Fotografija yra mūsų praeities, mūsų pačių atspindys, iš kurio galime pasimokyti ir kuris gali gydyti.
XIX amžiaus pabaigoje nuotrauka tapo svarbia žmogaus gyvenimo dalimi. Beveik kiekvienas gyvenimo įvykis, džiaugsmingas ar liūdnas, yra užfiksuojamas nedideliame popieriaus gabalėlyje. Visas žmogaus gyvenimas, padalintas į svarbiausias akimirkas, gali būti sutalpintas į fotoalbumą – mūsų gyvenimo albumą. Įamžinti veidai, pozos, veiksmai, situacijos ir vietos, grąžina žmogų į tą pačią dieną, minutę, sekundę, sukelia tuos jausmus, kurie tuomet buvo išgyvenami, sukelia prisiminimus, kurie buvo pamesti laiko sūkury.
Nuotrauka nėra tik mūsų interjero dalis, stovinti ant židinio brangiame rėmelyje. Fotografijos kūrimo procesas ne tik skatina žmogaus kūrybiškumo bei savojo individualaus požiūrio į gyvenimą vystymąsi, bet gali būti naudojamas ir psichoterapijoje gydymo tikslais.
Psichoterapinis nuotraukų potencialas buvo pastebėtas ganėtinai nesenai, XX amžiaus pabaigoje. Tuo metu buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad fotografija, susijusi su vizualiniais vaizdais, gali būti naudojama psichokorekciniams, psichoprofilaktiniams bei kūrybiškumą skatinantiems tikslams.
Padeda išgyventi įvykius
Asmuo, būdamas saugioje psichoterapinėje atmosferoje, gali bandyti užbaigti kažkokią nebaigtą praeities situaciją, kurios neišspręstumas kėlė įtampą. Fotografijų peržiūros metu, pakartotinas jausmų išgyvenimas, jų verbalinė ir neverbalinė išraiška, gali privesti prie emocinio apsivalymo bei atsilaisvinimo nuo sunkių išgyvenimų.
Padeda pamatyti save ir kitus
Kita nuotraukų psichologinė funkcija – padėti žmogui pamatyti, tiek savo, tiek kito asmens, tam tikrų poelgių ir išgyvenimų esmę. Greitame šiuolaikiškame gyvenime, žmogus dažniausiai nespėja ar nemoka sustoti ir objektyviai išanalizuoti savo reakciją, jausmų, minčių, kurias sukėlė tam tikra situacija. Fotografijoje yra sustabdyta, pagauta akimirka.
Tokiu būdu nuotrauka suteikia reikalingą savirefleksijai atsitraukimą, leidžia žmogui pamatyti save iš šalies, savo mimiką bei pozą. Savęs pamatymas kitu kampu – tai bandymas iš naujo įprasminti savo patirtį, bei nustatyti esminius ryšius tarp įvykių ir savojo vidinio pasaulio. Tai padeda žmogui suvokti, pamatyti tam tikras savo problemas tarpasmeniniuose santykiuose, taip pat savo vystymosi ypatumus bei poreikių atsiradimo priežastis.
Nuotraukų pagalba taip pat galima įžvelgti išorinių ir vidinių pokyčių dinamikos atvaizdą. Ši funkcija yra aktuali turint pakankamai daug nuotraukų, nes tai įgalina atlikti svarbių žmogaus gyvenimo etapų retrospektyvinę analizę. Tokia analizė padeda pamatyti, kaip, laikui bėgant, keitėsi žmogaus elgesys, reakcija, kaip keitėsi aplinka ir pats žmogus joje.
Gydomoji nuotraukos galia
Nuotrauka gali padėti žmogui įsitvirtinti realiame gyvenime, kadangi fotografavimo procesas sukelia tam tikros valdžios, kontroliavimo potyrius.
Nuotraukų fizinis pastovumas, akivaizdžiai matomos ribos, sukelia žmogui stabilumo ir saugumo pojūčius, geresnį savo ribų pajautimą. Tai ypatingai svarbu žmonėms kurie žemai save vertina, nepasitiki savimi, jaučiasi gyvenime bejėgiškai ir nesaugiai.
Fotografavimas yra glaudžiai susijęs su naujų ryšių, naujų santykių su supančiu pasauliu kūrimu. Laisvas fotografuojamo objekto pasirinkimas, galimybė įvairiai juo manipuliuoti fotografavimo proceso metu skatina pasitikėjimo, savo vertės bei savosios laisvės jausmo vystymąsi.
Jausdamasis saugiai, žmogus labiau išdrįsta pasinerti į save, bandyti kažką keisti, kurti. Nuotraukų kūrimas neša stiprų savirealizacijos potencialą. Naujų formų ieškojimas, bandymas eksperimentuoti su objektais, su spalvomis, atskleidžia žmogaus kūrybines galimybes, įtvirtina esamus asmenybės resursus bei padeda ieškoti naujų. Svarbus fotografavimo proceso terapinis aspektas yra galimybė žmogui perteikti kažkokio įvykio ar išgyvenimo esmę, be verbalinės komunikacijos, naudojant vien unikalias, individualias vizualinės realybės interpretacijas, t.y. nuotraukas. Tai gali būti labai naudinga žmonėms, kurių verbalinė komunikacija, dėl kažkokių fizinių ar psichinių priežasčių yra apribota.
Sąveika su dvasiniu ir išoriniu pasauliu
Fotografuojant žmogus betarpiškai įeina į sąveiką su dviem pasauliais. Pirmasis yra vidinis (dvasinis) žmogaus pasaulis. Dažnai paslaptingas ir nesuprantamas, jis kartais sukelia tuštumos, beprasmiškumo jausmą.
Antras – išorinis, aplinkinis pasaulis, kuris neretai gali gąsdinti savo grubumu, šaltumu, abejingumu, priešiškumu. Fotografuojant, šie du pasauliai priklauso vienas nuo kito, nes fotografavimo procese, pasirenkant būsimos nuotraukos objektą, mes projektuojam save (savo vidinį pasaulį) į išorinį pasaulį, į aplinkinius objektus.
Fotografavimas gali tarnauti labai aukštiems tikslams – žmogaus nuostatų, baimių įveikimui bei pačios asmenybės, kaip visumos, psichokorekcijai.
Išeinant už savo egoizmo, per didelių reikalavimų sau, ir/ar kitiems, primityvių poreikių patenkinimo ribų, galima pamatyti, patirti vidinį pasaulį kaip harmoningą ir tikrą. To pasėkoje, drąsiai žvelgiant į fotokameros objektyvą, galima pamatyti visai kitokį, spalvingą, šiltą, draugišką aplinkinį pasaulį, kuris jau nebeatrodo pilkas ir gąsdinantis. Šį savęs atradimo kelią galima pastebėti nuotraukose: kaip keičiasi žmogaus daromos nuotraukos, jų objektai, spalvos, formos ir pan.
Fotografijos kūrimo procesas yra ne vien savojo “AŠ” įtvirtinimas, savų ribų, norų, nuostatų supratimas, keitimas ir pan. Tai, visų pirma, bandymas praplėsti savo patirtį, pažvelgti į save ir į aplinkinius kitaip, drąsiau, plačiau. Tai siekimas suvokti savo vidinį pasaulį, pamatyti jo gelmes, silpnesnes ir stipresnes vietas, gyventi harmonijoje su savimi. Tad fotografuokime į sveikatą!
Šaltinis: www.manopsichologija.lt