Rio de Žaneiras dalykiškai IV: indėnai ir juodoji Brazilija

Po kelionių ir gyvenimo Azijoje, Brazilijos istorija atrodo liūdnai nuobodi – vieni kolonializmo, vergovės, kraujo ir išnaudojimo pėdsakai. Iš čiabuvių indėnų Tupi, Puri, Botokudo ir Maxakali, kuriuos atrado pirmą sykį atvykę portugalai, Rio nematyti nė vieno. Jų tiesiog nėra.

Čiabuviai indėnai

Kas išlikę, tai indėniški vietų pavadinimai, kaip pvz. guanabara, kas reiškia ‘įlanka, panaši į jūrą’, kas yra Rio supančios įlankos pavadinimas.

Yra gan tikėtinas anekdotas, kaip atvyko krikščionys misionieriai ir norėdami pagelbėti, arba tiesiog atvykę iš puritoniškos Europos neatlaikę išeksponuoto plikumo, aprengė juos rūbais. Kai nulijo tropinis lietus, indėnų rūbai sušlapo, o indėnai susirgo ir mirė.

Išties, daugybė indėnų mirė nuo banalių europiečių atvežtų ligų. Be to, tie, kurie išgyveno, buvo labai nepaklusnūs ir nedarbingi vergai. Todėl efektyvumo dėlei buvo palanku, kad indėnai mirtų, o vergais galima būtų importuoti stiprius afrikiečius.

Juodoji Brazilija

Juodoji Afrikos kultūra Brazilijoje gyva. Afrikietiški Yoruba dievai ‘orišos’ kaip Šango, Yamandže, Ogum, Babalu, susiplakė su krikščioniškais šventais, tapo pvz. šventu Jurgiu, ar juoda Marija ir gyvena spalvotuose karoliukuose ant žmonių kaklų ir rankų.

Dieviška apsauga. Afrikietiškos religijos kaip candomble ir umbanda Brazilijoje rikiuojasi lygiavertiškai šalia visų kitų įmanomų krikščioniškų kongregacijų. Panašu, kad braziliečiai religijų atžvilgiu labai liberalūs, dažnai išpažįsta kelis tikėjimus vienu metu.

Afrika Brazilijoje gyva ir per kapoeirą (capoeira). Laimei, ar nelaimei teko gyventi dvaro buvusioje koplyčioje vėliau paverstoje į kapoeirą treniravimosi salę, viename iš persirengimo kabinų, paverstų gyvenamaisiais kambariais. Kadangi treniruotės vykdavo taip pat ir anksti rytais šeštadieniais, kapoeiros nebemėgstu taip, kaip anksčiau.

Iš kapoeiros dvikovas akomponuojačių instrumentų miegant šeštadienio ryte labiausiai girdisi vienastygis lankas berimbau. Bet sutinku, kad yra daug žavesio kovos mene, prisidengusiame šokiais.

Fazendieriai nė neįtarė, kad vergai šokdami ir muzikuodami išties treniruojasi išsilaisvinimo kovai, kuri, kaip minėjau, galiausiai išlaisvino vergus gyvenimui visiškame skurde. Skurdas paskatino, kad į Rio daugybė juodaodžių braziliečių suplūdo iš ypač neturtingų šiaurės rytų valstijų, kai buvo statomas gigantiškasis 13 km Niteroi tiltas per Guanabara įlanką septintame dešimtmetyje. Pasakojama, kad daugybė darbininkų žuvo dirbdami visiškai nesaugiomis sąlygomis.

Nedalykiškai

Galima būtų parašyti dar ir apie pasaulyje didžiausią miestą supantį gamtos rezervatą Tižuką, ar Jėzaus statulą, vadinamą Corcovado, bet tai perskaitysite beveik kiekviename kitame rašinyje apie Rio.

Pabaigai – nedalykiškai. Po ilgų šlaistymųsi atradau, kad pats mieliausias pasivaikščiojimų rajonėlis man - tai Urka pusiasalis. Tas pats, kur yra ir žymusis cukrinis kalnas.

Svarstau, kad vardas ‘Urka” puikiai tiktų šuniui, kas man prideda simpatijos tašką šitam kvartalui. Iš Urkos žvelgiant į vandenyną ir matant Guanabara įlankos dar nesucivilizuotus kalnelius, galima visiškai pamiršti esant milijoniniame didmiestyje.

Kitoje pakrantėje meškerioja paslaptingi didžiuliai balti paukščiai ir senukės su senukais meškerėmis. Bariukas su tarsi išsprogusiais į pakrantę alaus gėrikais valtelių, vandens ir dangaus fone. Gelsva rudeninė šviesa pro medžius nežinomais vardais. Senas juodukas iš Bahijos provincijos, parduodantis kokosinį kuskus desertą su kondensuotu pienu.

Kitoje įlankos pusėje jau temsta, saugiame nuotolyje matosi Babilonija su Lazdynais pajūryje su isižiebiančiomis dangaus ir žemės šviesomis – Rio milijoninio miesto bestija, pulsuojanti autobusais ir realiais. Tvarka ir pažanga čia galinga, bet ne visagalė, kol neišsprogdins visų šito kraštovaizdžio kalnų. O jų dar liko daug.

Pabaiga