei jau įveiksiu šitą kalną…, tai joks kalnas man nebebaisus“. Nors dauguma žmonių nesuka galvos dėl tokių analizavimų – tiesiog pajunta, kad kelionė ar kita veikla suteikia būseną,..
Ar verta leistis į kelionę, jei ieškome dvasinės ramybės? Juk sakoma, kad nuo savęs niekur nepabėgsi, kad ir į pasaulio kraštą nusibelstum…
Taip, nuo savęs niekur nepabėgsi. Paradoksalu – betgi kelionėje kaip tik daugiau laiko randi pabūti su savimi. Ypač – jei keliauji vienas. Pabėgimui nuo savęs, bent laikinam, turbūt geriau tiktų darbas.
Dalį žmonių keliauti gena noras patirti pažinimo ir atradimo džiaugsmą, ir jis, regis, niekada nesibaigia. Kiti šį alkį sėkmingai malšina ir kojos iš namų neiškėlę – skaitydami, mąstydami, mokydamiesi naujų dalykų, bendraudami. Kokie charakterio bruožai tai lemia?
Na, dalis mūsų yra ekstravertiški, dalis – intravertiški. Galbūt nuo to ir priklauso? Juk ekstravertui svarbu tikras, realus pasaulis (geriau vienąkart pamatyti nei 10 kartų išgirsti), o intravertui svarbesnis yra pasaulio atspindys jame pačiame – ką jis apie tai galvoja, kaip supranta ir ką jaučia. Nors keliauja ir vieni, ir kiti. Kaip ir nekeliaujančių rastume ir vienų, ir kitų tarpe. Turbūt daug svarbesnį vaidmenį čia atlieka vertybės, įsitikinimai, norai ir net įpročiai, atsinešti iš tėvų šeimos.
Nuotykių, ekstremalių išbandymų troškimas – dar viena paskata keliauti. Kokį psichologinį tokių keliautojų portretą būtų galima nupiešti?
Na, jis gali būti ir toks: labai ekstravertiškas, bendraujantis, nenustygstantis, ieškantis realių, konkrečių patirčių, kad pats galėtų viską išbandyti, pajusti. Mylintis laisvę ir vertinantis ją labiau už bet kokį saugumą ir ramybę, nemėgstantis planų ir dienotvarkių, spontaniškas ir prisitaikantis prie aplinkybių – atsikėliau, pamačiau, koks oras ir šovė į galvą, kad galėčiau pasukti kita kryptimi… Toks jo gyvenimo būdas.
Arba kitas: tylenis, užsisklendęs vienišius, viską tobulai planuojantis, net ir keliones – jis žino, kad iki xxxx metų apsilankys ten ir ten, ir taip pamažu spalvina savo žemėlapį, parsiveždamas iš kiekvienos kelionės po „ekstrymą“ , kurį vėliau prisiminimo pavidalu padės į tam skirtą lentynėlę, ir tai bus jo lobis, jo esmė, jo Aš, kaip dabar mėgstama sakyti.
Aišku, galim nupiešti ir tokį: besirūpinantis savo ateitimi, tvarkingas ir orietuotas į pasiekimus, neatsiliekantis nuo mados ir visada trokštanti būti toks, kaip visi ir dar truputį geresnis… Jam reikia ne pačių patirčių, o „medalių“ už jas ar bent nuotraukos „koks aš šaunus“. Tai – jo įvaizdžio dalis.
O juk būna net ir taip: draugiškas žmogus, toks „niekur nevažiuočiau, bet pasikvietė draugai“ arba „žmona labai norėjo, bet viena nedrįsta“, o galiausiai juk būna smagu, šiaip ar taip. Ko dėl kompanijos nepadarysi!
Keliavimas gali pasitarnauti ir kaip patirties, žinių kaupimo šaltinis. Išeitų, kad kiekvienam jaunam žmogui tai būtų naudinga?
Ne pro šalį, tikriausiai. Ne veltui nuo seno žinomos piligriminės kelionės (kiekvienas musulmonas bent kartą gyvenime turėtų nuvykti į Meką), o pasakose vis minima, kad tas ar anas „iškeliavo į platųjį pasaulį“, o vėliau sugrįžo, įgavęs išminties ir tada jau buvo laimingas, pasistatė rūmus, vedė ar kitaip gyvenimą susitvarkė. Aristokratų jaunimas taip pat būdavo išsiunčiamas „pamatyti pasaulio“, ir tai buvo suprantama kaip išsilavinimo dalis. O šiuolaikiniai vaikinai ir merginos, pulkais paliekantys Lietuvą ir ieškantys studijų svetur – jie juk parsiveža ne tik universitetines žinias, bet kitokias gyvenimiškas, o tai – ne taip jau nereikšminga.
Kodėl kai kurie iš mūsų tiesiog negali nekeliauti? Yra tokių, kurie meta gerai apmokamus darbus, išnuomoja būstus ir leidžiasi į nežinią.
Kartais kelionė gali tapti kaip gyvenimo būdu, ir jei žmogus dar suderina tai su darbu – puiku. Tačiau jei keliavimas tampa priklausomybe – kaip ir kiekviena priklausomybė, taip ir ši gali apsunkinti jo gyvenimą. Negaliu nekeliauti? Vadinasi, ne pats valdai savo gyvenimą, o kelionės valdo tave…
Kelionė kaip mada. Visi keliauja, tai ir aš… Nors man geriausia – namuose, nė už ką to neprisipažinsiu. Kokie pavojai čia slypi?
Pavojai dėl mados vaikymosi? Tada save ne atrasi, o prarasi. Jei darysi tik tai, ką daro kiti, o savo lūkesčius ir norus užgniauši, vieną dieną gali pasijusti apsigavęs – tiek laiko, tiek pinigų prarasta, ir jokio malonumo! Aišku, aš čia jau per daug sustiprinau – malonumo visgi būta, bent jau dėl to, kad pavyko būti kaip visi, užsidėti „pliusą“ ir pan… Gal net – įgyti autoritetą ar draugų. Visai nepaisyti mados irgi nėra geriausia, bet nebūtina ja sekti aklai.
Ar žinote, kad su kelionėmis siejami ir kai kurie psichikos sutrikimai?
Stendalio sindromas. Tai psichosomatinė liga, kuri pasireiškia greitu širdies plakimu, galvos svaigimu, alpimu, sumišimu ir netgi haliucinacijomis. Taip kai kuriuos žmones gali paveikti menas, ypač didingi, garsūs meno kūriniai ar didelis jų kiekis vienoje vietoje. Tokia pati reakcija galima ir stebint įspūdingus gamtos vaizdus. Sutrikimas pavadintas garsaus prancūzų rašytojo Stendalio vardu neatsitiktinai: 1817 m. lankantis Florencijoje jis išgyveno tokią būseną ir vėliau ją aprašė savo knygoje „Neapolis ir Florencija“. Tokių atvejų 19 a. būta nemažai, dauguma užfiksuoti būtent Florencijoje, turistams lankant Uficių galeriją. Tačiau tik 1979 m. italų psichiatrė Grazziela Magherini juos ištyrinėjo ir suteikė Stendalio sindromo pavadinimą.
Jeruzalės sindromas. Jis pasireiškia įkyriomis religinio pobūdžio mintimis, haliucinacijomis ar kitomis psichozinėmis būsenomis, susijusiomis su apsilankymu Jeruzalės mieste. Būdingas įvairių tikėjimų žmonėms – žydams, krikščionims, musulmonams. Pastebėta, kad šiam sindromui imlesni psichikos ligoniai, tačiau jį patiria ir tie, kurie niekuomet iki tol nesiskundė psichikos sutrikimais. Paprastai praeina per kelias savaites išvykus iš šio miesto. Pirmą kartą 1930 m. jį aprašė žydų psichiatras Heinz Herman. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad tokių atvejų būta jau viduramžiais.
Paryžiaus sindromas. Šis psichologinis sutrikimas diagnozuojamas turistams, kurie lankosi Paryžiuje. Jie skundžiasi galvos svaigimu, haliucinacijomis, depersonalizacija, įsivaizduoja, kad juos persekioja. Gali varginti nerimas, tachikardija (širdies permušimai). Pastebėta, kad nuo šio sutrikimo dažniausiai kenčia japonai. Jis medicininėje literatūroje pirmą kartą aprašytas 2004 m. Psichikos sveikatos specialistai teigia, kad šią būseną sukelia kalbos barjeras, kultūriniai skirtumai, pernelyg idealizuotas Paryžiaus įvaizdis, neatitinkantis realybės ir fizinis išsekimas, kurį sukelia noras per kelias dienas kuo daugiau pamatyti ir aprėpti.
Šaltinis: www.manopsichologija.lt